Ji vadovavo Prancūzijai per krizę, mėgino įtikinti Graikiją taupyti, o dabar stebi besiniaukiantį euro zonos dangų
Europos centrinis bankas (ECB) atsisveikina su italu Mario Draghi, kuris jam vadovavo nuo 2011 m. Naujosios banko prezidentės Christine Lagarde CV įspūdingas – ji ne tik ateina į šį postą iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), tačiau ir turi nemažai darbo vyriausybėje patirties. Prieš 2007 m. tapdama pirmąja istorijoje Prancūzijos finansų ministre, ji dar buvo komercijos bei žemės ūkio ir žvejybos ministre. 2010 m. „The Financial Times“ atliktoje apklausoje Ch. Lagarde išrinkta viena iš trijų geriausių ES finansų ministrų – visi puikiai pamena, kad tai buvo krizės metai.
Tuometis jos paskyrimas TVF vadove iš dalies laikytas Prancūzijos diplomatine pergale, nes mažai kas tikėjosi, kad prancūzą Dominique’ą Straussą-Kahną, kuris pirma laiko atsistatydino dėl prievartavimo skandalo, pakeis jo tautietė. Iš dvylikos per visą istoriją TVF vadovavusių asmenų net penki buvo prancūzai.
Ch. Lagarde paskyrimas ECB vadove taip pat buvo tam tikru atžvilgiu neįprasta politinė naujovė. Paprastai jo prezidentais tampa etatiniai ekonomistai, o Ch. Lagarde – teisininkė.
„Vienas didžiausių jos pranašumų – ji jau turi susikūrusi savo vardą, – mano bendrovės „SME finances“ patarėjas ekonomikai Aleksandras Izgorodinas. – Jos kandidatūrą matau kaip pliusą, nes ji yra gera komunikatorė, o ECB vadovui iš principo ir reikia mokėti komunikuoti. Jai nereikės skirti laiko autoritetui užauginti. Rinkos ją puikiai pažįsta iš darbo euro zonos krizės laikotarpiu, o galų gale ji jau turi tam tikros patirties kovoti su krizėmis, nes tuo metu buvo Prancūzijos finansų ministrė.“
Su krizės valdymu Ch. Lagarde susidūrė taip pat būdama TVF vadovės poste. Fondas dar 2010-aisiais prisijungė prie pagalbos Graikijai, tačiau finansinių skolų kamuojama šalis nebuvo tokia paklusni, kaip norėjosi prancūzei. Ch. Lagarde teko atlaikyti ir įpykusių graikų komentarus, kai 2012 m. viename interviu ji griežtokai užsiminė, kad po smagių laikų reikėtų padengti savo išlaidas.
Buvęs TVF vyriausiasis ekonomistas Kennethas Rogoffas ją yra apibūdinęs kaip stiprią, nuovokią asmenybę, su kuria finansų susitikimuose visame pasaulyje elgiamasi tarsi su roko žvaigžde. Po 25 metų iš JAV grįžusi ir tiesiai į ministrės kėdę įšokusi Ch. Lagarde dėl puikių anglų kalbos įgūdžių ir anglosaksiškos kultūros išmanymo tarp prancūzų užsidirbo Amerikietės (L‘Américaine) pravardę. Tiesa, šiame kontekste tai nebuvo komplimentas.
Vis dėlto jos karjera – ne be dėmių. 2008 m. Ch. Lagarde pasinaudojo pareigomis ir įsikišo į banko „Credit Lyonnais“ ginčą su verslininku Bernard’u Tapie, per rinkimus parėmusiu tuometį šalies prezidentą Nicolas Sarkozy. Ji nurodė B. Tapie išmokėti 404 mln. eurų kompensaciją iš valstybės iždo. 2016 m. šioje byloje Ch. Lagarde pripažinta kalta, tačiau bausmės išvengė.
Bus darbo
Prancūzė ECB vairą perima tuo metu, kai euro zona yra trapaus augimo etape.
Dėl nestabilios prekybos padėties ir pasaulinės ekonomikos reliatyvaus silpnumo dabartinės problemos euro zonos ir ypač Vokietijos pramonėje lieka juntamos. Viena ECB užduočių bus jas suvaldyti ir neleisti persimesti į paslaugų sektorių, kuris šiuo metu tempia visą euro zonos ekonomiką.
A. Izgorodinas pastebėjo, kad Ch. Lagarde banko prezidente taps kritiniu laikotarpiu ir turės formuoti tolesnę pinigų politiką. „Didelė tikimybė, kad jie turės savo politiką keisti. ECB anksčiau kalbėjo, kad šių metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje padidins palūkanas, bet šiuo metu kur kas didesnė tikimybė, kad jis iš naujo imsis skatinti ekonomiką, o ne pradės griežtinti pinigų politiką“, – sakė finansų ekspertas.
Pasak Aurelijaus Dabušinsko, Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus, iššūkių euro zonoje per artimiausius penkerius metus netrūks. Trumpuoju laikotarpiu aktualūs politiniai trikdžiai, tokie kaip išaugęs šalių protekcionizmas, prekybos karų rizika, neprognozuojamas „Brexitas“ ar besivystančių rinkų pažeidžiamumas. Įtampa dėl JAV ir Kinijos „prekybos karų“ bei nežinia dėl galimų JAV muitų Europos automobilių gamintojams gali neigiamai paveikti euro zonos ekonomiką, ypač pramonės sektorių.
Ilgesnėje perspektyvoje euro zonai taip pat teks tvarkytis su darbo rinkos, klimato kaitos ir kitais struktūriniais iššūkiais. Pačiam ECB didžiausią galvos skausmą kelia pasauliniu mastu mažėjanti infliacija ir neutralios palūkanų normos. „Palaipsniui mažėjant neutraliai palūkanų normai, kuriai esant ekonomika auga potencialiu tempu, o infliacija yra stabili, centrinis bankas taip pat turi mažinti palūkanų normas, o joms artėjant prie nulio arba net tapus neigiamoms reikia kitų – nestandartinių – priemonių ekonomikai paskatinti. Vis dėlto šių priemonių šalutinis poveikis dažnu atveju nėra iki galo žinomas. Be to, pastebimas lėtėjantis kainų augimas daugumoje išsivysčiusių šalių, iš dalies susijęs su susilpnėjusia nedarbo lygio ir kainų augimo sąveika“, – kalbėjo A. Dabušinskas.
Nuo šiol bus taip, Mario...(Scanpix nuotr.)
Europos investicijų banko statistika rodo, kad standartinė Europos įmonė maždaug 65 proc. verslo plėtrai naudojamų lėšų iki šiol ima iš vidaus išteklių, nors pinigai visoje euro zonoje yra labai pigūs. Tad, A. Izgorodino nuomone, skatinti verslo kreditavimą taip pat turėtų būti vienas ECB uždavinių. „Reikėtų padaryti taip, kad tie pigūs pinigai nenusėstų bankų balansuose, kaip šiuo metu yra, o kad juos gautų įmonės ir kad smulkusis verslas galėtų paprasčiau finansuoti savo veiklą“, – sakė jis.
Po liepos pabaigoje įvykusio posėdžio paskelbta, kad ECB nagrinėja įvairias priemones, tarp jų ir galimybę sumažinti palūkanų normas, numatyti kompensuojamąsias priemones ir pirkti naujus grynuosius vertybinius popierius.
Kaip pasiruošta krizei
Sprendimas sumažinti palūkanų normas yra laikomas svarbia priemone kovojant su recesijomis ar krizėmis. Visgi palūkanų normos šiandien itin žemos ir jas mažinti nėra daug vietos.
Tiesa, nors anksčiau manyta, kad 0 proc. gali būti žemiausia ECB nustatyta palūkanų norma, 2014 m. birželį ECB pirmą kartą įvedė neigiamas palūkanas, po to palūkanų normos nurėžtos dar tris sykius. Tai rodo, kad palūkanų normų mažinimo potencialas nėra išsemtas, kaip teigė A. Dabušinskas. „Šiuo metu ECB pagrindinė palūkanų norma už naudojimąsi indėlių galimybe jau yra lygi minus 0,4 proc., tačiau rinkos tikisi, kad dėl prastėjančių euro zonos augimo perspektyvų ji bus mažinama dar bent du kartus: 2019 m. pabaigoje ir 2020 m. pirmą ketvirtį – taip ji ne tik išliks žemiau 0 proc. ribos, bet ir toliau tols į neigiamą teritoriją“, – sakė analitikas.
Jis priminė, kad kelių kitų centrinių bankų nustatytos palūkanų normos yra net žemesnės ar panašios į ECB. Štai Danijoje pagrindinė palūkanų norma lygi minus 0,65 proc., Švedijoje – minus 0,25 proc., o Šveicarijoje – minus 0,75 proc. Šie centriniai bankai iš dalies kompensuoja bankų nuostolius dėl privalomai laikomų rezervų – tuomet centrinis bankas gali nustatyti gerokai žemesnes palūkanų normas. Tokias kompensuojamąsias priemones šiuo metu nagrinėja ir ECB.
A. Izgorodino nuomone, prieš praėjusią euro zonos ir pasaulio finansų krizę ECB realiai turėjo daugiau kovos su nuosmukiu priemonių. „ECB galėjo pirkti probleminių šalių obligacijas ir sumažinti palūkanas. Objektyviai žiūrint, šiandien vienu šoviniu yra mažiau. Bet, kita vertus, galima imtis, o ECB tai tikriausiai ir darys, obligacijų supirkimo plano kaip ir per euro zonos skolų krizę“, – prognozavo ekspertas.
L‘Américaine
Christine Madeleine Odette Lallouette gimė 1956 m. sausio 1 d. Paryžiuje, mokytojų šeimoje.
Paryžiaus Nantero universitete baigė teisės studijas, Provanso Ekso politinių mokslų universitete įgijo magistro laipsnį.
Nuo 1981 iki 2005 m. dirbo Čikagoje (JAV) įsikūrusioje teisės įmonėje „Baker & McKenzie“, 1999 m. buvo išrinkta pirmąja įmonės valdybos pirmininke.
Ministro pirmininko Dominique’o de Villepino 2005 m. paskirta Prancūzijos prekybos ministre. Valdžią perėmus François Fillonui 2007 m. gegužę paskirta žemės ūkio ministre, o tų pačių metų liepą tapo Prancūzijos istorijoje pirmąja moterimi finansų ministre.
2011 m. birželį paskirta TVF vadove.
2019 m. liepą tapo ECB prezidente.
Buvo susituokusi su Wilfredu Lagarde’u (1982–1992 m., susilaukė dviejų sūnų) ir britų verslininku Eachranu Gilmouru.
