Cato Institute ir Tomo Gorbačo nuotr.Centrinių bankų įgyvendinami skaitmeninių valiutų projektai, amerikiečių ekonomisto George’o Selgino teigimu, kol kas neturi jokio ekonominio pagrindo. Kotrynai Tamkutei jis pasakojo, kokias pamokas apie valstybinius monopolius atskleidžia pinigų politikos istorija.
– Diskusijos dėl skaitmeninės valiutos iš teorinio lygmens pamažu persikelia į praktinį, Europos Centrinis Bankas (ECB) jau atliko žvalgomuosius tyrimus dėl skaitmeninio euro įvedimo, Europos Komisija kurį laiką dirba prie jo reglamentavimo. Visų pirma, trumpai, kas yra skaitmeninė valiuta ir kuo ji skiriasi nuo indėlių bankuose, grynųjų pinigų mūsų piniginėse?
– „Skaitmeninės valiutos“ sąvoka iš tikrųjų gali būti labai paini. Pirmiausia, tai nėra kas nors naujo. Didžioji dalis šiandien naudojamų pinigų yra skaitmeniniai. Štai jūsų minėti indėliai bankuose – ten laikomi pinigai jau labai seniai yra skaitmeniniai. Teoriškai skaitmeninė valiuta turėtų būti kažkas, kas yra skaitmeninis, bet nereikalauja banko sąskaitos. Tai turėtų veikti lygiai taip pat, kaip šiandien veikia popierinė valiuta.
Tačiau viskas iš tiesų yra kiek sudėtingiau, nes centriniai bankai, sakantys, kad kuria skaitmenines valiutas, iš tikrųjų nekuria jų tokių, kurios galėtų cirkuliuoti be banko sąskaitos. Dauguma centrinių bankų projektų, – ne visus juos gerai žinau, daugiausia dėmesio esu skyręs JAV bankams, – iš tikrųjų nėra skirti skaitmeninei valiutai tikrąja to žodžio prasme įvesti. Tai projektai, kuriais siekiama, kad paprasti žmonės galėtų laikyti indėlius ne privačiuose, komerciniuose, bet centriniuose bankuose. Projektų, kurie leistų turėti skaitmeninę valiutą be banko sąskaitos, egzistuoja, bet jie greičiau yra išimtys nei taisyklė.
