ShutterstockKodėl žmonės renkasi lošti azartinius lošimus, kurias amžiaus grupes ši priklausomybė veikia labiausiai ir kaip ji atsiliepia kasdieniam gyvenimui?
Lietuvos lošimų priežiūros tarnybos (LPT) užsakymu visuomenės nuomonės ir tyrimų bendrovės „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenimis, per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje lošiančiųjų azartinius lošimus statistika išlieka nepakitusi. 2023 m. azartinius lošimus lošė 12 proc. gyventojų – tiek pat, kiek ir 2022 bei 2020 m.
Visuomenė suvokia lošimų keliamas rizikas – 83 proc. apklaustųjų teigė suprantantys, kad ši veikla gali kelti priklausomybę, o 9 proc. tai neigė. Tačiau 16 proc. respondentų pripažino, jog azartiniai lošimai kelia jiems finansinių problemų, dar 9 proc. atskleidė, kad lošimai atsiliepia bendravimui su šeimos nariais, 7 proc. apklaustųjų tvirtino dėl azartinių lošimų turintys psichologinių sunkumų.
Interneto galia
Po azartinių lošimų skėčiu Lietuvoje pagal reglamentą telpa lošimų automatai, kazino organizuojami stalo lošimai (ruletė, kortos, kauliukai), lažybos, totalizatorius ir bingas. Dalis šių žaidimų gali būti žaidžiami ne tik gyvai, bet ir internetu – šis metodas sparčiai išpopuliarėjo per pastaruosius kelerius metus, kai pasaulį buvo sukaustę pandemijos ribojimai, ir lošimo vietos buvo priverstinai uždarytos.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Apklausos duomenimis, 44 proc. respondentų teigė dažniausiai žaidę azartinius lošimus internetu. Ši dalis ypač išaugo per pastaruosius metus. Dar 21 proc. lošia lošimo automatų salonuose, 18 proc. renkasi kazino, 12 proc. – lažybų punktus. Šių vietų lankomumas nuo 2022 m. sumažėjo.
„Vienas pagrindinių veiksnių, kuris didina įtrauktį, yra kuo trumpesnis laikas nuo statymo iki rezultato gavimo“, – sakė psichologas, LPT Teisėkūros, personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiasis specialistas Olegas Mackevičius. Eksperto teigimu, manoma, kad elektroniniai lošimai turi didesnę įtrauktį, nes juose yra daugiau klaidinimo, pavyzdžiui, lošimų lošime, taip pat yra didesnė garsinė ir vaizdinė stimuliacija, o tai sukelia daugiau smalsumo ir lošėjai nori tęsti malonumą.
Kitoje įtraukties skalės pusėje – loterijos. Anot O. Mackevičiaus, tiražinės loterijos išskirtinės tuo, kad laikas nuo pastatymo iki lošimo yra ilgesnis – jei loterijos bilietą nusiperkame pirmadienį, turime laukti trečiadienio lošimo ir panašiai. Apklausos rodo, kad žmonės loterijos bilietams išleidžia ir kur kas mažiau pinigų, nei jų yra pralošiama lošimo įrenginiais ar kazino.
Lošiantys nuo trejų iki penkerių metų dažniausiai turi 10–15 tūkst. eurų skolas. Tų, kas lošia ilgesnį laiką, skolos didesnės. Rekordas buvo apie 500–600 tūkst. eurų.
Iš apklaustųjų šioje LPT užsakymu „Vilmorus“ atliktoje apklausoje 45 proc. teigė dalyvaujantys loterijose (jų skaičius per pastaruosius dvejus metus reikšmingai nekito), 87 proc. loterijos bilietus perka parduotuvėse prie kasos. Daugiausia respondentų – 39 proc. – teigė bilietą įsigyjantys kartą per mėnesį, dar 21 proc. – sykį per savaitę.
Priklausomybė, kaip ir visos
Dėl ko žmonės renkasi lošti? Anot O. Mackevičiaus, azartiniai lošimai yra pramoga, kuri, kaip ir daugelis jų, kelia smalsumą. Žmonės nori išbandyti savo jėgas, pasmalsauti, kas vyksta šioje paslaugų sferoje, kas tai yra. Tačiau ilgainiui daliai jų tos pramogos pradeda kelti ir kitus jausmus – atsiranda azartas, varžymosi pojūtis. Jei pavyksta išlošti, keičiasi ir vidinės nuostatos apie lošimą ir save.
„Kenksmingiausia nuostata, kad iš azartinių lošimų galima prasigyventi, – teigė O. Mackevičius. – Kai žmogus į pramogą pradeda žiūrėti kaip į galimybę uždirbti, galvoja, kad azartiniuose lošimuose yra daug pinigų, kuriuos tereikia ateiti ir pasiimti. Svarbu suvokti, kad tai nepigi pramogos forma ir kad ilgalaikėje perspektyvoje visi lošdami pralošia, tokia yra sistema. Lošiančiojo žinios, įgūdžiai ir gebėjimai žaidime visiškai nieko nereiškia, negali savo logika ar išmąstymu sukurti kitokių taisyklių, nei yra apibrėžtos.“ Vis dėlto daugelį ta išlošimo patirtis skatina lošti ir toliau, ypač jei ilgainiui lošėjas praranda vis daugiau pinigų. Išlošimas išlieka tarsi patvirtinimas, kad laimėti tikrai galima arba kad tik jam šviečia palankios žvaigždės, nors visų galimybės yra vienodos.
Dauguma apklausoje dalyvavusių respondentų nurodė, kad lošti juos paskatino noras laimėti pinigų (56 proc.). Kitais svarbiais motyvais nurodyti azartas (34 proc.), noras atsipalaiduoti (31 proc.) ir draugų paskatinimas (31 proc.).
Ilgainiui priklausomybė nuo azartinių žaidimų neigiamai atsiliepia visose lošėjo gyvenimo sferose. Lošėjas nukenčia ir psichologiškai, ir finansiškai, ir socialinėje srityje. Pirmiausia, anot O. Mackevičiaus, pagalbos ieškantys asmenys skundžiasi skolomis: „Lošiantys nuo trejų iki penkerių metų dažniausiai turi 10–15 tūkst. eurų skolas. Tų, kas lošia ilgesnį laiką, skolos didesnės. Rekordas buvo apie 500–600 tūkst. eurų.“
Pasak psichologo, skirtingai nei priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų, azartinių lošimų metu organizmas nesusiduria su nuodingomis medžiagomis, kurias galėtų išstumti – vietoj to gaminasi savas laimės hormonas dopaminas. „Nebūna taip, kad penkiskart apsukau ruletę, apsvaigau, nualpau, ir viskas, – pasakojo O. Mackevičius. – Dėl to lošiantieji ir negali sustoti, lošia tol, kol turi pinigų, nes jiems susiaurėja sąmonė ir jie negali tinkamai įvertinti rizikos, kitaip vyksta kritinis mąstymas, ir pats procesas teikia malonumą.“
Visuomenėje priklausomybė nuo azartinių lošimų vis dar yra smarkiai stigmatizuojama. Lošėjas susiduria ne tik su didžiule kalte, gėda ir neapykanta sau, bet ir su artimųjų, aplinkos spaudimu, finansinėmis skolomis. Gauti dopamino kitur darosi vis sunkiau, dėl to lošėjas ir toliau renkasi azartinius žaidimus. „Žmogus kitaip negali jaustis laimingas, nes yra daug įtampos, skolos, santykiai subyrėję, – teigė O. Mackevičius. – Esant tokios emocinės būsenos gali kilti minčių apie savižudybę. Apie 80 proc. problemų dėl lošimų turinčių asmenų turi savižudiškų minčių. Tačiau svarbu atminti, kad visuomet galima kreiptis pagalbos.“
Lošimas – ne skurdžiams?
Nors didelė dalis tyrimų rodo, kad su lošimo priklausomybe dažniau susiduria asmenys iš labiau pažeidžiamos socioekonominės aplinkos, O. Mackevičiaus praktika rodo, kad daugelis lošiančiųjų iš tiesų yra daugiau nei vidutines pajamas uždirbantys asmenys, kurie galėtų gerai ar bent patenkinamai save išlaikyti, jei ne priklausomybė.
Ilgą laiką dalyvaujant lošime žmogui atrodo, kad jis dabar pralošia, bet tuoj protingiau sužais ir išloš vėl, jis nebegali kontroliuoti proceso, jo sustabdyti.
„Su loterijomis manoma, kad čia tokia namų šeimininkių svajonė – nusipirksiu bilietą, laimėsiu ir išvažiuosiu kur nors toli toli, kur saulėta ir gera, – ironizavo ekspertas. – Bet azartinius lošimus renkasi žmonės, tikrai turintys pinigų. Jie sako, kad uždirbamų pinigų pakaktų, nesupranta, kam apskritai pradėjo lošti. Tai norėjo paskolą greičiau išsimokėti ar pasidaryti remontą, dėl to jautė didėjančią įtampą. Lošimo tikslu tampa nusiraminimas, išsiskiria dopaminas, ir žmogui atrodo, kad jis lošia norėdamas padengti skolą, tačiau iš tiesų priežastis yra nerimas, nuo kurio norima pabėgti.“
Apklausoje respondentai nurodė per vieną kartą lošimams išleidžiantys iki 20 eurų (34 proc.). Dar po 21 proc. apklaustųjų azartiniams žaidimams skiria daugiau – nuo 21 iki 50 ir nuo 51 iki 100 eurų. Iki 300 eurų išleidžia 3 proc. respondentų. Pastebima, kad, palyginti su 2022 m., lošimui skiriančių nuo 51 iki 100 eurų padaugėjo du su puse karto.
81 proc. apklaustųjų teigė lošimams pinigų niekada nesiskolinę, 15 proc. nurodė finansų prašę iš draugų, 5 proc. – iš artimųjų. Palyginti su 2022 m., padaugėjo besiskolinančiųjų iš draugų ir sumažėjo tokių, kurie nebuvo skolinęsi. 21 proc. apklaustųjų teigė, kad skolas jiems padeda grąžinti tėvai.
Įtaka artimiesiems
„Tai turbūt liūdniausia pusė – dažniausiai problemas pirmiausia pastebi ne patys lošiantieji, o artima aplinka“, – kalbėjo O. Mackevičius.
Pirmieji priklausomybės požymiai yra finansai – žmogus pradeda jausti pinigų trūkumą, ima skolintis iš artimųjų, nors uždirba neblogą atlyginimą, jei turi šeimą, nebegali jos tinkamai aprūpinti. Taip pat gali keistis emocinė būsena, žmogus gali tapti netikėtai irzlesnis arba, atvirkščiai, apatiškesnis, jo gali nebedominti anksčiau žavėjusios veiklos arba bendravimas su žmonėmis. Galiausiai trečias priklausomybės požymis atsispindi lošėjo kalboje ir susidomėjime lošimais – pavyzdžiui, per sporto rungtynes jis bus labiau įnikęs į telefoną, jame kažką tikrins.
Apklausoje turintys artimoje aplinkoje lošiančių asmenų nurodė 29 proc. respondentų – per pastaruosius kelerius metus šis skaičius reikšmingai nekito. 53 proc. teigė, kad artimoje aplinkoje esantys lošėjai dažniausiai lošia internetu, 42 proc. – lošimo automatų salonuose, 38 proc. – lažybų punktuose, 34 proc. – kazino.
„Lošiantieji dažniausiai šias problemas pastebi gerokai vėliau, nes sutrikimas yra gana lėtinis, – aiškino
O. Mackevičius. – Ilgą laiką dalyvaujant lošime žmogui atrodo, kad jis dabar pralošia, bet tuoj protingiau sužais ir išloš, tačiau realybėje jis jau nesugeba kontroliuoti lošimo proceso ar jo sustabdyti.“
Būtent dėl šio proceso nekontroliavimo, anot psichologo, azartiniai lošimai draudžiami nepilnamečiams, o jaunimui priklausomybė išsivysto kur kas greičiau. „Rizika įsitraukti į priklausomybę paauglystėje yra keturis kartus didesnė nei suaugus, – kalbėjo pašnekovas. – Iki galo nesusireguliavę savireguliacijos mechanizmai smegenyse, smegenų dalys, kurios atsakingos už emocijas ir jų reguliavimą, tinkamus pasirinkimus. Jos iki galo susiformuoja tik pasiekus 25 metus.“
Pirmą kartą lošti azartinius lošimus didžioji dalis apklausos dalyvių teigė pabandę 18–24 metų (51 proc.), dar 18 proc. tai darė nė nesulaukę pilnametystės. 21 proc. pirmas kartas buvo sulaukus 25–30 metų. Daugiausia lošimų pirmąkart pabandyta internetu (34 proc.).
„Paaugliai yra emocionalūs, sunkiau susivaldo, nesugeba tinkamai įvertinti visos situacijos, linkę į rizikingą elgesį, neįvertina, kad gali pralošti ir susidurti su gana skaudžiomis lošimų pasekmėmis, – teigė O. Mackevičius. – Toks nebrandus mąstymas būdingas paauglystėje. Dėl to įstatymai ir draudžia lošti nepilnamečiams, kad juos apsaugotų.“
LPT vertinimas
Tuo pačiu metu atlikta dar viena „Vilmorus“ apklausa rodo, kad 59 proc. apklaustųjų žino, kokia veikla užsiima Lošimų priežiūros tarnyba (LPT), 8 proc. teigė LPT pasitikintys, 69 proc. ją vertina neutraliai, 23 proc. ja nepasitiki. 2 proc. respondentų yra susidūrę su LPT veikla, dauguma jų (74 proc.) liko patenkinti tarnybos darbu. 28 proc. mano, kad LPT savo veiklą atlieka teigiamai. Didžiausia dalis respondentų apie LPT žino iš televizijos (42 proc.) ir interneto (34 proc.). Pusei apklaustųjų yra tekę matyti ar girdėti socialinę reklamą apie azartinius lošimus, kuria siekiama sumažinti neigiamus azartinių lošimų padarinius. Taip pat pusė atsakė, kad tokia reklama yra aktuali.
BEREKLAMOS:
