ERPB nuotr.Besikeičiantys valstybių santykiai keičia ir tarptautinę prekybą. Šiuo metu prekybos politiką vis labiau lemia ne ekonominiai, o geopolitiniai interesai, pokalbyje su IQ apžvalgininke Agne Baltrūnaite teigė Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) vyriausioji ekonomistė Beata Javorcik.
– Kaip sankcijos Rusijai ir Baltarusijai keičia Rytų ir Vidurio Europos ūkius?
– Dėl karo Ukrainoje ir Rusijai paskelbtų sankcijų labai sumažėjo Europos eksportas į Rusiją. Taip pat atkreipėme dėmesį, kad išaugo Europos šalių eksportas į Kazachstaną, Kirgizstaną ir Armėniją. Mūsų ekonometrinė analizė rodo, kad šis padidėjimas itin susijęs su sankcionuotomis prekėmis, nes Kirgizstanas, Kazachstanas, Turkmėnistanas ir Armėnija didina eksportą į Rusiją būtent tų prekių, kurioms ES taiko sankcijas. Šios šalys kartu su Rusija ir Baltarusija yra Eurazijos muitų sąjungos (EACU) narės.
Tad nors Europa ir sustabdė tiesioginę prekybą su Rusija, atsirado kitų šalių, kurios išnaudojo ES paliktą šiltą vietą. Pavyzdžiui, Turkija padvigubino eksportą į Rusiją. Taip pat fiksuojame didėjančią Kinijos ir Rusijos prekybos apimtį.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
– Ar galime sakyti, kad tarptautinė prekyba iš esmės keičia kryptis?
– Šiuo metu tikrai pastebime esminius prekybos modelių pokyčius. Ekonomistai tai vadina prekybos perorientavimu. Išryškėja įdomi prekybos su Rusija tendencija. Atjungus dalį Rusijos bankų nuo bankinių mokėjimų sistemos SWIFT, pasikeitė valiutos, kuriomis išrašomos sąskaitos už prekes. Tačiau Rusijos atjungimas nuo SWIFT prekybos nesutrikdė. Pavyzdžiui, eksporto iš Kinijos į Rusiją apimtis doleriais išlieka stabili, bet pastaruoju metu išaugo prekybos dalis, kurioje dominuoja Kinijos juanis. Nuo 2016 m. tik 5 proc. Kinijos eksporto į Rusiją vyko juaniais, dabar – net du trečdaliai. Matome tendenciją, kad ir trečiosios šalys prekyboje su Rusija naudoja juanį.
Jungtiniai Arabų Emyratai, Indija ir Turkija už eksportą į Rusiją pradėjo atsiskaitinėti savo nacionalinėmis valiutomis. Kadangi kai kurių šalių valiutos yra gana nepastovios, dauguma sandorių sudaromi iš anksto mokant grynaisiais pinigais. Pavyzdžiui, sandoriai Turkijos liromis paprastai apmokami iš anksto. Turkijos eksportuotojai, gavę pinigus prieš išsiųsdami prekes, išvengia valiutos kurso skirtumų ar kitų problemų.
Manoma, kad dėl JAV dolerio dominavimo pasaulinėje prekybos rinkoje sankcijos valstybėms yra veiksmingesnės. Vis dėlto ilgainiui JAV dolerio vertė gali tik sumenkti, nes sankcionuojamos šalys ir jų partnerės prekybai naudoja kitas valiutas.
– Per pastaruosius penkerius metus ES nuolat fiksavo prekybos su Kinija deficitą. Taip pat didėja politinis spaudimas peržiūrėti santykius su Pekinu. Kokią įtaką tai gali turėti Europos ekonomikai?
– Bijau, kad pasaulis skyla į dvi ar daugiau prekybos grupių. Prekybos politiką dabar lemia ne ekonominiai, o geopolitiniai interesai. Didelis pokytis įvyko tada, kai JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija paskelbė antiglobalistinį prekybos planą, pagal kurį buvo įvesti muitai importui iš Kinijos. JAV sprendimai išprovokavo Kinijos atsakomuosius veiksmus ir visapusišką prekybos karą. Iš pradžių Europoje šis prekybos karas buvo suvokiamas kaip išskirtinai D. Trumpo politikos pasekmė. Tačiau pasikeitus JAV administracijai situacija nepagerėjo. Geopolitinė konkurencija lėmė tai, kad JAV įvedė naujus muitus, apribojo JAV eksportą į Kiniją.
Karantino laikotarpiu niekas neskubėjo investuoti į prekybos atsparumą, tačiau karas parodė, kad geopolitinė įtampa greitai neišnyks, todėl tiekimo sukrėtimų bus ir daugiau.
Europa į minėtus pokyčius reaguoja pagal savo strateginės autonomijos politiką. ES ypač rūpinasi galimybėmis užsitikrinti žaliavas, reikalingas atsinaujinančiajai energijai ar elektra varomiems automobiliams gaminti. O pastariesiems reikia medžiagų, kurių didžiausia dalis yra Kinijoje.
Sekdama JAV pavyzdžiu ES ėmė diskutuoti dėl technologijų eksporto į Kiniją ribojimo. Atrodo, kad Europa žengs JAV pėdomis. Žinoma, yra reali rizika, jog Europa patirs tokį kinų atsakomąjį smūgį, kad Senasis žemynas nebesugebės užsitikrinti tam tikrų žaliavų tiekimo iš Azijos. Kinai, reaguodami į JAV veiksmus, apribojo galio ir germanio eksportą. Būtent šie puslaidininkiai yra būtini žaliajai ekonomikai Europoje plėtoti, tačiau daugiau kaip 90 proc. tiek galio, tiek germanio gavybos kontroliuoja Kinija.
– Lietuvoje, turbūt ir kitur Europoje, buvo išsigąsta dėl didelės priklausomybės nuo Kinijos, kai per pandemiją pritrūko net apsauginių kaukių, kitų paprasčiausių prekių. Tuomet kalbėta, kad tai galimybė perkelti daugiau gamybos atgal į Europą, tokias šalis kaip Lietuva. Ar tai tapo darbais, neliko tik žodžiais?
– Diskusija dėl tiekimo grandinių atsparumo prasidėjo per COVID-19 pandemiją. Daug kalbėta apie tai, kur ir kaip reikėtų perorganizuoti tiekimo grandines. Manome, kad tarptautinės prekybos linijos turi būti atsparios ne uždarant gamybą, o kaip tik diversifikuojant tiekėjų bazę. Mano žiniomis, šie procesai jau yra prasidėję, tačiau juos paskatino ne pandemija, o karas. Karantino laikotarpiu niekas neskubėjo investuoti į prekybos atsparumą, tačiau karas parodė, kad geopolitinė įtampa greitai neišnyks, todėl tiekimo sukrėtimų bus ir daugiau.
Pernai vasarą kartu su IFO institutu atlikome Vokietijos įmonių apklausą. Jau tada du trečdaliai įmonių patvirtino, kad turi papildomą ar daugiau tiekėjų, o 50 proc. įmonių išreiškė ketinimus per kitus dvylika mėnesių tęsti riziką mažinančią išteklių paskirstymo strategiją.
Vidurio Europa gali perimti dalį rinkos, kuri atsirastų pertvarkius tiekimo grandines. Be to, jau pasikeitė ES narių požiūris į ES Žaliąjį kursą, nors dar prieš karą nebuvo ryžtingos šiuo klausimu. Tokios šalys kaip Lenkija labai nenoriai investavo į atsinaujinančiąją energetiką. Dabar požiūris pasikeitė, nes žaliasis perėjimas padeda užtikrinti energetinį saugumą. Galime būti tikri, kad atsinaujinančioji energetika bus naujas valstybių konkurencingumą lemiantis veiksnys. Tačiau tai veikiau yra ne bandymai atsiriboti nuo Kinijos ir nutraukti santykius su ja, bet kurti strategiją „Kinija plius 1“.
– Ilgą laiką Vokietijos ekonominis modelis buvo pagrįstas pigia rusiška energija. Prasidėjus karui Vokietiją ištiko energetikos krizė ir neigiamai paveikė visos šalies ūkį. Ar Vokietijos patiriami sunkumai ekonomikoje yra reikšmingi ir visai Europai?
– Nors Europa sugebėjo labai gerai prisitaikyti prie rusiškų dujų trūkumo, tas laikotarpis daugumai valstybių buvo itin sudėtingas. Kaip žinome, Vokietiją ištiko recesija. Vokietijos ekonomikos nuosmukis labiausiai paveikė Vidurio Europos šalių eksportą, kuris sudaro penktadalį importo į Vokietiją.
Būtent Vokietijos energetikos krizė labiausiai paveikė ir visos Europos ekonomiką. Gerai tai, kad jau dabar gamtinių dujų kainos sugrįžo į prieškarinį lygį. Tačiau jos vis dar keturis kartus didesnės nei JAV, o tai mažina Europos konkurencingumą.
– Kaip Lietuvos ekonomiką paveiks Vokietijos problemos ir kiti geopolitiniai iššūkiai?
– Lietuvai yra būdinga labai išsilavinusi darbo jėga, kuri ateityje bus naudinga visai Europai. Kai sulauksime Ukrainos atstatymo, tikėčiausi, kad Rytų Europos šalys ir Baltijos valstybės dalyvaus tame procese. Taip galbūt net dar labiau sustiprės šalių prekybiniai santykiai, o gal net bus sukurta kokia nors nauja ekonominė bendrija.
Dabar ES apskritai išgyvena labai sudėtingą laikotarpį dėl išlaidų, skiriamų karui Ukrainoje. Būtent dėl vykstančio karo dalis užsienio investuotojų Europą suvokia kaip itin rizikingą rinką bet kokioms investicijoms. Šios problemos labiausiai veikia Baltijos šalis, Rytų ir Vidurio Europą, nes šie regionai geografiškai yra arčiau karo. Taip pat minėtos valstybės labai nukentėjo dėl infliacijos. Vis dėlto galime pasidžiaugti, kad ES siūlo ekonomikos stiprinimo priemones. Pavyzdžiui, veikia Europos ekonomikos atkūrimo ir atsparumo priemonė (EGADP), kuri gali paspartinti Lietuvos vystymąsi.
B. Javorcik
- Gimė 1971 m. Krokuvoje, Lenkijoje.
- 1994 m. įgijo ekonomikos bakalauro laipsnį Ročesterio universitete (JAV).
- 1997 m. tapo ERPB Vyriausiojo ekonomisto biuro mokslinių tyrimų asistente.
- 1999 m. apsigynė daktaro disertaciją tarptautinės prekybos ir ekonomikos plėtros tema Jeilio universitete (JAV).
- 1999 m. tapo Pasaulio banko Ekonomikos plėtros tyrimų grupės specialiste, o 2004 m. gavo ekonomikos plėtros tyrimų grupės vyresniojo ekonomisto pareigas.
- 2007 m. Oksfordo universitete pradėjo dėstyti ekonomiką.
- 2010 m. tapo Oksfordo universiteto tarptautinės ekonomikos profesore.
- Nuo 2019 m. – ERPB vyriausioji ekonomistė.
BEREKLAMOS:
