Nors prekybos centrų savitarnos kasos kėsinasi tapti nauju pardavėjo etalonu, turgus nusiteikęs konkuruoti senoviniais ginklais – lėtumu ir bendruomeniškumu. Tokia strategija nebūtinai yra bloga.
Nuo 1990-ųjų, kai turgus buvo prekybos karalius, daug kas pasikeitė. Ir ne tik todėl, kad šiandien turgavietes ištuštino pandemija. Turgui klestėti trukdo ir kitos kliūtys – jame atsispindi ir visuomenės senėjimo, regionų tuštėjimo, pirkimo internetu, prekybos tinklų konkurencijos, apskaitos standartizavimo reiškiniai.
Tiesa, galima sakyti, kad ir čia egzistuoja dvi Lietuvos. Vilniuje turgui klestėti prielaidų gerokai daugiau: turgavietės suremontuotos, pirkėjų įprastai netrūksta ir jie mokūs. Pernai rudenį net buvo paskelbta apie būsimą naujo maisto turgaus atidarymą atnaujintame Vilniaus Paupio rajone – tai, kad kvartalo plėtotojai nusprendė, jog be turgaus rajonas neapsieis, pasako nemažai.
O regionuose jau yra iššūkis užpildyti bent pusę prekybos vietų. Statistikos departamentas skaičiuoja, kad 2019 m. turgaus vietų buvo užpildyta apie 55 proc. šiltuoju metų laikotarpiu ir apie 50 proc. – šaltuoju. Bent jau didelio kritimo nematyti – panašūs rezultatai buvo ir prieš šešerius metus. Per tą laiką galimų išsinuomoti vietų skaičius net išaugo keliais šimtais. Tačiau pritraukti naujų prekiautojų vis dar sunku.
