Nors sporto idėja grįsta atletų varžymusi tarpusavyje, kartu su sparčiais technologijų pasaulio žingsniais į priekį juda ir sportininkams sukuriamo inventoriaus kokybė bei jos įtaka tiek pasiekiamiems rezultatams, tiek ir žmonių saugumui
Siekdami sustiprėti ir laimėti sportininkai mokslo galią išnaudoja tikrai ne vien nelegaliais būdais. Siekiant greitesnių sekundžių ar saugesnės kovos kuriamos ir diegiamos kartais iš pradžių kritiškai vertinamos, bet vis dėlto „švarios“ inovacijos ir metodai. Bene ryškiausias to pavyzdys yra automobilių sportas, kur kuriamasis darbas nesibaigia niekad – automobilių, motociklų ir kitos technikos kūrėjai stengiasi vis tobulinti gaminius, kad savo lenktynininkams suteiktų bent sekundės dalies pranašumą prieš varžovus.
Vis dėlto mokslas dirba ne vien tam, kad sukurtų kuo greitesnes ir patikimesnes transporto priemones automobilių sportui. Ne mažiau svarbi šiuolaikinio sporto dalis – saugumas, kuriam skiriama itin didelė inovacijų dalis. O automobilių sporto karaliene vadinama „Formulė 1“ (F1) šioje srityje yra tarsi kelrodė žvaigždė, kuria seka ir žemesnių klasių lenktynės.
Kritikuota, bet pasiteisinusi naujovė
IQ jau rašė apie pernai, po ilgus metus trukusių diskusijų, Tarptautinės automobilių federacijos (FIA) priimtą sprendimą ant bolidų virš F1 pilotų galvų sukonstruoti metalinę konstrukciją, skirtą apsaugoti lenktynininkų galvas – vadinamąjį „Halo“. Po kelių incidentų bei jaunojo Jules’io Bianchi mirties trasoje suintensyvėję bandymai, įvairių pasiūlymų svarstymai ir galiausiai priimtas sprendimas šio sporto gerbėjų buvo sutiktas kritiškai – „Halo“ peiktas tiek dėl estetinių priežasčių, tiek ir dėl artėjimo prie uždaro kokpito konstrukcijos – tai yra viena didžiausių F1 gerbėjų baimių.
Vis dėlto ilgas diskusijas praėjusį mėnesį akimirksniu nutraukė du epizodai, požiūrį į „Halo“ apvertę aukštyn kojomis. Iš pradžių itin pavojinga Charles’io Leclerc’o avarija Belgijoje, o tada ir daugelį išgąsdinęs Marcuso Ericssono bolido apsivertimas Italijoje nemažai „Halo“ kritikų pavertė jo gerbėjais – abiem atvejais jaunų lenktynininkų galvas nuo atsitrenkimo į kitus bolidus arba trasą išgelbėjo būtent nuo šio sezono naudojama metalinė konstrukcija.
Tiesa, dėl vieno saugumo elemento automobilių sporte ginčijamasi retai – šalmus prie įvairių automobilių vairų sėdintys lenktynininkai ėmė naudoti dar XX amžiaus pradžioje. Šiuo atveju didelis greitis ir pavojaus faktoriaus nepalieka didelio pasirinkimo, tačiau kitose sporto šakose šalmus bei kitas apsaugas naudoti įprasta tapo tik po to pirmųjų nelaimių.
Kietakakčiai ledo ritulininkai
Geriausias to pavyzdys – ledo ritulininkų šalmai, kėlę diskusijas kone pusę XX-ojo amžiaus. Pirmasis sportininkas – George’as Owenas – šalmą užsidėjo dar 1927-aisiais, tačiau net kelis dešimtmečius po to idėja ledo ritulininkams saugoti galvas šalmais gerbėjų nebuvo vertinama palankiai. Nepaisant pasitaikydavusių tragedijų ar bent jau rimtų galvos traumų, skeptiškai šalmus kurį laiką vertino ir patys žaidėjai. Nors įvairios Nacionalinės ledo ritulio lygos (NHL) komandos retsykiais liepdavo savo žaidėjams užsidėti šalmus, daugelis jų jau po kelių minučių žaidimo demonstratyviai mesdavo šią aprangos dalį į šalį. „Kietiems vyrukams“ gėda galvoti apie rizikas. Ne visi, žinoma, įvertino ir pavojų, o šalmai buvo nepatogūs ir mažino regos lauką.
Ne mažiau svarbi šiuolaikinio sporto dalis – saugumas, kuriam skiriama itin didelė inovacijų dalis.
Situacija ėmė keistis tik pačioje septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai dėl ant ledo patirto smegenų sukrėtimo mirė Billas Mastertonas, o NHL skyrė milžinišką dėmesį šalmams tobulinti bei saugumui didinti.
Sukurti patogų ir visiems įtinkantį šalmą nebuvo pati lengviausia užduotis, tačiau ilgus metus pastangų ir galiausiai pasikeitusį požiūrį vainikavo 1979-aisiais priimta taisyklė, jog visi NHL naujokai privalo mūvėti šalmą. Išimtys buvo pritaikytos tik užsispyrusiems lygos veteranams, o paskutiniu be šalmo žaidusiu ledo ritulininku 1997-aisiais tapo Craigas MacTavishas.
Tiesa, dar ir iki šiol atsiranda žaidėjų, neišnaudojančių visų saugumą garantuojančių priemonių. Praėjusių metų duomenimis, 94 proc. NHL ledo ritulininkų dėvėjo šalmus su specialiais veidą dengiančiais stikliukais, tačiau dar yra ir tokių, kuriems ši saugumo priemonė nė motais. Tarp tokių savo karjeros metu išsiskyrė ir lietuvis Darius Kasparaitis, pasižymėjęs kietu žaidimu bei ilgą karjerą už Atlanto sužaidęs taip ir nepripratęs prie veido apsaugos stikliuko.
Išmanieji kostiumai
Automobilių sporte rezultatai labai stipriai priklauso nuo technikos, o jos patobulinimai net ir ne patiems geriausiems sportininkams gali suteikti galimybę įrodyti savo pranašumą prieš kitus, tačiau kai kuriose kitose sporto šakose ilgus metus viską lėmė tik žmogiškasis faktorius. Vis dėlto mokslo raida galiausiai pasiekė ir tokią, tarytum, vien nuo sportininko priklausančią rungtį kaip plaukimas.
XXI a. pirmojo dešimtmečio pabaiga plaukime buvo pažymėta tikru sprogimu – vienas po kito ėmė „griūti“ pasaulio rekordai, o sportininkų rezultatai augo įspūdingais tempais. Štai 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse užfiksuoti net 25 planetos rekordai, o didžioji dalis jų (23) buvo pasiekti sportininkų, vilkėjusių ką tik sukurtus „LZR Racer“ plaukimo kostiumus.
„Speedo“ bendrovės ir Australijos sporto instituto sukurti kostiumai iš poliuretano palengvino deguonies patekimą į raumenis, o taip pat efektyviai atstūmė vandenį ir šitaip užtikrino, kad plaukiant vandens pasipriešinimas būtų kuo mažesnis. Moksliniais skaičiavimais, šis kostiumas plaukikų rezultatus pagerindavo beveik 2 proc.
Išmaniuosius kostiumus ėmus dėvėti visiems sportininkams ir suvokus, kad plaukimo varžybos tapo ne plaukikų, o kostiumų gamintojų kova, „stebuklingieji“ kostiumai 2009-aisiais buvo uždrausti ir pasaulio rekordų gerinimo dažnis suretėjo. Vis tik pastaraisiais metais žiūrovai vėl gali džiaugtis rekordais, bet tai jau – atkaklaus trenerių ir sportininkų darbo tobulinant plaukimo techniką ir bendrą pasirengimą rezultatas. Tam pasitelkiami ir mokslininkai, tyrimais pagrindžiantys įvairių plaukimo technikų veiksmingumą bei leidžiantys plaukikams toliau gerinti savo rezultatus.
Lazdos šaknų neįleido
Tiesa, ne visos technologinės naujovės sportininkams atneša tokius rezultatus, kokių tikimasi. 2014-aisiais pasaulyje garsiai pristatytos naujo tipo – lenktos – slidinėjimo lazdos, kurias ėmė naudoti ir kai kurios pasaulinio lygio slidinėjimo ir biatlono žvaigždės.
Nors ir sunkesnės nei įprastos, šios lazdos sportininkams suteikė daugiau jėgos atsispirti nuo sniego ir buvo itin vertinamos biatlonininkų, kuriems paprastai tenka įveikti trumpesnes ir lygesnio paviršiaus trasas.
Vis dėlto ilgai naujųjų lazdų populiarumo banga netruko, daugelis sportininkų greitai grįžo prie anksčiau naudotos įrangos. Naujovė slidinėjimo ir biatlono pasaulyje imta kritikuoti dėl pernelyg sudėtingo jos naudojimo – didesnė atsispyrimo jėga ir sunkesnės lazdos lėmė stipresnį nuovargį bei netolygų raumenų darbą, be to, nebuvo pastebėta ir žymaus rezultatų augimo.
Neretas šių lazdų atsisakė ir aiškindamas gudriai suplanuotu dėmesį ir populiarumą praradusios bendrovės „Exel“ manevru – esą ši Suomijos žiemos sporto įrangos gamintoja, pasitelkdama garsiausius sportininkus ir naujo tipo lazdas, siekė susigrąžinti užleistas pozicijas rinkoje.
