Organizatoriai„Europoje mes esame pernelyg biurokratiški, ir tai veda nuo vienos problemos prie kitos“, – teigė Nikas Vettas, Atėnų ekonomikos ir verslo universiteto profesorius, Ekonomikos ir pramonės tyrimo fondo generalinis direktorius. Žurnalas IQ su ekonomistu susitiko Limasolio ekonomikos forume Kipre, kuriame pašnekovas skaitė pranešimą, ir kalbėjosi apie Europos ūkio ligas bei Graikijos pamokas, kurios galėtų būti naudingos kitiems žemyno politikams.
– Politikai, verslininkai, ekonomistai jau keletą mėnesių kalba apie buvusio Europos Centrinio Banko prezidento Mario Draghi ataskaitą ir prastas Europos perspektyvas. Kaip vertinate šią ataskaitą?
– M. Draghi ataskaitoje į paviršių iškeliami dalykai, kuriuos ekonomistai žino jau senokai, tačiau viešojoje erdvėje jie nebuvo pripažįstami. Pavyzdžiui, žemas Europos gamintojų konkurencingumas pasaulio rinkose, kartu žemas produktyvumas, nes į mūsų gamybą neįdiegiama pakankamai inovacijų ir technologijų.
M. Draghi ataskaitoje yra gerų pastabų, bet yra ir keletas abejonių. Žinoma, tai yra žadintuvas Europai, nors nėra taip, kad Europai grėstų mirtinas pavojus. Idėja perkelti išteklius, žmones ir kapitalą į didelio produktyvumo sritis yra labai svarbi. Jei ši politika bus vykdoma tinkamai, ji turi duoti vaisių po 10–15 metų, nes viso to esmė yra padaryti Europos įmones inovatyvesnes.
Europos švietimo sistema neparengia žmonių, gebančių kurti daugiau inovacijų. Ir tai reikėtų keisti jau dabar, kol tai netapo didele krize.
Kitas svarbus dalykas yra geriau susieti Europos švietimo sistemą su verslu, kad būtų kuriamos inovacijos. Bet to nepadarysi per vieną dieną. Mes Europoje turime puikių universitetų, o vidutinis europiečių išsilavinimas, kurį jie įgyja privalomoje švietimo sistemoje ir vėliau universitetuose, yra visai neblogas. Tačiau švietimo sistema neparengia žmonių, gebančių kurti daugiau inovacijų. Ir tai reikėtų keisti jau dabar, kol tai netapo didele krize.
– Iš M. Draghi ataskaitą cituojančių Europos biurokratų ir politikų girdime, kad reikia investuoti daug milijardų į inovacijas, paskirstyti daugiau pinigų. Bet Kinijoje ir JAV, kurios lenkia Europą technologijų pažanga, yra mažiau reguliavimo. Galbūt tai, o ne biurokratų skirstomi pinigai leistų sukurti daugiau inovacijų?
– Iškėlėte labai gerą klausimą. Todėl pradžioje ir pasakiau, kad yra keletas gerų dalykų, kuriuos galima pasakyti apie M. Draghi pranešimą, ir keletas tokių, dėl kurių nesu labai tikras.
Iš tiesų Europoje mes esame pernelyg biurokratiški, ir tai veda nuo vienos problemos prie kitos. Mano nuomone, M. Draghi ataskaitoje reikėjo labiau pasigilinti į Europos valdymą, ypač į tai, kokia yra Europos institucijų, nacionalinių vyriausybių ir verslo sąveika.
Europai reikia didesnės konkurencijos tiek pačioje rinkoje, tiek įmonių galimybėms formuoti rinką. Jei pažiūrėsime į didžiausias pasaulio bendroves, kur rasime Europą? Ji mažytė. Ir Europos mokslininkai, jei jie nori kurti inovacijas, važiuoja į JAV. Azija turi savo sistemas. Tai viena.
Antras dalykas – labai svarbu, kad Europoje atsirastų daugiau pramonės įmonių, daugiau jų veiktų žemyno periferijose. Tačiau yra pavojus, kad bus bandoma panaikinti konkurencijos taisykles, ypač dėl valstybės pagalbos verslui. Todėl didžiosios Europos šalys, Vokietija, Prancūzija, Italija, gali skatinti savo stambųjį verslą. Tai nėra naujovių diegimo dvasia. Naujovių diegimo dvasia turėtų būti, kai ištekliai nukreipiami ten, kur jie duotų daugiausia naudos. Taigi aš visai nesu prieš didesnių Europos įmonių kūrimą, tačiau nerimauju dėl to, kad, jei neturėsime sistemiškesnio požiūrio į problemą, didžiosios įmonės veiks savo nacionalines vyriausybes, prašydamos daugiau subsidijų. Pinigai neturėtų atitekti tiems, kas gali labiau paveikti savo vyriausybes.
– Turime labai neapibrėžtą politinę situaciją pasaulyje, 2024-aisiais buvo surengta daug svarbių rinkimų, tebevyksta karas Ukrainoje, Artimuosiuose Rytuose, bet kartu ekonomikos padėtis gana gera, rinkos labai stiprios. Ar politika nebelemia ekonomikos?
– Nėra visiškai aišku, kaip interpretuoti šias tendencijas.
Vienas iš būdų, kaip jas perskaityti, yra suvokti, kad pasaulio ekonomika dabar yra gilesnė ir apima įvairias pasaulio dalis taip, kaip anksčiau nebuvo. Turiu omenyje tai, kad konfliktas Artimuosiuose Rytuose, be abejo, ir Ukrainoje, yra labai artimas mums, europiečiams, tačiau kitose pasaulio dalyse, Azijoje, Lotynų Amerikoje, ūkiai iš tikrųjų auga ir taip sukuria pusiausvyrą pasaulinėje sistemoje. Mes, europiečiai, kas mėnesį tampame vis mažiau svarbūs pasaulinėje ekonominėje sistemoje. Tai vienas iš požiūrio taškų, kaip vertinti šias tendencijas.
Tačiau mane taip pat stebina tai, kad rinkos neįvertina galimo geopolitinių konfliktų neigiamo poveikio. Nepaisant milžiniškų investicijų į atsinaujinančiąją energetiką, išliekame priklausomi nuo gamtinių dujų ir naftos ir ši priklausomybė išliks ateityje. Neaišku, kada ir kokius pavyks rasti sprendimus Artimuosiuose Rytuose ir Ukrainoje. Nors abi pusės mėgina pasirodyti stipresnės prieš derybas, kurios anksčiau ar vėliau prasidės, tačiau dabar nesame net arti kokio nors sprendimo. Galiausiai yra pavojingas laiko tarpas tarp JAV prezidento rinkimų ir naujo prezidento atėjimo į valdžią, kai JAV užsienio politika yra istoriškai silpna dėl pereinamojo laikotarpio.
Galiausiai tai irgi turi kelti nerimą, kad, nors pasaulio rinkos kyla, ypač JAV akcijų, tai nulemia vis mažesnis skaičius įmonių, kurios didina savo pelningumą. O kitų įmonių pelningumas kitose verslo šakose, ne technologijų, nėra ypatingas ir visiškai neaišku, kokios jų perspektyvos.
Nors pasaulio rinkos kyla, ypač JAV akcijų, tai nulemia vis mažesnis skaičius įmonių, kurios didina savo pelningumą.
Žiūrint iš ketverių metų perspektyvos, kai prasidėjo kovido krizė, galėjusi visiškai sugriauti pasaulio ekonomiką, kai po to išaugo energijos išteklių kainos ir infliacija, kuriai suvaldyti reikėjo smarkiai didinti palūkanų normas, pasaulio ekonomika išvengė katastrofos. Tai buvo amerikietiški kalneliai, bet dauguma šalių nenuvažiavo į recesiją. Nedarbo lygis daugelyje ūkių, pradedant JAV, yra labai žemas. Taigi mes čia, Europoje, gavome papildomo laiko pagalvoti, kaip savo ekonomiką pakreipti tinkamesne linkme į konkurencingesnes vėžes. Tai nebus labai lengva, ir mums reikia politinės lyderystės, nes šie sprendimai nebus labai malonūs rinkėjams. Bet jei mes norime likti pasaulio dalimi, kuri turi atviras ir stiprias institucijas, mums labai svarbu užtikrinti ekonomikos augimą ir išlaikyti piliečių gerovę.
– Jūs esate Graikijos ekonomistas ir jūsų šalis išgyveno labai sunkius laikus praėjusį dešimtmetį, kai teko priimti daug sunkių sprendimų. Ar galite duoti graikiškų patarimų kitiems Europos politikams?
– Graikija buvo kraštutinis atvejis. Jai buvo taikomos trys iš eilės gelbėjimo ir restruktūrizavimo programos, pradedant 2010-aisiais ir baigiant 2018 m. Dabar šalis sparčiai auga.
Ne viskas tobula, bet šalis yra daug stipresnė nei anksčiau, ji išlieka stabili ekonominiu ir politiniu požiūriu. Graikijos krizė, jos trukmė ir gylis, buvo daug didesnė nei bet kurios kitos euro zonos periferinės šalies – Ispanijos, Portugalijos, Airijos, Kipro – tiek dėl to, kad pradinės problemos buvo gilesnės, tiek dėl to, kad tarptautinės institucijos ir politinė klasė, politinė vadovybė neturėjo aiškaus sutarimo dėl krypties, kuria reikėtų eiti. Nors šaliai dabar sekasi gerai, jai vis dar tenka kopti labai stačiais laiptais, kad suteiktų žmonėms tokį pajamų ir gerovės lygį, kokio jie tikisi.
Manau, kad išmokome dvi pagrindines pamokas krizės metu ir po jos. Politikai turėtų kelti realistiškus tikslus ir turėti aiškų reformų planą. Krizės metu mes daug ko nepadarėme, daug ko nedarome ir dabar. Taip, fiskalinis konsolidavimas ir fiskalinis stabilumas yra svarbūs, tačiau Graikijoje ir visose Europos šalyse reikia daugiau reformų, kad galėtume gaminti daugiau produktų, teikti daugiau paslaugų ir galiausiai kurti aukštesnę pridėtinę vertę.
