Asmeninis archyvasLietuvos ekonomikos šiemet patiria negilų nuosmukį, tačiau kitąmet bendrasis vidaus produktas (BVP) vėl turėtų augti, teigia INVL vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė. Pasak jos, ateinančiais metais infliacija grįš į įprastas vėžes, nedarbas ūgtels nežymiai ir gyventojų perkamoji galia atsities, bet atlyginimų augimas lėtės.
„Lietuva šiemet patirs recesiją ir tai yra stabtelėjimas. Bet reikia prisiminti, kokią sėkmingą distanciją Lietuva nubėgo iki šiol. Nes pandemija praūžė pro šoną, mažai paliesdama mus ir leisdama Lietuvos pramonei užpildyti nišas nutrūkusiose tiekimo grandinėse. Kitąmet turėsime šiek tiek Lietuvos potencialo nesiekiantį BVP augimo rodiklį. Bet iš esmės kažkokių rimtų sukrėtimų, kurie paliestų platų spektrą ekonominių veiklų, mums pavyks išvengti“, – antradienį, pristatydama pasaulio ir Lietuvos makroekonominę apžvalgą, teigė I. Genytė-Pikčienė.
Šiemet Lietuvos ekonomika susitrauks 0,5 proc., o kitąmet turėtų augti 1,8 proc.
I. Genytė-Pikčienė tvirtina, kad po sėkmingos pastarųjų metų plėtros, Lietuvos ekonomika šiemet ir kitąmet mažina tempą ir vystysis lėčiau nei potencialiai galėtų. Pasak jos, skaudžiausiai pokyčius išgyvena eksportuojantys sektoriai, vangesnė ir į vidaus rinką orientuotų sektorių raida.
„Kertinės Lietuvos eksporto rinkos Vakaruose prie aukštų palūkanų normų aplinkos prisitaiko palaipsniui. Po pandeminiais pinigais sulaistytų 2020–2022 m., įmonės ir gyventojai išsivysčiusiose šalyse susiduria su radikaliai kitokia ekonomine realybe. Mažėjantis likvidumas, rekordines aukštumas pasiekusios palūkanų normos, siaurėjančios kredito galimybės, kritusi investicijų ir vartojimo paklausa bei didėjantis taupymas nėra augimui palanki aplinka“, – pastebėjo I. Genytė-Pikčienė.
Taip pat, pasak INVL ekspertės, nuo Europos Sąjungos plėtros ir importo apetito priklausomai mažai atvirai Lietuvos ekonomikai tenka lėtinti apsukas. Pasak jos apdirbamosios gamybos pagamintos produkcijos apimtys traukiasi nuo pernai metų pavasario, smarkiai smukęs įdarbinimo noras, kapitalo panaudojimo lygis yra smukęs netgi žemiau nei per pirmąjį karantiną 2020 m., o sandėliuose kaupiasi pagamintos produkcijos atsargos.
„Įdarbinimo apetitas yra sumenkęs ir jis yra net žemesnis, nei 2020 metų pandemijos akivaizdoje. Taipogi matome, kad susikaupusios pagamintos produkcijos atsargos. Kapitalo panaudojimo lygis yra žemesnis, nei buvo fiksuotas per karantinus. Tai pramonė yra tas sektorius, kuris skaudžiausiai priima priešpriešinius vėjus“, – aiškino ji.
Nepaisant dabartinio stabtelėjimo, pramonė išlaiko solidžias pozicijas
Visgi ekonomistė tvirtino, kad pastarųjų metų plėtra, kartais siekusi dviženklį augimą, leido sukaupti finansinių atsargų. Pasak jos, dėl aukšto įmonių pelningumo, kylančių atlyginimų ir pajamas auginančios kontraciklinės fiskalinės politikos neigiamos tendencijos paveikė tik kai kuriuos sektorius ir neįgauna platesnio masto.
„Lietuva bent jau ciklinių išbandymų tiesiąją yra pajėgi atlaikyti be rimtesnių iššūkių. Įmonės geba lanksčiai prisitaikyti prie pokyčių ir išsaugoti darbuotojus, gyventojai stebina palankiais lūkesčiais ir finansiniu atsparumu“, – teigė I. Genytė-Pikčienė.
„Pramonės produkcijos apimtys yra vis dar gerokai aukštesnės, nei buvo 2019 m. Mūsų pramonė, nepaisant dabartinio stabtelėjimo ir poreikio persikonfigūruoti išlaiko solidžias pozicijas“, – paminėjo ji.
Ekonomistė pastebėjo, kad tokiomis aplinkybėmis privačių investicijų trūkumą iš dalies padengia viešosios investicijos. Pavyzdžiui, cikliškai jautriam statybos sektoriui energijos įlieja tinkamu metu didesniais mastais ekonomiką pasiekiančios ES investicijos į inžinerinę infrastruktūrą.
„Šiemet gyvenamosios statybos darbų apimtys buvo 4,9 proc. mažesnės nei prieš metus. Komercinio nekilnojamojo turto statybos darbų augimas irgi išsikvėpęs. Vis dėlto, statybų sektoriaus veiklą palaiko viešosios investicijos – tą galima matyti iš sparčios inžinerinių statinių plėtros. Be struktūrinės paramos, kitais metais ekonomikos smagračius suteps ir biudžete suplanuotos gausesnės ES Atsigavimo ir atsparumo didinimo fondo lėšos“, – sakė ji.
Vidutinis nedarbo lygis šiemet sudarys 6,7 proc., o kitais metais – 7 proc.
INVL ekonomistė pastebėjo, kad nepaisant kai kurių sektorių sunkumų, darbo rinkos pulsas išlieka aukštas, o atlyginimų augimas – spartus. Jos teigimu, nors aplinkybių ir pavienių masinių atleidimų nuosmukį patiriančiose pramonės šakose nedarbo lygis pavasarį pašoko iki 7,6 proc. jau vasarą rodiklis sugrįžo į iki pandemijos stebėtą 6 proc. lygį.
„Nepaisant visų iššūkių ir išbandymų, kiekvieną darbuotojų perteklių rinka absorbuoja. Nedarbo lygis yra vis dar priešpandeminėje, sveikoje zonoje. Neišsišoka ir naujau registruotų bedarbių skaičius. Ir tas tikrai ramina ir rodo, kad net ir su sunkumais susiduriančios įmonės turi rezervų išlaikyti darbuotojus“, – teigė I. Genytė-Pikčienė.
„Žinodami, kaip sunku prireikus rasti darbuotojų ir kaip ilgai kartais trunka darbo jėgos paieškos, net ir sudėtingesniais laikais darbdaviai stengiasi specialistus išlaikyti“, – pridūrė ji.
Kaip paminėjo I. Genytė-Pikčienė, atlyginimų augimą skatins Vyriausybės sprendimai 10 proc. kelti mėnesinį minimalų atlyginimą (MMA), 20 proc. padidinti neapmokestinamųjų pajamų dydį (NPD) ir gerinti atlygį viešojo sektoriaus darbuotojams. Šis augimas, pasak jos, taip pat toliau lems palankius vartotojų lūkesčius, kas skątins vartojimą ir gerins verslo poziciją.
„Šie su kitų metu biudžetu tvirtinami sprendimai net ir sunkesniais laikais neleis darbo užmokesčio augimui išsikvėpti ir padės atkurti dėl infliacijos šoko nukentėjusią gyventojų perkamąją galią. Vis dėlto, dėl vangesnės paklausos ir atsitraukiant infliacinių pajamų bangai, ne visos įmonės galės išlaikyti spartų darbo užmokesčio didinimo tempą“, – tvirtino I. Genytė-Pikčienė.
„Lietuviai išsiskiria savo palankiais ir teigiamais vartotojų rodikliais. Tai leidžia tikėtis ir sėkmingesnės ekonomikai elgsenos ir neblėstančio vartojimo“, – paminėjo ji.
INVL prognozuoja, kad vidutinė metinė infliacija šiemet sieks 9 proc., o kitąmet sudarys tik 2,5 proc. Tuo tarpu, vidutinis bruto darbo užmokestis šiemet išaugs 12 proc. per metus, o kitąmet – 7 proc.
Palūkanų normas aukštumose kurį laiką laikys paslaugų infliacija
Nors pernykštis žaliavų ir prekių kainų infliacijos šokas išsikvepia, I. Genytė-Pikčienė pastebėjo, kad Artimuosiuose Rytuose įsiplieskiantys konfliktai vėl kelia žaliavų, ypač energetinių, kainas. Taip pat, pasak jos, dar kurį laiką situaciją veiks ir aukštesnė paslaugų infliacija.
„Atrodė, kad jau žaliavų rinkos po energetikos krizės ir kainų šoko trauktųsi iš diskusijos. Bet dabar, įsiplieskus konfliktui Artimuosiuose Rytuose, žaliavų rinkas ir toliau kaitina naftos kainų ateities perspektyvos“, – sakė ji.
„Įsibėgėjus atlyginimų augimui euro zonos šalyse, pagreitį įgavo paslaugų infliacija, nes paslaugų kainodaroje darbo sąnaudos sudaro itin reikšmingą dalį. Europos centrinis bankas pabrėžia šias grėsmes, dėl to greito atsitraukimo nuo palūkanų normų viršukalnės nežada. O finansų rinkų dalyviai tikisi, kad palūkanų normos pradės mažėti kitų metų viduryje“, – aiškino ji.
Visgi, pasak INVL ekonomistės, išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse įmonių ir gyventojų įsiskolinimo kredito įstaigoms lygis yra gerokai aukštesnis nei Lietuvoje, tad ilgai laikomų aukštų palūkanų poveikis yra ribotas.
„Galime pasidžiaugti, kad Lietuva šiam priešpriešiniam vėjui yra gerokai atsparesnė. Tiek privatus, tiek viešasis sektorius yra tarp mažiausiai įsiskolinusių Europos Sąjungoje. Eurostato duomenimis, būstą su kreditu yra įsigiję tik apie 17 proc. visų gyventojų“, – aiškino I. Genytė-Pikčienė.
Lietuvos eksporto rinkas veikia ne tik cikliniai išbandymai
INVL vyriausioji ekonomistė taip pat atkreipė dėmesį, kad svarbiausios Europos Sąjungos (ES) ekonomikos, nuo kurių Lietuva yra priklausoma kaip eksportuojanti valstybė, susiduria su cikliniais aukštų palūkanų normų, smukusio vartojimo ir vangesnės investicijų paklausos iššūkiais.
„Europa nėra pajėgi apsirūpinti vietinėmis pramoninėmis žaliavomis, daug kritinių žaliavų tenka importuoti, o tai didina regiono pažeidžiamumą pasaulyje ryškėjant deglobalizacijos ir geopolitinės poliarizacijos tendencijoms“, – teigė I. Genytė-Pikčienė.
Pasak jos, ES valstybių konkurencingumui grasina subsidijų karai, kuriuos vykdo didžiosios pasaulio ekonomikos, tokios kaip JAV ir Kinija. Jos teigimu, šios valstybės, siekdamos sustiprinti vietines žaliosios energetikos ir pažangios pramonės pridėtinės vertės grandines, pervilioja verslus ir parama vietinėms įmonėms veikia kainas rinkoje, iškreipia konkurenciją ir sukuria problemas Europos eksportuotojoms.
„Vokietijos pramonė pateko į subsidijos karų epicentrą. Nes tiek JAV, tiek Kinija siekia per investicijas stiprinti savas ekonomikas. Ir tos injekcijos į gamybą iškreipia konkurenciją, kas sudaro sudėtingesnę poziciją eksportuoti Vokietijai“, – paminėjo ji.
