Anglų kalba vis dar yra pagrindinė verslo komunikacijos priemonė, tačiau ja galima gauti atsakymus ne į visus klausimus.
Plėtrą užsienyje planuojančioms įmonėms vien anglų kalbos nebepakanka – tuo įsitikina vis daugiau tautiečių, ieškančių verslo partnerių užsienyje.
Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje Lietuvos biuro vadovė Audronė Gurinskienė sakė, kad naujokai didelėse ir ekonomiškai stipriose valstybėse susiduria su atkaklia konkurencija, tad greičiau prasibrauti į rinką padeda net ir vietos kalbos mokėjimas. Ji pamini ne vieną lietuvių kapitalo įmonę, kuri sėkmingai įkėlė koją į Vokietiją, nes, be kitų namų darbų, pasirūpino vokiškai kalbančiais specialistais.
„Nesakau, kad be vokiečių kalbos Vokietijoje rasti savo vietos nepavyks, tačiau procesas bus daug lėtesnis ir sudėtingesnis“, – įspėjo A. Gurinskienė.
Viena priežasčių, kodėl vokiečių bendrovės nenoriai bendradarbiauja su tik angliškai kalbančiais specialistais, – tradicija. Vokietijoje dominuoja šeimos verslas, jam dažnai vadovauja dinastijos, kurių vyresnieji atstovai nelinkę bendrauti angliškai, nors ir moka šią kalbą. Kita problema, kuriant verslą tik anglų kalba, – sunku rasti personalo. Aukštas pareigas einantys vadovai, žinoma, bendraus ir angliškai, tačiau komunikuoti su žemesnių grandžių darbuotojais bus sudėtinga.
A. Gurinskienė akcentavo, kad įvairių sričių specialistų, mokančių kelias užsienio kalbas, reikia visada. Tiek Lietuvoje įsikūrusios užsienio kapitalo įmonės, tiek užsienyje verslo ryšių besidairančios lietuviškos susiduria su sunkumais ieškodamos darbuotojų, kurie laisvai kalbėtų, pavyzdžiui, vokiškai. Pastebima, kad pastaruoju metu padėtis gerėja, tačiau verslas laukia greitesnių pokyčių. Būtent todėl kai kurios įmonės steigia stipendijas studentams, besimokantiems vokiečių kalbos.
Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje Lietuvos biuras atliko mūsų įmonių apklausą apie vokiečių kalbos poreikį. Į klausimą, ar pakanka vokiečių kalbos žinių, kad Vokietijoje pasiektumėte didžiausią sėkmę, 74,2 proc. respondentų atsakė neigiamai.
Didelė šalis, daug taisyklių
Kinijos rinką, skirtingai nei Vokietijos ar kitos ES narės, vienareikšmiškai įvertinti sunku, nes ji nėra vienalytė. Pasak Lietuvos ir Kinijos verslo tarybos pirmininko Mindaugo Reinikio, ieškant partnerių vienoje sparčiausiai besivystančių pasaulio valstybių, dalyje miestų pakaks tik anglų kalbos žinių, tačiau mąstantys apie ilgalaikes verslo perspektyvas turėtų mokytis kiniškai.
Dalyje miestų pakaks tik anglų kalbos žinių, tačiau mąstantys apie ilgalaikes verslo perspektyvas Kinijoje turėtų mokytis kiniškai.
„Negalime Kinijos traktuoti kaip vienos rinkos. Rytinės pakrantės rinkose, tokiose kaip Šanchajus, Guangdžou, Pekinas, galbūt iš dalies galima apsieiti ir su anglų kalba. Pavyzdžiui, Šanchajuje kai kurie užsieniečiai kiniškai neišmoksta ir dešimt metų ten gyvendami, nes jiems pakanka anglų kalbos. Planuojantiems kurti verslą naujuose augančiuose miestuose: Siamene, Šendžene arba kituose vakarų centrinės Kinijos miestuose, kinų kalba būtina“, – teigė M. Reinikis.
Kalbos mokėjimas Kinijoje gali padėti greičiau perprasti kultūrinius aspektus, suvokti, kas lieka tarp eilučių.
Šiandien vis daugiau lietuviškų įmonių samdo kiniškai kalbančius vadybininkus. Be to, mūsų tautiečiai ima mokytis kinų kalbos tiek Lietuvoje, tiek pačioje Kinijoje. Pasak M. Reinikio, lietuviai studentai, baigę mokslus šioje Azijos šalyje, gana greitai įsilieja į verslo aplinką.
Pakaks ir pradžiamokslio
Kiek kitokia tradicija susiklostė Skandinavijoje. Švedijos pramonės ir prekybos rūmų atstovė Gabrielė Sinkevičiūtė pripažino, kad šioje valstybėje verslui pradėti užteks ir anglų kalbos žinių, tačiau švedai labai vertina pastangas pažinti jų kultūrą: „Skandinavai puikiai moka anglų kalbą, tačiau pasiekus aukštesnį verslo lygį, pavyzdžiui, ėmus įgyvendinti konkrečius projektus statybų sektoriuje, projektų vadovui vertėtų bent jau parodyti pastangas pramokti vietos kalbą.“
Taigi, didžiosios įmonės, siekiančios ilgam įsitvirtinti rinkoje, samdo konkrečių projektų vadovus, kurie nepriekaištingai kalba švediškai. O smulkesnių Lietuvos bendrovių pranašumas vis dar tebėra mažesni paslaugų ir prekių įkainiai.
Lietuviams įmones Norvegijoje įkurti padedanti Otilija Straigienė taip pat teigė, kad kai kurių verslo sektorių atstovams pakanka tik anglų kalbos, nes ja puikiai galima susikalbėti ir su užsakovais, ir su klientais, o dokumentus norvegų kalba dažnai tvarko pasamdytos įmonės.
Vis dėlto, pasak O. Straigienės, kuriantys ilgalaikius verslo santykius Norvegijoje anksčiau ar vėliau išmoksta vietos kalbą, nes taip lengviau palaikyti ryšius su įvairiomis institucijomis. Verslininkė pabrėžė, kad mokant bent vieną skandinavų kalbą lengviau persiorientuoti į kitą rinką: „Žmonės linkę migruoti iš vienos šalies į kitą, todėl jei švediškai, daniškai ar islandiškai kalbantis asmuo atvyksta į Norvegiją, jam bėdų tikrai nebekyla, nes skandinavų kalbos panašios, nesudėtinga greitai išmokti kitą.“
Kuo daugiau, tuo geriau
Vilniaus universiteto Užsienio kalbų instituto direktoriaus pavaduotoja doc. dr. Aušra Janulienė sako, kad darbdaviai ieško kandidatų, mokančių daugiau nei vieną užsienio kalbą: „Be anglų, darbdaviai dažnai pageidauja, kad pretendentai mokėtų rusiškai. Ispanų arba prancūzų kalbų žinios taip pat yra didelis pranašumas. Prieš porą metų daugumą mūsų anglų ir ispanų lingvistikos programos absolventų išgraibstė bankai.“
Dažnai akcentuojama, kad mažų valstybių piliečiai turi mokėti kuo daugiau užsienio kalbų. Tam pritaria Lietuvos ir Kinijos verslo tarybos pirmininkas M. Reinikis. Jo nuomone, lietuviams vertėtų mokėti bent tris užsienio kalbas, nes tokios žinios išliks paklausios net ir sparčiai besikeičiančioje darbo rinkoje.
