Sportui krypstant į komercinę pusę, vis sunkiau išvengti didžiųjų rinkos dalyvių dominavimo. Šiaurės Amerikos sporto lygos nemažai nuveikė šioje srityje, tačiau žymiausi klubai vis dar randa svertų, kaip prisivilioti geriausius atletus.
Komandinėse sporto šakose vis svarbesnį vaidmenį atliekant pinigams, kyla grėsmė, kad storiausiomis piniginėmis disponuojantys klubai gali dar labiau sustiprėti mažesnių konkurentų sąskaita. Šiaurės Amerikoje per keletą pastarųjų dešimtmečių priimti sprendimai leido išvengti nepertraukiamo didžiųjų klubų dominavimo.
Nepažabojamų išlaidų „stabdžiai“
Bene pagrindinė tokio veiksmo priemonė – vadinamoji „algų kepurė“, skirta pažaboti sporto klubus nuo beribio išlaidavimo. Nors pirmosios šio instrumento užuomazgos pasireiškė ledo ritulyje, sėkmingiausiai jis veikia NBA krepšinio lygoje, kur „algų kepurė“ išbandyta 1984 m. Bendru lygos, klubų ir žaidėjų asociacijos nutarimu priimta maksimali komandos išlaidų krepšininkams suma kasmet auga, o šiuo metu siekia 108 mln. JAV dolerių. Be to, „algų kepurės“ pagrindu yra nustatytos ir vieno žaidėjo sutarties vertės „lubos“ – ji negali siekti daugiau nei 35 proc. visų komandos išlaidų. Tiesa, NBA taikomas „minkštos algų kepurės“ principas, tad įgyvendinus įvairius kriterijus, ekipos turi teisę viršyti nustatytas išlaidų ribas.
Nacionalinėje amerikietiškojo futbolo lygoje (NFL) „algų kepurė“ atsirado dešimtmečiu vėliau, o Nacionalinės ledo ritulio lygos (NHL) pirmenybėse – dar po 11 metų. Šiose lygose finansiniai reguliavimai yra griežčiausi – priešingai nei NBA, aukščiausios nustatytos išlaidų sumos viršyti negalima jokiais atvejais, o tą padarius klubams gresia griežtos ir finansinėmis bausmėmis neapsiribojančios sankcijos.
Kitokia sistema taikoma beisbolo lygoje MLB, kur nustatytą išlaidų sumą viršijusios komandos privalo sumokėti papildomus mokesčius. Daugelis klubų šių reguliavimų laikosi, tačiau didžiausių rinkų atstovai gali sau leisti prabangą gerokai viršyti ribas. Niujorko „Yankees“ nuo 2003-ųjų už finansinių taisyklių nesilaikymą susimokėjo net 319,6 mln., Los Andželo „Dodgers“ – 149,7 mln., o Bostono „Red Sox“ – 25,1 mln. JAV dolerių. Vis dėlto sėkmę tai garantuoja toli gražu ne visada – Bostono komandai per minėtą laikotarpį pavyko triskart triumfuoti MLB pirmenybėse, kai „Yankees“ tą padarė tik sykį, o „Dodgers“ – apskritai nė karto.
Nors „algų kepurės“ padeda išvengti besaikio išlaidavimo, taip pat svarbu ir sulyginti komandų galimybes būti konkurencingoms. Pavyzdžiui, „minkštos algų kepurės“ principą taikančioje NBA lygoje itin vertinamas lojalumo aspektas – ilgą laiką viename klube žaidžiančiam krepšininkui jo vadovai turi teisę pasiūlyti sutartį, kurioje viršijama nustatyta išlaidų riba. Be to, lygos žvaigždėms jų atstovaujamos komandos gali pasiūlyti ilgesnius ir didesnės vertės kontraktus – tai turi apsaugoti silpnesnius klubus nuo pinigais besitaškančių „didžiųjų“ pasiūlymų.
Kad suartintų finansinius komandų pajėgumus, didžiosios Šiaurės Amerikos lygos nusprendė po lygiai paskirstyti ir pajamas, gaunamas už televizijos teises. Pernai kiekviena NBA komanda, nepaisant jos svorio ar pritraukiamo sirgalių dėmesio, gavo po 88,9 mln. dolerių čekį, o NFL klubai 2017-aisiais išsidalijo rekordinę sumą – 8 mlrd. dolerių. Mažesnių miestų komandoms, tokioms kaip lygų nykštukais laikomos Memfio „Grizzlies“ (NBA) ar Tampos „Rays“ (MLB), šios išmokos tampa išsigelbėjimu ir vienintele galimybe padengti didžiules išlaidas, skirtas siekiui konkuruoti su didžiosiomis komandomis.
Rinkos „ryklių“ galimybės
Nepaisant to, kad sistema daugelyje lygų, o ypač NBA, sumodeliuota taip, jog žaidėjams finansiškai gerokai labiau apsimoka visą karjerą likti vienoje komandoje, neretai atsiranda kitų veiksnių, lemiančių skaudžius mažesnių rinkų komandų praradimus. Vienas jų – didžiuosiuose miestuose sporto žvaigždes supančios reklamos ir įvaizdžio kūrimo galimybės. Nors šiais laikais atletai sugeba pritraukti dėmesį ir atstovaudami mažesnių miestų komandoms, persikėlę į Niujorką ar Los Andželą jie atsiduria po kur kas didesniu padidinamuoju stiklu.
Paskutinis to pavyzdys – ryškiausios NBA žvaigždės LeBrono Jameso persikėlimas į Los Andželo „Lakers“ klubą, labiau nulemtas klubą supančios aplinkos, o ne pačios legendinės komandos, pastaraisiais metais besimurkdančios turnyrinės lentelės dugne. Dėmesio nevengiantis „Karalius“ jau anksčiau buvo įsigijęs prodiuserinę filmų gamybos bendrovę, o gyvendamas Holivudo pašonėje, jis galės ne tik rūpintis šia veikla, bet ir pats filmuotis įvairiuose projektuose – apie vieną iš jų, didžiulio pasisekimo sulaukusio filmo „Kosminis krepšinis“ antrąją dalį, jau paskelbta oficialiai. Palikti gimtosios Ohajo valstijos Klivlando miesto komandą L. Jamesui nesukliudė nė tai, kad „Lakers“ jam galėjo pasiūlyti gerokai mažiau pinigų – krepšininkas apie 70 mln. dolerių ketina susigrąžinti kitais būdais.
Mažųjų NBA komandų sirgaliai kenčia ir degina savo numylėtinių marškinėlius po to, kai šie palieka jų komandas, tačiau NFL gerbėjai susiduria su dar didesniais iššūkiais. Per pastaruosius kelerius metus net trijų prie rinkos „ryklių“ nepriskiriamų miestų – Oklando, Sent Luiso ir San Diego – gyventojai neteko savo amerikietiškojo futbolo komandų. Jos persikėlė į klubų vadovams gerokai patrauklesnes bei daugiau pelno galinčias sukrauti Las Vegaso ir Los Andželo rinkas. Pastarasis didmiestis iki 2015-ųjų apskritai neturėjo nė vienos NFL komandos, tad žvelgdami į tą pusę, seilę varvino ne vieno klubo vadovai. Galiausiai auksine galimybe pasinaudojo dvi komandos, kadaise jau atstovavusios Los Andželui – Sent Luiso „Rams“ ir San Diego „Chargers“. Į didžiausią Kalifornijos miestą persikrausčiusios ekipos jau nuo kitų metų žais naujutėlaičiame Inglvudo stadione, o jų vadovai kuria strategijas, kaip išnaudoti gerokai išaugusį dėmesį Holivudo pašonėje.
Europoje – menkai kontroliuojamas chaosas
Šiaurės Amerikos profesionaliojo sporto lygose visi finansiniai aspektai yra sudėlioti į griežtas lentynėles, o Europoje viskas vyksta gerokai paprasčiau ir palankiau tiems, kurie turi didesnius pinigų kapšus.
Europoje viskas vyksta gerokai paprasčiau ir palankiau tiems, kurie turi didesnius pinigų kapšus.
Tiesa, prieš kelerius metus Senojo žemyno futbole atsirado elementas, skirtas suvaldyti nepažabojamas investicijas į komandas bei žaidėjams įsigyti skiriamus šimtus milijonų eurų. „Sąžiningo finansinio žaidimo“ (FFP) reguliavimu pramintos taisyklės nurodo, kad futbolo klubai privalo išleisti tik tiek, kiek patys uždirba iš rėmėjų, bilietų ir žaidėjų pardavimų. Jomis siekta pristabdyti ir Azijos bei Šiaurės Amerikos turtuolių investicijas – nuo 2015-ųjų sau priklausančios ekipos pirkiniams jie gali skirti viso labo 30 mln. eurų per sezoną. Vis dėlto skambiai pristatyti reguliavimai veikia toli gražu ne visada – stambūs rėmėjai bando apeiti juos finansuodami klubus iš savo dukterinių bendrovių, o realios sankcijos pernelyg išlaidaujančias komandas pasiekia tik išimtiniais atvejais. Vienas tokių – 2014 m. „Manchester City“ klubui skirta 49 mln. svarų bausmė.
Dar menkiau kontroliuojama situacija Europos krepšinyje – dauguma pajėgiausių žemyno komandų ne tik nesugeba padengti savo išlaidų, bet ir gyvena iš „vyresniųjų brolių“ – futbolo klubų – sąskaitų. Viena tokių, Eurolygos čempionė Madrido „Real“, pernai išleido beveik 45 mln. eurų, nors jos pajamos siekė vos 15,5 mln. Likę klubai, tokie kaip turtingiausia Eurolygos ekipa Maskvos CSKA, išsilaikyti viršūnėje paprastai sugeba tik dėl dosnių pagrindinių rėmėjų, padengiančių beveik visą klubo biudžetą.
