Dirbtinio intelekto (DI) ir robotikos pažanga audrina visuomenės vaizduotę, tačiau vis daugiau mokslininkų įspėja apie potencialiai katastrofiškus mokslo progreso padarinius. Ateityje gali išnykti ne tik mums įprastos profesijos, bet ir visa žmonija.
Dėl nemažėjančio nedarbo išsivysčiusiose šalyse populistai linkę kaltę versti imigrantams. Tačiau jie šauna pro šalį – pokyčius darbo rinkoje kur kas labiau skatina technologijų pažanga. Spartus kompiuterinių technologijų, robotikos, DI tobulėjimas jau dabar riboja gyventojų pajamas ir temdo įsidarbinimo perspektyvas. Pelno siekiančioms bendrovėms pirmiausia rūpi produktyvumas, tad jei jį sparčiau ir pigiau didina technologijos, keisti žmones mašinomis bei kitais įrenginiais verslui tampa racionalia išeitimi. Tokia padėtis neišvengiamai kelia be darbo likusių žmonių nepasitenkinimą ir leidžia vešėti įvairaus pobūdžio populizmui.
JAV darbo statistikos biuro duomenimis, po Antrojo pasaulinio karo naujų darbo vietų ir produktyvumo rodikliai kilo tolygiai, tačiau nuo 2000-ųjų kreivės išsiskyrė: produktyvumas toliau didėja, o įsidarbinimo perspektyvos prastėja (žr. grafiką). Kitaip nei tikėjosi daugelis ekonomistų, vidutinės amerikiečių pajamos neauga taip sparčiai kaip šalies BVP, ir tarp daugiausia ir mažiausiai uždirbančių veriasi vis gilesnė finansinė praraja.
Šiuolaikinei visuomenei kaip ir pramonės revoliucijas patyrusiems protėviams ne ką lengviau susitaikyti su tradicinių profesijų nykimu ir spartėjančiu globalizacijos tempu. Pripratę prie cikliškos gamybos ekonomikos rutinos, daugelis stokoja XXI a. būtino gebėjimo keistis, lanksčiai taikyti profesinius įgūdžius ir įgyti naujų. Respublikonų kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo kampanijos šūkis „Padarykite Ameriką vėl didžią“ grindžiamas ne tiek rasiškai grynos, „baltosios“, Amerikos nostalgija (nors daliai amerikiečių ši vizija artima), kiek 1950–1970 m. ekonomikos aukso amžiumi, kai stabiliai kilo namų ūkių pajamos ir plėtėsi gamybos sektorius. Pokyčiai akivaizdūs: galimybės įsidarbinti pramonės sektoriuje JAV sumenko nuo 22,1 proc. 1980-aisiais iki 10,2 proc. 2011 m., o Vokietijoje atitinkamai – nuo 34 iki 20 proc.
Kitokia ateitis
Šių metų pradžioje Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtoje studijoje prognozuojama, kad 2015–2020 m. sparčiausiai darbo vietų mažės kanceliarinėje ir administracinėje srityje, gamyboje ir apdirbamojoje pramonėje, statybos ir išteklių gavybos sektoriuje. Nebereikės tiek daug teisininkų, buhalterių, vertėjų, paštininkų, vaistininkų, kasininkų, bankininkų, dizainerių, žiniasklaidos ir šou verslo atstovų. Jų funkcijas netrukus galės kur kas pigiau ir greičiau atlikti automatizuotos mašinos ir robotai. Tiesa, per šį laikotarpį išaugs kitų profesijų paklausa, ypač verslo ir finansų, vadybos, kompiuterių ir matematikos, pardavimo, architektūros ir inžinerijos srityse. Darbo netrūks su DI ir robotika dirbantiems mokslininkams, juos prižiūrintiems mechanikams.
Duke’o universiteto (JAV) informatikos ir ekonomikos profesorius Vincentas Conitzeris žurnalui IQ teigė, kad labiausiai pažeidžiamos profesijos, orientuotos į rutinines funkcijas nuspėjamoje aplinkoje, pavyzdžiui, sunkvežimių vairavimas, buhalterija, medicinos vaizdų ar duomenų analizė. „Mažiausiai nukentės profesijos, reikalaujančios kūrybingumo, bendravimo su žmonėmis ir gebėjimo susitvarkyti su nenumatytais sunkumais bei nenuspėjamomis aplinkybėmis. Galima paminėti mokytojus ir mentorius, mokslininkus, terapeutus, verslininkus ir nestandartinių renginių organizatorius. Apie ateitį galvojantiems žmonėms duočiau du patarimus: pirmiausia, daug mokykitės, studijuokite arba kitaip lavinkite įgūdžius ir, antra, užuot įgiję specializuotų įgūdžių, pritaikytų tiksliai apibrėžtam ir nuspėjamam darbui siauroje srityje, verčiau siekite giliai ir plačiai išmanyti konkrečią sritį“, – pataria V. Conitzeris.
Žmones keičia robotai
Personalo atrankos bendrovės „Alliance for Recruitment“ partneris Andrius Francas Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavime skaitė pranešimą apie robotikos pažangą ir aiškino, kad atliekant tam tikras užduotis mechanizmų pranašumas prieš žmones yra akivaizdus. Robotai niekuo nesiskundžia, nepavargsta, nereikalauja atlyginimo ir atostogų, nekuria profesinių sąjungų ir klusniai daro tai, ko išmokomi.
San Fransiske įsikūrusi pradedančioji bendrovė „Momentum Machines“ sukūrė robotą, gebantį pagaminti 360 mėsainių per valandą, t. y. po mėsainį kas 10 sekundžių. Restoranų tinklas „McDonald’s“ planuoja drastiškai mažinti darbuotojų skaičių, o kasininkus pakeisti vartotojams pritaikytais kompiuteriais. Didžiuosiuose Lietuvos prekybos centruose jau kelerius metus veikia savitarnos kasos, Jungtinės Karalystės parduotuvių tinkle „Sainsbury’s“ jos jau dominuoja. Įsidarbinimo mažmeninės prekybos srityje perspektyvas fundamentaliai keičia populiarėjantis apsipirkinėjimas internetu, sparčiau augantys tokie gigantai kaip „Alibaba“, „Amazon“ ir „Ebay“. Elektronikos įmonės „Foxconn“ įkūrėjas Terry Gou planuoja per artimiausius metus įsigyti milijoną robotų, kurie atliktų tokias funkcijas kaip dažymas, surinkimas ir suvirinimas. Panašios tendencijos pastebimos transporto pramonėje – ją radikaliai keičia automatizuoti darbo procesai ir robotai. IQ kalbintas A. Francas paminėjo „Carlsberg“ grupei priklausantį sandėlį Suomijoje, kuriame nepamatysi nė vieno dirbančio žmogaus – visiškoje tamsoje visą parą krovos darbus atlieka robotai, kurie, įvykus gedimui, patys susiremontuoja.
Robotai niekuo nesiskundžia, nepavargsta, nereikalauja atlyginimo ir atostogų, nekuria profesinių sąjungų ir klusniai daro tai, ko išmokomi.
V. Conitzeris pastebi, kad robotai dar gana prastai orientuojasi nenuspėjamoje aplinkoje, kai pasitaiko netikėtų nukrypimų nuo nustatytos užduočių atlikimo sekos. Vis dėlto mašinos jau geba suprasti žmonių kalbą ir atpažinti kelio ženklus, perpranta mūsų poreikius ir vykdo vis sudėtingesnes užduotis, kuria naujas mokslines hipotezes, su Williamo Shakespeare’o palikimu lyginamą poeziją ir netgi klasikinę muziką, kurią atlieka pasaulinio garso orkestrai. Kompiuteriai jau įveikė žmones sudėtingiausiuose žaidimuose: šachmatuose, go ir pokeryje. Per artimiausius 5–7 metus prognozuojama savavaldžių automobilių eros pradžia. Didžiausias proveržis įvyks, kai mašinos pačios išmoks mokytis. Šios perspektyvos audrina skaitmeninės revoliucijos pirmeivių, išradėjų ir verslininkų vaizduotę, tačiau grasina nežinioje palikti milijonus nekvalifikuotų darbuotojų.
Masačusetso technologijos instituto (JAV) tyrėjai Erikas Brynjolfssonas ir Andrew McAfee įrodinėja, kad technologijų pažanga jau šiandien sunaikina daugiau darbo vietų, nei sukuria naujų. JAV produktyvumo ir uždarbio augimo tendencijų nebeatitikimą akademikai vadina didžiuoju išsiskyrimu ir perspėja apie realią inovacijų žalą mažas ir vidutines pajamas gaunantiems gyventojams.
Tačiau ne visi ateitį regi skendinčią migloje. Pasak Harvardo universiteto ekonomikos ir viešosios politikos profesoriaus Kenneth’o Rogoffo, bent jau artimiausiais dešimtmečiais technologijų progresas gana ribotai lems žmonių įsidarbinimo perspektyvas. Jo nuomone, rinkos pakankamai lanksčios, kad prisitaikytų prie naujausių pokyčių ir plačiai panaudotų inovatyviausius išradimus. K. Rogoffo kolega ekonomistas Lawrence’as Katzas taip pat teigia, kad ilguoju laikotarpiu žmonės visada prisitaikydavo ir sugalvodavo naujų darbo formų.
Perspektyvos ir grėsmės
Šiuo metu daugiausia diskutuojama apie DI pažangą, jos teikiamas galimybes ir pavojus. Silpnuoju (minkštuoju arba ribotuoju) DI vadinami daug kur integruoti skaičiavimo informacijos metodai, padedami galingų kompiuterių ir sudėtingų algoritmų analizuojantys didžiulius duomenų kiekius. Silpnojo DI pavyzdžiais galėtų būti IBM superkompiuteris „Deep Blue“, 1997 m. laimėjęs prieš tuometį pasaulio šachmatų čempioną Garį Kasparovą; IBM bendrovės sukurta į klausimus atsakinėjanti sistema „Watson“, kuri 2011 m. televizijos žaidime „Jeopardy!“ įveikė du geriausius žaidėjus; taip pat „Google“ vertimo programa.
Silpnasis DI nesistengia pamėgdžioti žmogaus smegenų (autonominės nervų sistemos), jo įrankiai stiprina žmonių kognityvines galias, padeda apdoroti milžiniškus informacijos kiekius. Ši DI atmaina leidžia žmogui geriau orientuotis aplinkoje ir efektyviau dirbti.
Stiprusis DI, kuris dar vadinamas dirbtiniu bendruoju intelektu (DBI), atliks ne specifines užduotis, o užsiims „giluminiu mokymusi“ ir vystysis pats. DBI pažanga kai kuriems mokslininkams, tarp jų ir garsiam Kembridžo universiteto profesoriui Stephenui Hawkingui, kelia vis didesnį nerimą dėl žmonijos ateities. Bestseleriu tapusioje Oksfordo universiteto filosofo Nicko Bostromo knygoje „Superintelektas“ (2014 m.) rašoma apie ateityje įvyksiantį „sprogimą“, kai DBI kone akimirksniu stulbinamai pralenks žmogaus intelektą. Kitaip tariant, skirtingose sistemose kaupiamos žinios ir mokymosi įgūdžiai susijungs į vientisą, kryptingą sistemą ir taip gerokai pranoks ribotą žmogaus intelektą.
Sunku prognozuoti, kaip atrodys pasaulis po DBI „sprogimo“, tačiau N. Bostromas perspėja apie katastrofiškus padarinius žmonijai: visas socio-technines sistemas suvienijęs DBI gali užvaldyti pasaulį ir mums nežinomais tikslais žmoniją panaudoti kaip materiją. Žmonėms nekontroliuojant, tarpusavyje komunikuojantys superkompiuteriai ilgainiui gali perimti ne tik skaitmeninių jungčių, bet ir visų transporto sistemų, rinkų, ekonomikos, sveikatos sistemų ir prekybos srautų valdymą. Ateitis priklauso nuo to, kaip bus išspręsta vadinamoji kontrolės problema, t. y. kokio pamatinio tikslo bus užprogramuotas siekti DBI. Šį tikslą suformuluos DBI kūrėjai, tad mokslininkams ant pečių gula ypatinga atsakomybė. Kertinė formuluotė privalo būti kuo palankesnė žmonijai. N. Bostromo kolega Stuartas Armstrongas iš Oksfordo universiteto Žmonijos ateities instituto nuogąstauja, kad idealios formuluotės paieškos bus labai keblios.
Imperatyvą „saugok ir daryk žmones laimingus“ superkompiuteris gali išversti kaip „prijunk visus žmones prie heroino lašelinių ir palaidok juos betoniniuose karstuose“.
S. Armstrongas perspėja, jog negalime tiksliai žinoti, kaip mūsų intelekto gebas smarkiai pranokęs superkompiuteris interpretuos formules, kurias jam įdiegė menkesnių gebėjimų žmogus. Sakykim, negalime žinoti, ar sakinio „sumažink žmonių kančias“ DBI nesuvoks kaip „nužudyk visus žmones“, nes tuomet jų kančios baigsis. Imperatyvą „saugok ir daryk žmones laimingus“ superkompiuteris gali išversti kaip „prijunk visus žmones prie heroino lašelinių ir palaidok juos betoniniuose karstuose“. Kitaip tariant, saugikliai gali būti įdiegti, bet nėra garantijos, kad superintelektas juos traktuos taip, kaip mums atrodo savaime suprantama.
Net jei ilgą laiką DBI klusniai tarnaus žmonijos gerovei, esama tikimybės, kad vieną akimirką jis pajungs visas funkcijas mums pražūtingais tikslais. Įdomu tai, jog net ir žinodami apie galbūt pražūtingus padarinius Vakarų tyrėjai tebekuria DBI, nes už akių gali užbėgti autoritarinių valstybių mokslininkai. Tikėtina, kad jie superkompiuterį užprogramuotų siekti savo valstybei, o ne visai žmonijai naudingo tikslo.
Yra pinigų, nėra laimės?
A. Francas neabejoja, kad DI anksčiau ar vėliau pralenks žmogaus intelektą: „Situacija tikrai atrodo pavojinga, nors nei valstybių vadovai, nei politikai kol kas apie tai garsiai nekalba. Mokslininkai intensyviai dirba su DI, dalis jų gauna karo pramonės užsakymų, kiti dega idėja sukurti ką nors naujo ir įspūdingo. Kai DI pranoks žmogaus intelektą, tuomet pasitelkęs visas technologijas kontroliuos mūsų gyvenimą. Kiek metų tam prireiks? Matyt, apie 40–70. Tad mes šį tą tikrai pamatysime, o mūsų vaikams gali ir nebetekti nieko nuveikti. Skamba baisiai ir liūdnai.“
Vienai JAV įmonei DI kuriantis inžinierius, mokslininkas Vilius Tamošiūnas pripažino, kad DI pažanga vis dar lėta. Nors kai kurių DI algoritmų sugebėjimai gali atrodyti įspūdingi, tai kol kas yra veikiau skaičiavimo mašinėlės nei tikras intelektas. „Mus supantys specializuoti DI algoritmai geba atlikti tik labai konkrečias užduotis, o jiems kurti ir mokyti reikia skirti daug laiko. Iki DI, kuris turėtų sąmonės ar suvokimo užuomazgas, mums dar gana toli – dabartiniai lūkesčiai gerokai pranoksta realias galimybes. Vis dėlto tikėtina, kad pirmą tikrą DI dauguma mūsų dar spės išvysti savo akimis“, – IQ sakė pašnekovas. Pasak V. Tamošiūno, taikliausiai apibūdinti ateitį galima taip: „Po 50 metų visi arba mirsime, arba gyvensime amžinai.“
Jei mokslininkams pavyks DI užprogramuoti žmonijai palankiu režimu, ateitis gali būti kur kas šviesesnė. Kai DI sugebės pigiai atlikti daugelį „žmogiškų“ darbų, pakils bendra materialinė gerovė ir veikiausiai bus įvestas universalus minimalus atlyginimas. Žmonės galės nebedirbti ir realizuoti savo tikslus.
V. Tamošiūnas mano, jog daugiau laisvės gavę gyventojai jausis laimingesni. Vis dėlto daugelis tyrimų rodo, kad būtent darbas mums suteikia atsakomybės, svarbumo, savirealizacijos jausmą. Masinis nedarbas, net ir turint pinigų pragyventi, gali atverti didelę beprasmybės tuštumą ir padidinti nusikalstamumą, alkoholizmą, socialinę atskirtį. Apie tokias grėsmes versta susimąstyti jau šiandien. Robotams ir kompiuteriams perimant vis daugiau mūsų funkcijų, netolimoje ateityje vis dažniau kelsime bendriausius filosofinius klausimus: kokia žmogaus paskirtis, kokia darbo ir laisvalaikio prasmė, kuo Homo sapiens skiriasi nuo gyvūnų ir mašinų? Filosofams darbo nepritrūks.
