Lietuvos futbolo gerbėjams raustant iš gėdos dėl stadionų trūkumo ir rinktinės rezultatų, rimto proveržio tikisi salės futbolo atstovai
Kauno „Vytis“ lapkričio viduryje į Lietuvą sugebėjo atvežti geriausio planetos salės futbolininko Ricardinho vedamą Madrido „Inter“ ekipą bei elitinio UEFA čempionų lygos etapo kovas. Jau po kelerių metų į didžiausias mūsų šalies arenas sugužės ir daugiau futsalo žvaigždžių, mat Lietuvoje vyks 2020 m. pasaulio salės futbolo čempionatas. Kokie iššūkiai laukia turnyro organizatorių ir ar Lietuvos rinktinė bus pajėgi varžytis su elitinėmis planetos komandomis?
Kodėl Lietuvoje?
Gilių tradicijų salės futbole Lietuva neturi, bet nepaisydama to, dar 2016-aisiais pateikė paraišką organizuoti artimiausias pasaulio pirmenybes – į šią teisę dar taikėsi Iranas, Japonija bei Naujoji Zelandija. Sprendimą turėjusi priimti dar pernai, galutinį balsavimą FIFA surengė šių metų spalio 26-ąją, o jame, kaip ir prognozuota, triumfavo Lietuva.
Didelės įtakos tam turėjo faktas, kad jokia Europos valstybė šiame šimtmetyje dar nerengė pajėgiausio tarptautinio salės futbolo turnyro. Nors iš aštuonių iki šiol vykusių pasaulio čempionato finalų net septyniuose žaidė bent viena Europos rinktinė, pasaulio pirmenybės Senajame žemyne paskutinį kartą buvo surengtos dar 1996-aisiais, kai jas organizavo Ispanija. Būtent UEFA nariai FIFA valdyboje turi daugiausia balsų, tad Lietuva, tapusi vienintele kandidate iš Europos, iš anksto buvo laikoma pagrindine pretendente prisiimti atsakomybę organizuoti turnyrą.
Pasak Lietuvos salės futbolo asociacijos (LSFA) direktoriaus Remigijaus Daugėlos, kovoje dėl teisės organizuoti turnyrą sužaidė ir dar keli veiksniai. „Susidėjo keli pliusai – infrastruktūra, geras tuometinės Vyriausybės požiūris, mūsų pačių darbas ir lobizmas bei, ko gero, truputis sėkmės“, – tikino jis, atskleidęs, kad FIFA organizacijai didelį įspūdį padarė tiek nuo 2011 m. Europos krepšinio čempionato likusi infrastruktūra, tiek valdžios atstovų parama, kurios trūko kitoms apie pasaulio pirmenybes mąsčiusioms Senojo žemyno šalių futbolo federacijoms.
Planuose – šešios didžiosios šalies arenos
Nors pirminiame plane lietuviai buvo įvardiję, kad turnyrą norėtų organizuoti trijuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, dabar salės futbolo atstovai tikina, kad kaip ir prieš septynerius metus per krepšinio čempionatą, taip ir 2020-aisiais bus siekiama išnaudoti visas šešias didžiąsias šalies arenas, įskaitant ir esančias Šiauliuose, Panevėžyje bei Alytuje. Tiesa, tai dar nėra oficialiai patvirtinta, o Lietuvos futbolo federacija (LFF) šiuo metu laukia FIFA atstovų, lapkričio pabaigoje aplankiusių visų potencialių 2020 m. čempionato miestų arenas, išvadų.
„Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje turnyras tikrai vyks, bet norime į šį renginį įtraukti ir daugiau savivaldybių. Kalbamės su Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus miestų vadovais“, – per susitikimą su Lietuvą aplankiusiu FIFA salės futbolo atstovu sakė LFF generalinis sekretorius Edgaras Stankevičius. Tikimasi, kad prie turnyro finansavimo galės prisidėti ne tik FIFA ir šalies Vyriausybė, bet ir miestų savivaldybės.
Tiesa, kokios tai gali būti sumos, kol kas nėra aišku. E. Stankevičius atskleidė, kad FIFA iš valstybių organizatorių tikisi, jog šios padengs bent 40 proc. išlaidų. Palyginti, 2016 m. Kolumbijoje vykęs pasaulio čempionatas kainavo apie 13 mln. JAV dolerių, tačiau šios Pietų Amerikos šalies infrastruktūra prieš turnyrą buvo gerokai skurdesnė, tad Lietuvoje tikimasi išsisukti su kiek mažesne sąmata.
Sieks pakilti iš mėgėjiško lygmens
Nors mažesnysis didžiojo futbolo brolis futsalas kilo iš tos pačios futbolo šeimos, šių sporto šakų žaidimo taisyklės ir specifikacijos gerokai skiriasi. Salės futbolo aikštė yra bent septyniskart mažesnė už tradicinio futbolo stadiono vejos plotą, o vietoje 22 futbolininkų abiejose komandose laksto tik 10. Žaidėjų taikinys taip pat skiriasi – salės futbolininkams tenka taikytis ne į standartinius 7,32 m, o į vos 3 m pločio vartus. Galiausiai bene pagrindinis futsalo skirtumas nuo didžiojo futbolo – parketas vietoje žolės. Kieta danga suteikia šiam žaidimui dar daugiau dinamiškumo, o žaisdami kiek mažesniu kamuoliu, žaidėjai aikštėje dažniausiai kliaujasi ne savo greičio ar jėgos, o technikos įgūdžiais.
Deja, Lietuvoje nei futbolas, nei salės futbolas niekada nepasižymėjo itin aukštu technikos lygiu, tad ir tautiečių rezultatai salės futbole ne itin lenkia „didžiojo brolio“ pasiekimus. Lietuvos futsalo rinktinė iki šiol nė sykio nedalyvavo nei Europos, nei pasaulio čempionatuose, o laukdamas „krikšto“ po mažiau nei dvejų metų, R. Daugėla tikisi proveržio ir mėgėjiško sporto virsmo profesionaliu.
„Šiuo metu mūsų rinktinei trūksta profesionalių žaidėjų. Žvelgiant į didįjį futbolą, absoliučiai visi rinktinės nariai yra profesionalai, kurie gyvena iš futbolo, o salės futbole to kol kas nėra. LFF deda dideles pastangas, kad realiausi kandidatai į rinktinę iš mėgėjų taptų profesionalais, o tam jau artimiausioje ateityje turėtų būti apsvarstyti įvairūs žaidėjų apmokėjimo būdai“, – svarstė LSFA direktorius.
Tiesa, net ir būdami pusiau profesionalais, lietuviai jau sugebėjo pasižymėti kitoje terpėje – klubiniame salės futbole. „Vytis“, patekęs tarp 16-os stipriausių žemyno klubų, šiemet užfiksavo didžiausią pasiekimą šalies salės futbolo istorijoje, o prie šio žygio svariai prisidėjo ir keletas komandos branduoliu tapusiems brazilams talkinusių lietuvių. „Nereikia savęs nuvertinti – kitų šalių treneriai pastebi, kad lietuviai gal ir nėra tokie techniški, tačiau yra stiprūs ir turi galvas ant pečių. Jie gali išnaudoti savo stipriąsias savybes, jei tik bus skirti finansai ir galima bus koncentruotis į salės futbolą – žmogus gali dirbti du darbus ir dar žaisti futbolą, bet tik iki tam tikros ribos“, – svarbiausią lietuviško salės futbolo ydą išryškino R. Daugėla.
Mažas futbolas, didelė šventė?
Nepaisant to, kaip turnyras susiklostys Lietuvos rinktinei, retai aukščiausio lygio futbolą savo šalyje išvystantiems lietuviams tai turėtų tapti nemaža švente. Juolab, kad šventinę atmosferą padės kurti ir kitų šalių rinktinių aistruoliai. Tikimasi, kad jų gali būti net daugiau nei per 2011 m. krepšinio pirmenybes.
Šventinę atmosferą padės kurti ir kitų šalių rinktinių aistruoliai. Tikimasi, kad jų gali būti net daugiau nei per 2011 m. krepšinio pirmenybes.
Praėjusią vasarą pasaulinį futbolo mastą patyrė Rusija, kurią per futbolo čempionatą užplūdo šimtai tūkstančių aistruolių iš Pietų Amerikos bei kitų atokiai nuo Europos nutolusių kraštų, o jau 2020-aisiais įvairių šalių spalvomis turėtų pasipuošti ir Lietuvos miestai.
„Manoma, kad vien iš Brazilijos į Lietuvą palaikyti savo rinktinės gali atvykti net iki 7 tūkst. aistruolių. Žinoma, daug lems rezultatai, tačiau brazilai salės futbole yra vieni stipriausių pasaulyje, tad tai gana realu – jie gali būti suinteresuoti aplankyti kitą žemyną ir palaikyti savo rinktinę Lietuvoje. Savo futsalo rinktinę ypatingai palaiko ir kitų Pietų Amerikos šalių sirgaliai, pavyzdžiui, argentiniečiai“, – sakė R. Daugėla, pridūręs, kad dėl geros Lietuvos geografinės padėties šį turnyrą turėtų aplankyti ir gausios Europos rinktinių sirgalių armijos.
IQ kalbintas salės futbolo ekspertas pripažino besitikintis, kad futsalo liga šis čempionatas užkrės ir lietuvių sirgalius, įvertinsiančius tiek šio žaidimo grožį, tiek patogumą stebėti rungtynes arenose. „Pilna arena rungtynėse tarp „Vyčio“ ir „Inter“ parodė, kad lietuviai gali gausiai rinktis ir į salės futbolo susitikimus“, – patikino R. Daugėla.
