Ekonominės laisvės indekse (Economic Freedom Index) Lietuva tik vienu laipteliu atsilieka nuo JAV. Tačiau šalims keli uždaviniai – toli gražu ne panašūs. Viena turi ginti globalią ekonominę galią, kita – nenuklysti iš reformų kelio. JAV viešosios politikos instituto „Heritage Foundation“ ekonominės laisvės indekso tyrimo vadovas Anthony B. Kimas mano, kad Lietuva turi tai, ko iš jos galėtų pasimokyti ir Vašingtonas.
– Nepaisant tam tikrų išimčių, Jungtinės Amerikos Valstijos neretai laikomos globalaus pasaulio lyderėmis. Visgi, jūsų sudaromame ekonominės laisvės indekse jų rezultatai ne vienerius metus iš eilės ėjo prastyn. Kaip, jūsų nuomone, tai reikėtų vertinti?
– JAV padėtis pasaulyje iš tiesų yra vertinama nevienareikšmiškai. Viena vertus, taip – jos globalaus pasaulio lyderės. Kita vertus, ne visuomet. Ypač, jei kalba sukasi apie ekonomikos sektorių.
Pastaraisiais metais JAV politika rėmėsi „didelės valstybės“ samprata. Tai apima didesnį apmokestinimą, aplinkos apsaugos priemones ir panašiai, vyriausybės išlaidos buvo didesnės nei kada iki šiol. Viešojo sektoriaus dydis, reguliavimai verslui, mokesčių dydis tik augo. Tai paveikė valstybės ekonomikos dinamiką. Pagal mūsų skaičiavimus, jei analizuotume laikotarpį nuo 2008 m. iki 2017 m., ekonominės laisvės JAV buvo tik mažiau.
Prisiminkime laikus, kuomet JAV prezidentu buvo išrinktas Barackas Obama. Darbą jis pradėjo iš karto po 2008 m. per pasaulį nuvilnijusios ekonominės krizės. Savo šūkiu natūraliai pasirinko žodžius „aš apsaugosiu tave, tavo darbą, duosiu geresnes galimybės, neleisiu, kad finansinė krizė tau pakenktų“. Idėja buvo gera. Kai finansinė krizė pasiekė JAV, šį šūkį įgyvendinti buvo jo pareiga. B. Obama privalėjo gelbėti ekonomiką. Tačiau būdas, kurį jis pasirinko, buvo gana keistas.
Kai žmogus valgo daug maisto ir mažai juda, jo kūnas pasidengia nereikalingais riebalais. Jų atsikratyti kartais būna labai sunku. Būtent tai ir nutiko JAV. Tik užaugo ne papildomi kilogramai, o mokesčiai, korupcija, padaugėjo nepotizmo atvejų ir panašiai. Dabar mes turime daryti mankštą, keisti įpročius. Tai padeda JAV ekonomikai grįžti į senas vėžes.
– Jei mes darome prielaidą, kad mažesnis valstybės reguliavimas didina visuomenės gerovę, kas tuomet skatina politikus ir visuomenę siekti siauresnių ekonominių suvaržymų?
– Visuomet egzistuoja pagunda pasitikėti kažkuo didesniu. Žmonės nori būti apsaugoti. Tai – primityvus instinktas. Tuo prisidengdamas, prezidentas didino valstybės aparatą, augo mokesčiai. Tai reiškia, kad atsirado daugiau erdvės potencialiai korupcijai ir „švogerių kapitalizmui“ (angl. crony capitalism).
Laisva rinka, kaip mes ją suprantame, yra sudaryta iš pasiūlos ir paklausos, ji užtikrina skaidrumą, lankstumą, konkurencingesnius būdus keistis idėjomis, bendradarbiauti. „Didelės valstybės“ santvarkoje tai ne visuomet veikia. Joje yra siekiame apsaugoti privatų verslą, jį skaidant ir išskiriant vienas įmones ar industrijas prieš kitas.
(Pauliaus Peleckio nuotr.)
Politikai sako: nuo šiandien mes skatinsime šią pramonės šaką, šią įmonę, duosime jai mokestines lengvatas. Norai gali būti ir labai geri – pavyzdžiui, neteršti gamtos ar nešvaistyti išteklių. Tačiau tai kenkia visai ekonomikai. Negalima duoti verslui instrukcijų, kaip jis turi elgtis. Pastarųjų JAV prezidentų valdymo laikotarpiais būtent tai ir buvo daroma.
Nesupraskite neteisingai, aš neturiu nieko prieš B. Obamą. Jis labai geros širdies žmogus. Tačiau siekdamas saugoti žmones, jis persistengė: valstybės skola išaugo šimtus kartų, gyventojai neteko darbų, nebuvo patenkinti turimais, daugelis jų jo ieškojo viešajame sektoriuje. Valstybė nuėjo per toli.
Visgi reikia turėti omenyje, kad suklupti labai paprasta. Pagundų vėl didinti valstybę daugiau negu gali atrodyti. Kita vertus, pasitikėti „nematoma ranka“ irgi nėra taip paprasta. Mes jos juk nematome, tad klausimai „kas nutiks, kas mane apsaugos, kas pasirūpins mano šeima, mano verslu“ verčia žmones nervintis. Tačiau didesnė valstybė tikrai nėra atsakymas. Ji yra kliūtis atrasti efektyvius ekonomikos sprendimus.
Šiandien, mano nuomone, JAV įgauna vis daugiau pasitikėjimo savo ekonomika. Tai pozityvus ir simbolinis momentas. Tad esminis klausimas politikams bus, ar jie stengsis jį išlaikyti, nesiremdami per daug į protekcionistinę politiką.
– Dabartinis šalies vadovas Donaldas Trumpas į postą atėjo su kitokiu nei prieš tai buvusių prezidentų mąstymu. Jis – verslininkas, netipiškas politikas. Kaip jo politika skiriasi nuo prieš tai buvusių šalies prezidentų idėjų?
– D. Trumpo tikslas – pakeisti neigiamą ekonominės laisvės tendenciją. Jei žvelgtume į JAV ūkį šiandien, matytume, kad jis – labai dinamiškas: kuriasi naujos darbo vietos, bendrasis vidaus produktas auga, žmonės į ateitį žvelgia optimistiškai. Visuomenė tiki, kad kažkas teigiamo gali būti padaryta.
Tačiau, daryti išvadas apie pilną jo politikos paveikslą dar yra sunku. Pavyzdžiui, jo prekybos politika yra paremta tokiomis sąvokomis kaip „tarifai“, „deficitas“, jis aiškiai deklaruoja, kad siekia didesnio protekcionizmo.
Šiomis idėjomis jis žaidžia, siekdamas apsaugoti JAV interesus. Todėl šiuo metu tarpusavyje kovoja dvi skirtingos politikos idėjos. Kol kas mes nematome neigiamų rezultatų. Tačiau 2018 m. lapkritį vyks kadencijos vidurio Senato rinkimai. Tai gali būti panaudota rinkiminėje kampanijoje: aš sieksiu mažesnio reguliavimo, nedidinsiu mokesčių, pakeisime, kaip prekiaujame su konkurentais ir draugais. Tačiau tam įvertinti, mums dar trūksta duomenų. Ypač prekybos politikoje.
– Prezidentas D. Trumpas viena ranka, kaip jūs teigiate, siekia mažinti mokesčius ir valstybinį reguliavimą, tačiau kita ranka pasirašo už ekonomines sankcijas su JAV prekiaujančioms valstybėms. Kaip paaiškinti tokią dviprasmybę?
– D. Trumpas nesako, kad jam nepatinka laisva rinka ar tarptautinė prekyba. Jis teigia, kad būdas, kaip JAV prekiavo iki šiol, pavyzdžiui, su Kinija, yra nesąžiningas. Prezidentas mano, kad ši šalis turi būti atsakingesnė ir skaidresnė, laikytis visiems bendrų intelektinės nuosavybės, teisės viršenybės taisyklių, JAV negali užmerkti akių, stebėdama neigiamas jos praktikas. Jis juk nesako, kad nenori prekiauti su Lietuva. Tam yra paaiškinimas.
Tuo tarpu Kinijos vystymasis paremtas sukčiavimu. Visą šį laiką ji tik pelnėsi iš tarptautinės prekybos. Tad D. Trumpas primena jiems: smagu, kad esate tarptautinės rinkos dalis, tačiau ir elgtis turite atitinkamai. JAV savo ruožtu negali užmerkti akių, matydama neigiamas jų praktikas.
Kita vertus, prezidentas D. Trumpas, kaip jau daugelis pastebėjo, yra tikras plepys. Jis, priešingai nei pirmtakai, mąsto toliau nei šio stalo ribos, toli gražu nėra tipinis politikas, o jo požiūris – verslininko. Tai žmones, nepratusius prie tokio elgesio, veda iš proto. Jie klausia, kas iš tikrųjų dedasi?
D. Trumpo teiginys „Pirmiausia Amerika“ nereiškia, kad „Amerika viena“. Juk jūs nesakytumėte „Lietuva – antra“ ar „Lietuva – trečia“. Apskritai, tai vienintelis dalykas, kurį prezidentas gali sakyti savo žmonėms, susiduriantiems su sunkumais. Tai svarbu ir globalios diplomatijos kontekste – natūralu, kad kiekviena valstybė siekia svarbiausių savo nacionalinių interesų. Nuo to ir prasideda derybos bei yra priimami sprendimai.
Tai, ką matome įvairių viršūnių susitikimų metu, pirmiausia yra kalbėjimosi vienas su kitu, derėjimosi tarpusavyje procesas. Vieni politikai tai daro labai diplomatiškai. Jie sako: girdėjau jūsų šalyje yra problema, papasakokite plačiau, reikia rasti būdus, kaip kartu ją spręstume. D. Trumpas eina kitu keliu ir rėžia tiesiai šviesiai: jūs turite problemą, man ji nepatinka, išspręskite ją.
(Pauliaus Peleckio nuotr.)
Žmonės nuolat jaudinasi dėl D. Trumpo ir V. Putino santykių. Neva jie draugiški ar pragmatiniai. Tačiau reikia turėti galvoje, kad JAV prezidentas puikiai supranta, kokią grėsmę Baltijos šalims kelia Rusija. Kita vertus, jis suvokia, kad jei apie tai nebus kalbama, sprendimų taip pat niekada nebus.
Sunkumų kyla tada, kai tikrąją jo žodžių prasmę mes turime atsijoti nuo D. Trumpo mėgstamų metaforų. Kad nereikia per stipriai reaguoti į tai, ką sako D. Trumpas, puikiai supranta jūsų užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Žaviuosi juo.
D. Trumpas – tikrai geras kalbėtojas, tačiau tuo pat metu – labai praktiškas politikas. Jis gali nuvažiuoti į Montaną ir prieš visą bendruomenę svaidytis pažadais ir grasinimais. Visgi jis supranta, kad Amerika globalioje rinkoje negali būti nei viena, nei vieniša.
– Pats D. Trumpas sako, kad neturi draugų ir priešų tarptautinėje politikoje. Tik konkurentus. Ir tai nėra vien tik specialiai kuriamas naratyvas. Prekybos karu pramintas priemones jis jau įvedė Europos Sąjungai ir Kinijai. Kaip tai paaiškinti ir įvertinti?
– Visų pirma, nemanau, kad ekonominės sankcijos, apie kurias dabar tiek daug kalbame, bus nuolatinės. Tai – taktika. D. Trumpas kalbasi, derasi, išbando „raudonąsias linijas“ įvairiuose formatuose ir lygmenyse. Pavyzdžiui, jis aiškiai mato, kad problemų su Rusija yra apstu. Tačiau suvokia, kad nebendradarbiaudamas su ES ar NATO, jis jų neišspręs.
Prekybos karo priemonės, iš pirmo žvilgsnio tikrai skamba neracionaliai: kodėl tu žeidi mus ir saugai mūsų priešus? Tačiau iš jo veikimo taško tai nėra ilgalaikė pozicija. D. Trumpas stengiasi įveikti status quo tašką. Tam reikia išnaudoti visas politinės diplomatijos priemones.
Kaip jūs gerai pastebėjote, tai kelia nerimą, visuomenė dėl to jaučiasi nesaugi: kodėl jūs, pone prezidente, saugote V. Putiną? D. Trumpas savo ruožtu gerai suvokia, kad norint išlaikyti atsvarą Rusijai, pirmiausia reikia keisti savo ir jos elgesio logiką. O tai – ilgas procesas.
– Indekse tarp Lietuvos ir JAV yra tik vietos skirtumas. Tačiau giliau panagrinėjus, skirtumų yra. Ką jie atspindi ir ko abi šalys gali viena iš kitos pasimokyti?
– Reikia turėti omenyje, kad kalbame apie procesus, kurie niekada nesibaigia. Prisiminkime mano jau naudotą metaforą: reikia nuolat mankštintis, kad išlaikytume geriausias formas. Konkurencingumą, galima prarasti labai greitai. Užtenka atsisakyti ar sustabdyti reformas.
Jūsų reformų krepšelyje – labai daug techninių klausimus sprendžiančių pertvarkų. Tačiau mokesčių mažinimas, reguliavimo mažinimas – lengvoji dalis. Daugiausiai iššūkių kelia institucinės, struktūrinės reformos. Tai apima tokias problemas kaip korupcija, vyriausybės skaidrumas, pasitikėjimas politikais ir valdžios institucijomis. Tai negali būti pertvarkyta per dieną, kartais trunka šešis mėnesius, metus, du ar penkis. Tai sritys, kuriose privalu išsikelti realius tikslus ir pamažu jų siekti.
Tik atminkite, jokia vyriausybė nesuteiks didesnės ekonominės laisvės, jei to nereikalaus gyventojai. Dėl šios priežasties jūs dalyvaujate rinkimuose – balsavimas yra puiki proga parodyti savo pasitikėjimą viena ar kita politine jėga ir jos teikiamais siūlymais. Jūs galite sakyti, kad reikia daugiau vyriausybės integralumo, mažesnės korupcijos, kvestionuoti valdžios darbą ir reikalauti daugiau atskaitomybės.
Jūs jau įgyvendinote darbo santykių reformą, darbo rinkos liberalizaciją. Tačiau turėkite galvoje, kad Lietuvos, kaip ir daugelio Europos valstybių, visuomenė sparčiai sensta, jūs turite susigrąžinti ankščiau į užsienį išvykusiuosius. Šiandien jie turi žiūrėti į Lietuvą ir ja didžiuotis. Ekonominės laisvės indeksas – tik viena detalė Lietuvos ateities ir perspektyvų dėlionėje. Tačiau nenustokite eiti į priekį.
Jūsų politikai dažnai klausia manęs, kaip jiems išjudinti Lietuvos ekonomiką ir pasiekti daugiau dinamikos. Atsakymas paprastas: nesustoti vietoje. Jūsų jau įgyvendinote darbo santykių, mokesčių, pensijų reformą. Tai svarbios pertvarkos, kurių reikėjo jau labai seniai.
Tačiau tai nereiškia, kad dabar galite sėdėti rankas sudėję. Jūs negalite atsipalaiduoti, privalote būti sąmoningi ir kritiški savo pačių atžvilgiu. Prieš daugiau kaip dešimtmetį Lietuva prisijungė prie ES, šiais metais tapo EBPO nare. Bet tai nereiškia, kad galite atsipalaiduoti, privalote būti sąmoningi ir savikritiški. Kitas jūsų tikslas – absoliuti ekonominė laisvė. Tai įkvėptų ne tik Lietuvos visuomenę ir verslą, bet ir užsienio investuotojus bei valstybes, jums leistų suspindėti.
Šioje vietoje labai svarbus ir pilietinės visuomenės, institutų, žiniasklaidos indėlis. Jie atkreipia politikų dėmesį į jautrias sritis, tas, kurioms reikia daugiau palaikymo. Lietuvoje aš stebiu labai aktyvią diskusiją, į kurią įsitraukia politikai, nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida. Vieni teikia, kiti kritikuoja tol, kol randamas geriausias sprendimas.
Mano akimis žiūrint, to labai trūksta Latvijoje ar Estijoje. Pastaroji – maža, graži ir labai lanksti valstybė. Tačiau joje jaučiasi veiklios, sveikos diskusijos nacionaliniu mastu dėl jos ateities perspektyvų. Lietuvoje jūs tai turite. Tik turėkite omenyje, kad svarbu ne vakarykštė diena, ne šiandiena, svarbiausia – rytojus. Lietuva po dešimties, dvidešimties metų. Aš labai pasitikiu jūsų valstybe ir jos ateitimi. Plėtra yra užtikrinta, politikai – ryžtingi, tačiau savi kritiški. Jūs suprantate, ką reiškia beribė valdžia.
Paradoksalu, tačiau JAV iš jūsų pirmiausia gali pasimokyti laisvos rinkos idėjų. Taip pat, kai jau minėjau, jūsų šalyje vyksta labai sveika diskusija su visais viešosios politikos sprendimais suinteresuotais veikėjais. JAV siūlymai dažnai priimami remiantis emocijomis. Lietuvoje jūs esate atviri pasauliui, suvokiate prekybos prasmę ir investicijų svarbą. Politikai Vašingtone, regis, tai nuolat pamiršta.
Lietuva savo ruožtu amerikiečiams tai gali priminti kiekvieną dieną. Juk taip elgiasi sąjungininkai. Jūsų istorija mus įkvepia. Turėtumėte didžiuotis tuo, ką pavyko pasiekti. Ypač jaunoji karta. Jūs kuriate šalies ateitį ir aš labai džiaugiuosi, galėdamas matyti, kas vyks toliau. Turėkite galvoje, kad jei kažkas vyks netinkama linkme, mes tai neabejotinai priminsime ir parodysime pirštu: Lietuva, greitai priaugsite per daug papildomų kilogramų, neleiskite to! Neabejoju, kad jūsų sveikatos apsaugos ministras to neleis, tačiau jų atsikratymu pirmiausia turite būti suinteresuotas kiekvienas.
