ShutterstockKone visos diskusijos apie DI yra pernelyg siauros ir sutelktos beveik vien į jo poveikį užimtumui ir investicijų grąžai. Kokios darbo vietos išnyks? Kokie įgūdžiai išliks? Ar dabartiniai vertinimai yra pagrįsti? Šie klausimai, nors ir svarbūs, tačiau nepastebi gilesnės problemos: ar įmonės – institucijos, kurios pastaruosius du šimtmečius organizavo ekonominį gyvenimą, – išlaikys savo dabartinę formą po to, kai atsirado DI.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Verta prisiminti, kad įmonė nėra natūralus ekonominio gyvenimo bruožas. Ji atsirado XVI a., kai prekybininkai ieškojo naujų būdų valdyti didelius atstumus ir neapibrėžtumus pasaulinėje prekyboje. Siekiant įveikti šiuos iššūkius, 1555 m. Britanijos karalienės Marijos valdymo laikotarpiu buvo įkurta „Muscovy Company“, o vėliau – dar žinomesnės Britų ir Olandų Rytų Indijos kompanijos. Šios akcinės bendrovės sukūrė naują modelį: sutelkė šimtų investuotojų kapitalą ir sukūrė biurokratines struktūras, galinčias valdyti ilgalaikius projektus. Naudodamos apskaitą, auditą ir hierarchiją, jos sukūrė pasitikėjimo architektūrą, leidžiančią užmegzti didelio masto bendradarbiavimą tarp nepažįstamų žmonių.
Pramonės revoliucija šią organizacinę logiką perkėlė į naują erą. Garas, plienas ir telegrafas reikalavo centralizuoto įmonių valdymo. XX a. pradžioje Henry Fordas tobulino šį modelį ir sukūrė judančią surinkimo liniją, sujungė mechaninį tikslumą su socialine disciplina: pasikartojančiais uždaviniais, specializuotomis pareigomis ir standartizuota produkcija. Fabrikas pavertė darbininką pagrindine įmonės mašinos dalimi.
