Asmeninis archyvas„Turbūt matysime augančią korupciją, didesnę privačių įmonių nacionalizaciją, ištraukiamus išteklius iš valstybinių bendrovių“, – IQ biuro Vašingtone vadovei Liepai Žeromskaitei apie Rusijos ekonomikos padėtį kalbėjo Teksaso universiteto Ostine tyrėja ir dėstytoja Delgerjargal Uvsh.
– Papasakokite plačiau apie savo tyrimus, knygos projektą ir kartu paaiškinkite, ką reiškia šis „išteklių prakeiksmas“?
– Mano tyrimai plačiąja prasme apima tai, kaip daug natūralių išteklių turinčios valstybės tvarkosi su iš tų išteklių gaunamo pelno svyravimais, ir kada tos valstybės imasi pozityvių veiksmų ir produktyvios politikos savo ūkiams. Pati esu iš Mongolijos, kuri kartais vadinama Minegolia (angl. mine – kasykla), nes turime daug aukso ir vario išteklių, tad man tai buvo labai natūralus tyrimo laukas – kaip kitos išteklių turinčios valstybės su tuo tvarkosi.
Iš pradžių susidomėjau tuo, kas vadinama „išteklių prakeiksmu“. Tai toks paradoksalus reiškinys, kai natūralių išteklių turtingos šalys turi ir daugiau finansų, bet prasti jų ekonomikos augimo, politinės laisvės, socialinės nelygybės ir kitų sektorių rodikliai, palyginti su išteklių neturinčiomis valstybėmis. Nors turėtume apie išteklius kalbėti pozityviai, jie galėtų padėti šalims tapti turtingesnėms ir teikti geresnes viešąsias paslaugas, realybėje dažniausiai yra kitaip. Politiniuose moksluose gausu literatūros, tiriančios ir aiškinančios šį „išteklių prakeiksmą“, bet, kaip pastebėjau tyrimuose, mes nežinome apie situaciją po to, kai tas „išteklių prakeiksmas“ ištinka valstybę. Kas nutinka? Ar valstybė gali „prakeiksmą“ nusimesti, ar lieka su juo įstrigusi? Ar tam yra kokios nors sąlygos? Tai pažadino mano smalsumą ir apie tai yra mano knygos projektas.
