Kas atsitinka, kai korupcijos kamuojama, didžiulę socialinę atskirtį šimtmečius kenčianti ir iš gilios ekonomikos krizės neišsikapanojanti valstybė imasi organizuoti olimpines žaidynes? Ekspertai ir vietos gyventojai apie „Rio 2016“ dažnai turi kitokią nuomonę nei olimpiadą giriantys Brazilijos politikai ar pats Tarptautinis olimpinis komitetas.
Rio de Žaneiro žaidynes reikia pradėti vertinti nuo to, kad šiandienė Brazilija labai skiriasi nuo 2007-ųjų šalies, kai pateikė kandidatūrą rengti olimpiadą. Iki pat 2014 m. valstybės ekonomika augo, gerėjo plėtros rodikliai (vidutinė gyvenimo trukmė, raštingumas ir t. t.). Olimpinio miesto statusą gavęs Rio de Žaneiras daugeliui buvo šalies sėkmės simbolis.
Kas vyksta dabar? Politinis chaosas. Gegužę vyriausybė nušalino prezidentę Dilmą Rousseff ir pradėjo jos apkaltą, o laikinosios vyriausybės vadovu tapo viceprezidentas Michelis Temeras, kuriam dėl kaltinimų korupcija neseniai uždrausta aštuonerius metus kandidatuoti į valstybės tarnautojo pareigas. Jo suformuotoje vyriausybėje net 15-ai iš 26 ministrų pateikti kaltinimai korupcija. Bene kasdien aiškėja detalės, patvirtinančios teoriją, kad D. Rousseff nušalinimu veikiau siekiama stabdyti didžiulį su nacionaline naftos bendrove „Petrobras“ susijusį korupcijos tyrimą, nei kovoti su pačiu šalį apraizgiusiu reiškiniu.
Laikinoji M. Temero vyriausybė jau pradėjo įgyvendinti neoliberaliąją politiką, kuri demokratiškai vargu ar būtų priimta: sušvelninta „priverstinio darbo“ apibrėžtis, smarkiai apkarpytas socialinių programų biudžetas ir net demarkuotos senųjų Brazilijos gyventojų žemės, kurios iki šiol nebuvo prieinamos korporacijoms. Diktatoriški laikinojo vadovo užmojai išryškėjo netgi olimpiniame stadione – pareigūnams liepta išvesti žiūrovus, vilkinčius marškinėliais su užrašu „Fora Temer“ („Lauk, Temerai“). Apklausos rodo, kad prezidento rinkimuose už M. Temerą balsuotų vos keli procentai, o per olimpiados atidarymo ceremoniją minia jį nušvilpė. Kitaip sakant, šio asmens nepopuliarumą Brazilijoje sunku perdėti.
Prie politinio šalies nestabilumo prisideda ir prasta ekonomikos padėtis: BVP traukiasi antrus metus iš eilės, infliacija šauna aukštyn, smarkiai smuko vartojimas, nedarbo lygis viršija 10 proc. „Sveiki atvykę į pragarą: čia policininkams ir ugniagesiams nemokami atlyginimai ir niekas nėra saugus“, – su tokiu užrašu tarptautiniame Rio de Žaneiro oro uoste šių metų birželį protestavo miesto policininkai. Pirmą kartą per valstijos istoriją Rio de Žaneiras paskelbė ypatingąją padėtį dėl finansinės būklės – valdžia nebeturi iš ko finansuoti viešųjų paslaugų. „Universitetinėje ligoninėje, regioniniame organų persodinimo ir vėžio gydymo centre, trūksta švirkštų, vienkartinių pirštinių, chemoterapijos medikamentų ir antibiotikų“, – visą pasaulio žiniasklaidą pasiekė tokie ir panašūs naujienų agentūros „Reuters“ pranešimai. Nenuostabu, kad valstija kreipėsi į šalies vyriausybę su prašymu padėti įvykdyti milijardinius pasiruošimo olimpiadai įsipareigojimus.
Materiali ir žmogiškoji kaina
Sunku suskaičiuoti, kiek Brazilijai iš tiesų kainavo „Rio 2016“. Sukurti pačią olimpiados infrastruktūrą, organizatorių duomenimis, turėjo atsieiti apie 4,1 mlrd. eurų, o visi su žaidynėmis susiję infrastruktūros projektai – dar beveik 11 mlrd. eurų. Tačiau šie skaičiai neatskleidžia ilgalaikių olimpiados padarinių patiems neturtingiausiems Rio de Žaneiro lūšnynų (favelų) gyventojams.
Favelos Brazilijoje pradėjo formuotis panaikinus vergovę (vėliausiai Amerikos žemynuose) 1888-aisiais. Patogiausios miestų vietos jau buvo užimtos aukštesnių klasių gyventojų, tad buvusiems vergams liko statyti paprastučius ir infrastruktūros stokojančius namukus ant kalvų. Urbanizacijos lygiui šalyje kylant, plėtėsi ir favelos. Ir dabar, gėrintis Kopakabanos, Ipanemos ar Leblono paplūdimiais, pro aukštesnių pastatų tarpus ant kalvų matyti spalvotos lūšnelės – socioekonominiu požiūriu visai kita planeta.
Pirmą kartą per valstijos istoriją Rio de Žaneiras paskelbė ypatingąją padėtį dėl finansinės būklės – valdžia nebeturi iš ko finansuoti viešųjų paslaugų.
Būtent tą planetą supurtė pasiruošimas olimpinėms žaidynėms – visų pirma, policininkų smurtas, lydimas rasinės priespaudos. Sukūrus specialų policijos padalinį tvarkai lūšnynuose įvesti (port. Unidade de Polícia Pacificadora, UPP), kai kuriose favelose sumažėjo žmogžudysčių, tačiau pareigūnų ir vietos gyventojų santykiai liko įtempti.
„Čia nėra jokios ramybės – tai tikras karas. Nusikaltėliai kovoja su policija ir taip bando išsiaiškinti, kurie galingesni ir įtakingesni. Kas dėl to kenčia? Mes“, – šie vienos lūšnynų gyventojos žodžiai apie UPP padalinį atspindi daugumos nuomonę. Kaip teigiama „Human Rights Watch“ ataskaitoje, net vieną iš penkių žmogžudysčių Rio de Žaneire 2015-aisiais įvykdė policijos pajėgos, o pati organizacija užfiksavo dešimtis atvejų, kai neteisėti pareigūnų veiksmai žmonėms kainavo gyvybę.
Ruošiantis „Rio 2016“ net naikinti kai kurie lūšnynai. Nuo 2009-ųjų, kai Rio de Žaneiras gavo olimpinio miesto statusą, iki pačių žaidynių daugiau nei 65 tūkst. favelų gyventojų buvo iškraustyti iš savo namų, išmokėjus kompensacijas ar davus pažadą suteikti naują būstą. Namus dėl tiesiogiai su olimpiada susijusių statybų turėjo palikti kelių miesto lūšnynų, pavyzdžiui, tarptautinėje spaudoje dėmesio sulaukusio Vila Autódromo, gyventojai. Iš 700 šeimų dabartinio olimpinio parko teritorijoje liko mažiau nei 50.
Kam ir kiek?
„Kaip galime ten iškraustyti neturtingus žmones? Jie turi gyventi šalia, nes teikia paslaugas ir užsidirba, kaip tik pajėgia, bet čia gyvena tik tie, kurie išgali. Yra daug rajonų, tinkamų gyventojams, kurių mažesnė perkamoji galia“, – taip „BBC Brasil“ teigė šalies milijonierius Carlosas Carvalho, paklaustas, ar Bara da Tižuka, vienas Rio de Žaneiro rajonų, turėtų būti prieinama tik elitui.
Būtent šiame rajone po žaidynių vietos ir užsienio elitui duris atvers C. Carvalho statytas privačių namų kompleksas „Ilha Pura“ („Švari sala“). Net projekto pavadinimas kritikuojamas dėl segregacinės potekstės, o jo statybą jau sukrėtė skandalas dėl šių laikų vergovę primenančių antisanitarinių sąlygų, kuriomis teko gyventi darbininkams.
Netyla kalbos, kad net vienas didžiausių ir brangiausių projektų, kurį raginta užbaigti iki žaidynių atidarymo, – ketvirtoji miesto metro linija, – visų pirma naudingas turtuoliams. Užuot jungusi vidurinės klasės rajonus, kuriuos kerta dvi menkos metro linijos, ketvirtoji didžiulę miesto dalį paliko nuošalyje.
„Statant olimpinius objektus volais sulyginta 400 metų miesto istorija, atmintis ir šaknys. Miesto, kurio raidai ir kultūrai milžinišką įtaką turėjo žemesnių socialinių sluoksnių gyventojai“, – taip Rio de Žaneiro pokyčius apibūdino Sandra Quintela, Bendruomeninio pasaulio taurės ir olimpinių žaidynių komiteto atstovė. Jos griežti žodžiai atspindi tūkstančių bebalsių Rio de Žaneiro gyventojų nuomonę.
„Rio 2016“ neabejotinai atneš pelno ir naudos, tačiau kam? Kaip ir daugelis procesų regione, kur socialinė atskirtis viena didžiausių pasaulyje, žaidynių sukurta gerovė atiteks tiems, kam jos netrūksta, o ne tiems, kam jos labiausiai reikia.
