PixabayPasaulį pastaraisiais metais užgriuvo didelių įmonių susijungimų banga. Ką stambėjimo tendencijos galėtų reikšti tarptautiniam, Europos ir Lietuvos verslui?
Didžiausias privatus pasaulio darbdavys yra amerikiečių mažmeninės prekybos milžinė „Walmart“, įdarbinusi 2,2 mln. žmonių. Tai daugiau nei Latvijoje yra gyventojų ar maždaug tiek, kiek liktų iš Lietuvos populiacijos atėmus Vilniaus miesto gyventojus.
Didžioji jų pajamų dalis ateina iš tradicinės prekybos, tačiau galvą vis aukščiau kelia kita prekybos sritis – e. komercija. Viena šios srities pionierių „Amazon“ jau dabar užima apie pusę Jungtinių Valstijų elektroninės prekybos rinkos. Pridėjus kitas keturias didžiausias e. komercijos bendroves, jų bendra dalis pasiekia 65 proc.
Anksčiau būti dideliam dažniausiai asocijavosi su savotišku nepaslankumu. Mažesnės įmonės turėjo pagrindo tikėtis, kad suklupus didžiosioms galės pasinaudodamos savo lankstumu atkąsti rinkos pyrago. Tokia viltis iki šiol gyva technologijų sektoriuje, tačiau tuo tiki ne visi. Pavyzdžiui, Dartmuto koledžo (JAV) vadybos profesoriaus Vijay Govindarajano ir jo kolegų atliktame tyrime nustatyta, kad vertės skirtumas tarp 30 didžiausių biržoje kotiruojamų įmonių ir 30 mažiausių biržos bendrovių nuo 1981 m. išaugo nuo 0,3 iki 3,5 mlrd. JAV dolerių. Tendencija suponuoja, kad tolimesnėje ateityje „Amazon“ potencialiai gali tikėtis „Walmart“ padaryti daugiau žalos, nei pati nukentėti nuo šiandienos smulkiųjų.
Tyrimo išvados taip pat rodo, kad mažesnės įmonės susiduria su didesniais augimo sunkumais nei kadaise, o stambesnės bendrovės turi daugiau šansų išlaikyti dominuojančias pozicijas. Viena pagrindinių priežasčių, lemiančių šį skirtumą, yra didžiųjų gausiai leidžiami pinigai tyrimams ir plėtrai. Taip pat didelės bendrovės turi išteklių įsigyti ir prisijungti kitų įmonių.
Organizacija „Global Justice Now“ pernai pristatė ataskaitą, kurioje nurodyta, kad 157 iš 200 turtingiausių pasaulio organizacijų yra korporacijos, ir tik nedaugelis valstybių gali su jomis lygintis. Sąrašo lyderis „Walmart“ pajamomis lenkia beveik visas pasaulio valstybes. Tik devynios iš jų turi teisę pasigirti didesniu pajamų srautu.
Įvertinus tai, galbūt nenuostabu, kad visuomenėje egzistuoja ir šiokia tokia didelių korporacijų baimė. Kai „Disney“ įsigijo vieną pagrindinių filmų studijų „20th Century Fox“ ir savo rinkos dalį išplėtė iki maždaug 30 proc., žiniasklaidoje prisimintas 2004 m. išleistas kultinis Davido Mitchello romanas „Debesų atlasas“. Vienoje knygoje vaizduojamų realybių, Sonmėje, visuomenė yra valdoma korporacijos, o tikriniai gamintojų pavadinimai tapę bendriniais: čia mašinos vadinamos tiesiog fordais, o filmai – disnėjais. Panašia idėja paremtų literatūros kūrinių yra ne vienas, ir šis žanras įgijo specifinį pavadinimą – korporatyvinė distopija. Ji panaši į socialinę, tik čia kontroliuojanti jėga yra ne valstybė, o išvešėjusi privati bendrovė.
Tačiau tiek didelės įmonės, tiek rinkos koncentracija per se dar nėra priežastis stambius verslus demonizuoti. Dalis tyrėjų nurodo didelių bendrovių pranašumus: jos gali būti produktyvesnės, inovatyvesnės, pagaminti daugiau įvairesnių produktų nei smulkesnės. Jos gali būti naudingos ir patiems darbuotojams – pasiūlyti didesnes algas, nematerialių darbo priedų, daugiau investuoti į jų parengimą.
Teoriškai net ir atvira monopolija, pasinaudojusi masto ekonomija, gali gaminti produkciją žemesnėmis nei tobulos konkurencijos įmonės sąnaudomis ir efektyviau naudoti išteklius. Kitu atveju į atviros monopolijos rinką gali mėginti įeiti konkuruojanti įmonė, kuriai kaip masalas gali padėti monopolijos antpelniai. „Toks monopolininkas privalo išlaikyti deramą kokybės ir kainos santykio lygį, siekdamas pranašumo prieš potencialius konkurentus. Tokios rinkos neretai vadinamos kvazikonkurencinėmis – jose dėl žemų įėjimo barjerų senbuvės privalo išlaikyti kainas, artimas konkurencinėms, kad atgrasintų potencialius konkurentus nuo įėjimo“, – teigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto dėstytojas Karolis Andriuškevičius.
Visgi jis pridūrė, kad esant sąlygoms, kai vartotojai turi galimybę daryti netiesioginę įtaką rinkos struktūrai, o dalyvaujančios įmonės yra nevaržomos dirbtinių apribojimų, negalima nustatyti, kuri rinkos forma būtų objektyviai geriausia.
Žinoma, per didelė įmonių koncentracija gali grasinti daugybe pavojų: nuo vietos įmonių uždarymo ir susitraukusios vietos akcijų rinkos dėl akcijų perkėlimo į kitas šalis iki valstybių strateginių pramonės šakų kontrolės ar netgi ekonominės nepriklausomybės praradimo.
„Smulkioji“ Europa
Rinkos koncentracija taip pat nereiškia antikonkurencinės elgsenos.
„Reikia atkreipti dėmesį į atskiros šalies atvejį, rinką ir pramonės šaką. Remiantis antikonkurencinių tarnybų JAV ir ES tyrimais ir pateiktomis ataskaitomis, tik nedidelė dalis susijungimų ir įsigijimų vertinami kaip turintys neigiamą įtaką konkurencinei aplinkai“, – pabrėžė K. Andriuškevičius.
Pavyzdžiui, JAV tik 1,6 proc. iš 4679 susijungimų ir įsigijimų buvo paskelbti kaip mažinantys konkurencinę aplinką ir neleistini vykdyti. ES situacija panaši.
Įmonių įsigijimų sandorių vertė pasaulyje nuolat didėja. Per pastaruosius 30 metų ji išaugo dešimtis kartų. Pavyzdžiui, vidutinė susijungimo sandorio ES vertė 1987–1991 m. buvo vos 20 mln. eurų, o 2004–2017 m. pasiekė daugiau nei 450 mln. eurų.
ES 2004–2017 m. taip pat įvyko 26 susijungimo sandoriai, kurių kiekvieno vertė buvo didesnė nei 9 mlrd. eurų. Šių sandorių bendra vertė siekė 704 mlrd. eurų.
Susijungimus ir įsigijimus registruojančios „Mergermarket“ duomenimis, per tris šių metų ketvirčius jau sudaryta 13,3 tūkst. susijungimo sandorių už 2,15 trln. eurų. Tačiau trečio šių metų ketvirčio rezultatai nėra labai pozityvūs – fiksuotas dviženklis kritimas, pagal sandorių skaičių rinka tarsi grįžo į 2013 m.
Stambiausi sandoriai fiksuojami JAV, be to, šioje šalyje įsikūrusios ir didžiausios pasaulio korporacijos. Į „Fortune 500“ sąrašo pirmąjį penkiasdešimtuką patenka 23 JAV bendrovės, o europietiškųjų jame yra vos devynios. Arba vienuolika, jeigu įskaičiuosime Rusiją.
Į „Fortune 500“ dešimtuką patenkančios didžiausios Europos bendrovės yra „Royal Dutch Shell“ (naftos pramonė), BP (naftos pramonė) ir „Volkswagen“ (automobilių pramonė). Dvidešimtuke taip pat puikuojasi šveicarų „Glencore“ (kalnakasyba ir prekyba), vokiečių „Daimler“ (automobilių pramonė) ir prancūzų „Total“ (naftos pramonė).
Dalis jų pačios neseniai įvykdė itin stambius sandorius ir taip įtvirtino savo pozicijas šiame sąraše. Pavyzdžiui, „Volkswagen“ įsitvirtinti kaip didžiausiai pasaulio automobilių gamintojai leido „Porsche“ grupės įsigijimas, kurį ji galutinai įvykdė 2012 m. už 4,46 mlrd. eurų. Didžiausia Europos bendrovė „Shell“ 2015 m. už 46 mlrd. eurų įsigijo „BG Group“ ir tapo stambiausia suskystintųjų dujų bendrove pasaulyje.
K. Andriuškevičius Europos atsilikimą ir JAV dominavimą aiškina palankiomis pastarųjų metų verslo sąlygomis – gerais akcijų rinkų rezultatais, dolerio stiprumu. „Galiausiai JAV įmonės ir kapitalo rinka yra išskirtinė begalinėmis ir liberaliomis finansavimo galimybėmis. Jaunos įmonės JAV gali pritraukti didelį finansavimą ir taip išnaudoti verslo momentumą. Įmonių finansavimo galimybės ES yra labiau apribotos“, – sakė jis.
Be to, Europoje esant daug valstybių, sudėtingesni tampa ir instituciniai tyrimai dėl koncentracijos. Štai užsienio bendrovei perkant įmonę Lietuvoje gali reikėti ne tik vietos Konkurencijos tarybos, bet ir kitų valstybių koncentracijos priežiūrą atliekančių institucijų leidimų, be to, gali skirtis šalių nacionalinė teisinė bazė.
Dabartinių įmonių pozicijos, kaip rodo istorija, irgi nėra amžinos. Apie 1999–2000 m., kai pūtėsi dot.com burbulas, JAV bendrovės už didžiules sumas supirko mažesnes konkuruojančias telekomunikacijų įmones. Visa rinka netrukus smuko.
PixabayDar anksčiau, 1980-aisiais, didžiausių pasaulio bendrovių gretose dominavo Japonijos įmonės, bet greitai defliacija ir vėlesniais metais įvykusi rinkos krizė ištrynė jų pelnus.
Koncentracija pagal lietuvius
Didžiausia Lietuvos įmonė „Orlen Lietuva“, nors gauna nemažas 5 mlrd. eurų pajamas, į „Fortune 500“ toli gražu nepretenduoja. Be to, ji yra monopolininkė, tačiau dėl verslo specifikos toks įmonės statusas nieko iš esmės nepiktina.
Viena labiausiai koncentruotų rinkų viešojoje erdvėje pastaruoju metu įvardijamas bankų sektorius – kritika dėl konkurencijos trūkumo jam liejasi ir iš premjero Sauliaus Skvernelio lūpų. Prieš keletą metų susijungus „Nordea“ bei DNB bankams ir profilį pakeitus „Danske“, šalyje iš esmės liko trys stambūs gyventojams paslaugas teikiantys bankai. Mažesni rinkos žaidėjai, tokie kaip Šiaulių bankas, stengiasi išnaudoti sparčiai atsiveriančias nišas ir stiprėja regionuose.
Sektorius ir pats patyrė stambių įsigijimų. Šį rudenį buvo užbaigtas 1 mlrd. eurų vertės „Luminor“ ir JAV bendrovės „Blackstone“ sandoris. Rinka gali sulaukti ir daugiau pokyčių – neseniai pranešta, kad šiais metais mirusio verslininko Sauliaus Karoso artimieji norėtų jo valdytą Medicinos banką parduoti.
Koncentruotos šalies rinkos pavyzdys taip pat galėtų būti mobiliojo ryšio sektorius, kuris išgyveno „Omnitel“ ir TEO susijungimą. Jame nuolat stumdosi tie patys trys žaidėjai, tačiau ir šiomis sąlygomis jau bene 20 metų vykstanti bendrovių konkurencija gerokai numušė mobiliojo ryšio kainas. „Telekomunikacijos rinka yra geras konkurencijos pavyzdys, dėl jos Lietuvoje turime vienus mažiausių tarifų. Vėlgi reikia pasakyti, kad naujokams į šią rinką įeiti nelengva dėl tam tikro slenksčio. Čia reikia gana didelių investicijų, be to, veikla yra licencijuojama“, – pabrėžė verslo konsultacijų ir investicijų bendrovės „Hortus Investment Banking“ vadovas Valdemaras Vaičekauskas.
Vienos labiausiai fragmentuotų šalies rinkų, eksperto teigimu, yra duonos ir mėsos perdirbimo sektoriai. V. Vaičekauskas taip pat neatmeta didesnės koncentracijos tikimybės draudimo rinkoje, tačiau dabar aktyvesnių žingsnių ta linkme nepastebintis.
Finansų analitikų asociacija kasmet seka Lietuvos įsigijimų bei prisijungimų rinką ir fiksuoja didesnius nei 100 tūkst. eurų sandorius. Pernai už daugiau nei 5 mln. eurų sudaryti 27 sandoriai, iš jų septyniolikos pirkimo suma neviešinama.
V. Vaičekausko teigimu, viešai sudaromų prisijungimo sandorių trijose Baltijos šalyse kasmet būna apie 40. Iš visų sudaromų prisijungimo ir įsigijimo sandorių 90 proc. yra mažesni nei 5 mln. eurų. Eksperto teigimu, augimo kelias įsigyjant kitas įmones šiandien dar labiau būdingas Vakarų bendrovėms, tačiau pastebima nauja tendencija – vietos įmonių susidomėjimas investicijomis užsienyje. „Pastaruosius trejus metus verslų, kurie žvalgosi ir plečiasi užsienyje, tikrai daugėja. Vienas tai lemiantis dalykas – įmonės didėja, vadinasi, namų rinka, taip vadinkime Baltijos šalis, joms tampa per maža. Kitas veiksnys yra tai, kad kompetencijos ir profesionalumas didėja, auga ir drąsa, ambicijos“, – pabrėžė ekspertas.
Iš didelių įmonių, kurios Baltijos šalyse pradeda nebeišsitekti, reikėtų paminėti „Maxima grupę“, kuriai 2018 m. buvo labai darbingi. Jai priklausanti „Euroapotheca“ įsigijo 156 vaistinių „Apoteksgruppen“ tinklą Švedijoje ir tapo ketvirta pagal dydį rinkos žaidėja šioje šalyje. Grupė taip pat įsigijo Lenkijos prekybos tinklus „Stokrotka“ ir „Sano“. Tai jai leido tapti stambiausia Lietuvos investuotoja šioje šalyje. Be to, per „Ermitažo“ prekybos tinklą valdančią įmonę įsigyta panašia veikla užsiimanti estų bendrovė „Bauhof“.
Vienoje pradinių ir pagrindinių bendrovės sričių – mažmeninėje prekyboje – prieš trejus metus pasirodęs vokiečių „Lidl“ sujaukė jau, rodėsi, susisluoksniavusią tvarką. Tuomet „Maxima“ metė nemažai išteklių parduotuvėms atnaujinti, o konkurentai „Iki“ ir „Rimi“ nusprendė atlikti vieną žymiausių pastarojo meto lietuviškų susijungimų. Tiesa, žymus jis būtent tuo, kad neįvyko – 2016 m. Konkurencijos taryba iškėlė sąlygas sumažinti parduotuvių tinklą, tačiau 2018 m. pripažino bendroves neįvykdžius reikalavimų ir susijungimą uždraudė.
Tokie įvykiai nelabai dažni, kaip tvirtino Konkurencijos tarybos vadovas Šarūnas Keserauskas. Jis pabrėžė, kad didinti koncentraciją rinkoje natūralios plėtros būdu, kai bendrovė įsitvirtina dėl savo prekių ar paslaugų pranašumo prieš konkurentų prekes, nėra draudžiama. Verslo ekspertai pastebi, kad neįvykus susijungimui šios minėtos dvi įmonės ėmėsi būtent organiško augimo taktikos.
Per pastaruosius penkerius metus Konkurencijos taryba dar du kartus įmonėms uždraudė jungtis – vienas nutarimas buvo dėl skelbimų, kitas – dėl salyklo gamybos rinkų. Dar keturiais atvejais jungtis leista tik įmonėms įvykdžius tarybos iškeltas sąlygas. Trys koncentracijų nagrinėjimo procedūros buvo nutrauktos, kai šalys pačios atsiėmė prašymus po to, kai buvo pateiktos preliminarios išvados.
Š. Keserauskas sakė, kad naujam žaidėjui Lietuvoje lengviausia patekti į tas rinkas, kuriose nėra nustatytas griežtas reguliavimas ir įmonių neslegia didelė administracinė našta. „Tam, kad ūkio subjektui konkurentų spaudimas būtų nuolatinis, reikšmingas ir jis negalėtų jaustis ramus dėl savo užimamos padėties rinkoje, valstybė privalo stengtis šalinti nepagrįstas įėjimo į rinką ar plėtros joje kliūtis. Esame ne kartą atkreipę dėmesį, kad institucijos turėtų labiau rūpintis konkurencijos skatinimu, ieškoti priežasčių, kas jai trukdo“, – kalbėjo Konkurencijos tarybos vadovas.
