Pavėžėjimo, apgyvendinimo ar tarpusavio skolinimo paslaugas gyventojai siūlo išvengdami valstybės įstaigų priežiūros. Tai pykdo rinkos senbuvius, tačiau naujas verslo modelis liudija, kad vartotojų nuomonė tampa daug svarbesnė už prievaizdų kontrolę.
Trys dalijimosi ekonomikos bastionai – pavėžėjimo, apgyvendinimo ir tarpusavio skolinimo paslaugos – jau masina Lietuvos gyventojus. Naudodamiesi „Uber“ platforma, sostinėje pavėžėti vilniečius ir miesto svečius pasiruošę 200 vairuotojų, „Citybee“ siūlo gyventojams dalytis 400 automobilių, apgyvendinimo paslaugų platformoje „Airbnb“ daugiau nei tūkstantis tautiečių nuomoja būstus atvykėliams, o tarpusavio skolinimo platformų „Savy.lt“, „Finbee“ ir kitų dalyviai per mažiau nei metus išdalijo kelis milijonus eurų paskolų.
Dalijimosi ekonomika dar tokia nauja, kad didžiausių sektoriaus įmonių pavadinimai tampa teikiamos paslaugos sinonimais. Šis verslo modelis grįstas gyventojų tarpusavio ryšiais – paslaugų platformas valdančios bendrovės suteikia vartotojams galimybę keistis savo turtu (automobiliais, patalpomis, santaupomis ir kt.). Tai – lyg elektroninės turgavietės. Jų klientai įdarbina nuosavą kapitalą, kuris, jei liktų nenaudojamas, nekurtų pridėtinės vertės. O pastarosios suma Europoje per trejus metus išaugo triskart ir 2015 m. siekė 28 mlrd. eurų. Nors toks skaičius, palyginti su visu Senojo žemyno ūkiu, atrodo kukliai, Europos Komisija prognozuoja, kad per artimiausią dešimtmetį dalijimosi ekonomikos mastas didės 10–15 kartų, iki 570 mlrd. eurų.
„Eurobarometro“ apklausų duomenimis, apie dalijimosi ekonomikos platformas pernai buvo girdėję 52 proc. europiečių, jomis bent kartą naudojosi 17 proc. ES gyventojų (daugiausia 20–40 metų), tad šio verslo perspektyvos vertinamos itin optimistiškai. Nemažai galimybių regima ir Lietuvoje – apklausos liudija, kad šiomis paslaugomis yra naudojęsi tik apie dešimtadalį šalies gyventojų. Dalijimosi platformų daugėja taip sparčiai, kad įstatymų leidėjai nespėja reaguoti į technologijų paskatintus pokyčius.
Skirtingos taisyklės
Nepakankama naujokų kontrolė erzina rinkos senbuvius, tačiau, priešingai, nei vyrauja nuomonė, kritiška tradicinio verslo pozicija neturi nieko bendro su technologijų baime. Anot Lietuvos laisvosios rinkos instituto konkurencinės aplinkos eksperto Dominyko Šumskio, dalijimosi ekonomikai nepritaikyta teisinė bazė išties sukuria nesąžiningos konkurencijos įspūdį: „Natūralu, kad esama pasipriešinimo užuomazgų. Nauji konkurentai gali teikti paslaugas paprastesnėmis sąlygomis ir pigiau, todėl tradiciniai rinkos žaidėjai mano, kad su jais valstybė elgiasi nesąžiningai.“
Dėl įsisenėjusios mokesčių vengimo praktikos mūsų šalies taksi rinkai klijuojama didesnės rizikos etiketė, todėl pavėžėjimo platformos, nesuteikiančios galimybės atsiskaityti grynaisiais, kelia daugiau pasitikėjimo.
Pavyzdžiui, „Airbnb“ ir kitų apgyvendinimo platformų naudotojams nereikia sukti galvos dėl priešgaisrinių ir higienos reikalavimų, rinkliavų Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai ir Lietuvos gretutinių teisių asociacijai, o svečiams išvykus būstą gali iškuopti namų tvarkytojai, kurie šia veikla užsiima nebūtinai su Valstybinės mokesčių inspekcijos žinia.
Vilniuje įsikūrusio viešbučio „Comfort Hotel LT“ direktorė Rūta Pulkauninkaitė-Macikė pasigenda aiškiau apibrėžiamų trumpalaikės nuomos sąlygų: „Labiausiai norėčiau, kad visiems apgyvendinimo paslaugų rinkos dalyviams būtų keliami vienodi reikalavimai ar bent jau egzistuotų elementarios taisyklės, užtikrinančios svečių saugumą.“
Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija siekia, kad trumpalaikės nuomos paslaugas teikiantys gyventojai registruotųsi Valstybės turizmo departamente (VTD), tačiau tokios priemonės negarantuoja, kad bus laikomasi priešgaisrinių ir higienos normų, nes VTD neturi teisės tikrinti gyventojų būstą.
Trumpalaikę nuomą reguliuojančią teisinę bazę pastaraisiais metais atnaujino daugelis Bendrijos valstybių, tiesa, pasirinkti skirtingi kontrolės būdai. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje ir Airijoje užleidžiantiems būstą ar dalį jo nereikia niekur registruotis ir informuoti valstybės įstaigų. Prancūzijoje, Vengrijoje, Italijoje, Belgijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje specialūs reikalavimai taikomi nuomojantiems patalpas, kuriose negyvena jų savininkas.
Bene griežčiausiai trumpalaikė nuoma reguliuojama Berlyne. Vokietijos sostinėje trumpam nuomoti leidžiama laisvus kambarius tik savininko gyvenamose patalpose. Miesto savivaldybė sprendimą priėmė atsižvelgusi į 56 proc. per penkerius metus išaugusias būsto nuomos kainas. Išanalizavus rinką, nustatyta, kad beveik trečdalis trumpalaikę nakvynę siūlančių miestiečių yra įsigiję kelis butus ir juos nuomoja turistams. Tokia veikla, anot miesto savivaldybės, labiau primena nelegalų verslą, o ne būdą papildomai prisidurti prie atlyginimo.
Išanalizavus Berlyno rinką, nustatyta, kad trečdalis trumpalaikę nakvynę siūlančių miestiečių yra įsigiję kelis butus ir juos nuomoja turistams.
Panašių argumentų pažeria ir Lietuvos viešbučių atstovai, tiesa, susizgribta tik tuomet, kai trumpalaikės nuomos paslaugos įvertintos kaip grėsmė didmiesčių viešbučiams netekti dalies pajamų. Svečių saugumas iki šiol niekam nerūpėjo, nors šalies kurortuose nuo pat nepriklausomybės atkūrimo masiškai nuomojami būstai be jokių leidimų.
Proga atsikratyti taksometrų
Dėl nevienodai reguliuojamos veiklos piktinasi ir vežėjai. Kol kas „Uber“ rykštę pajuto tik Vilniaus taksi sektorius, tačiau JAV pavėžėjimo platforma dar šiemet gali persikelti ir į Kauną. Sostinės taksistai, pasipiktinę, kad pavėžėjimo paslaugos mūsų šalyje menkai kontroliuojamos, kovo mėnesį net surengė mitingą. Pagrindinis jų reikalavimas – lygios teisės su „Uber“.
Mūsų šalies taksi vairuotojams už taksi automobilį tenka mokėti didesnes draudimo įmokas, dažniau (dukart per metus) atlikti transporto priemonės techninę apžiūrą, o už kelionę galima atsiskaityti tik pagal taksometro rodmenis. Pavėžėjimo paslaugas teikiantys asmenys draudimo bendrovių vertinami kaip eiliniai fiziniai klientai, techninė apžiūra šiems privaloma kartą per dvejus metus, o kelionės kainą galima fiksuoti pagal planšetiniame kompiuteryje pateiktus navigacijos sistemos skaičiavimus.
Sostinės taksi bendrovės „A2B taxi“ direktorius Tomas Peleckas apgailestavo dėl skirtingų tam pačiam verslui taikomų teisės normų: „Didesnes išlaidas patiriame tik dėl to, kad oficialiai registruojame automobilius, kuriais vykdoma komercinė veikla. Todėl viskas, ko norime, tai sulyginti rinkos sąlygas. Ir nebūtinai „Uber“ vairuotojai turėtų įsidiegti taksometrus – galima kai kuriose srityse mažinti reguliavimą.“
Tuo keliu pasuko estai ir šiemet papildė pervežimo paslaugas reguliuojantį įstatymą. Reaguodama į populiarėjančias pavėžėjimo paslaugas Estija sumažino taksi vairuotojams keliamus patirties reikalavimus, taip pat supaprastinta automobilių registracija ir veiklos licencijavimas. Kaimynai kol kas vieninteliai tokie Europoje – daugelyje kitų Senojo žemyno valstybių reguliacinę aplinką bandoma griežtinti arba pritaikyti įprastiems veiklos modeliams, o Airijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Italijoje „Uber“ paslaugą gali teikti tik profesionalūs vairuotojai.
Mūsų šalies Vyriausybė šiuo metu svarsto Kelių transporto kodekso pataisas, pagal kurias pavėžėjimo paslaugų įmonės turėtų gauti Valstybinės transporto inspekcijos leidimą. Lietuvos verslo konfederacijos pasiūlytoms pataisoms nepritaria susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius. Jo nuomone, platformos operatoriaus veikla keleivių sveikatai pavojaus nekelia, todėl naudingiau būtų supaprastinti vairuotojų licencijavimo tvarką.
Dėl įsisenėjusios mokesčių vengimo praktikos mūsų šalies taksi rinkai klijuojama didesnės rizikos etiketė, todėl platformos, nesuteikiančios galimybės atsiskaityti grynaisiais, kelia daugiau pasitikėjimo už rinkos senbuvius. Pradėjus veikti „Uber“, Lietuvoje atsirado kitų pavėžėjimo paslaugas siūlančių įmonių, leidžiančių už kelionę sumokėti grynaisiais. Pavyzdžiui, „eTaxi“ programėlėje galima pasirinkti vairuotojus su asmeniniais automobiliais. Greta tokio pasirinkimo nurodyta „ne taksi“, o vairuotojams už kelionę galima sumokėti grynaisiais.
Dalijimosi ekonomikos šalininkai akcentuoja, kad, užtikrinant sąžiningą kliento ir pardavėjo ryšį, beveik neįmanoma slėpti mokesčių. Kai kurios platformos, pavyzdžiui, „Uber“, įsipareigoja mokesčius administruojančioms įstaigoms teikti duomenis apie vairuotojų pajamas.
Po didinamuoju stiklu
Menko teisinio reguliavimo transporto ir trumpalaikės nuomos platformoms tarpusavio skolinimo platformų savininkai galėtų tik pavydėti. Dviženklė investicijų grąža sudomino būrį smulkiųjų investuotojų, todėl, per vienus metus susikūrus penkioms tarpusavio skolinimo platformoms, įsikišo Lietuvos bankas.
Šiemet įsigaliojo nauja Vartojimo kredito įstatymo redakcija, kuri ne tik įpareigojo investuotojus mokėti 15 proc. pelno mokestį, bet ir uždraudė per metus paskoloms finansuoti skirti daugiau nei 5 tūkst. eurų. Kredito gavėjams ir toliau leidžiama paskolas grąžinti iš anksto be papildomo mokesčio, todėl investuoti tūkstančiai gali sugrįžti po kelių dienų nieko neuždirbus, o investuotojas metams netenka galimybės aktyviai dalyvauti tarpusavio skolinimo veikloje.
Pataisos taip pat draudžia taikyti fiksuotą sutarties sudarymo mokestį, kuris turėtų būti sumokamas iškart. Mokestis privalo būti padalijamas paskolos sutarties trukmės laikotarpiui. Taip norėta platformų savininkus paskatinti atidžiau vertinti kredito prašančių asmenų mokumą ir apsaugoti investuotojus. Patys tarpusavio platformų kūrėjai mano, kad investuotojų apsaugai pakanka riboti maksimalios investicijos vienai paskolai sumą. Dabar ji negali viršyti 500 eurų.
„Maksimali suma galėtų būti net mažesnė, nei numatyta dabar. Kuo labiau diversifikuotas paskolų portfelis, tuo didesnė grąža ir mažesnė tikimybė prarasti lėšas, – aiškino tarpusavio skolinimo platformos „Savy.lt“ įkūrėjas Vytautas Zabulis. – Išanalizavę savo klientų duomenis tai galime patvirtinti. Savireguliacijos skatinimas yra geras būdas išvengti rizikos.“ IQ žiniomis, centriniam bankui sugriežtinus reikalavimus, nebuvo įsteigtos bent keturios naujos tarpusavio skolinimosi platformos.
Atsakomybės klausimas
Būtent klientų apsauga yra dalijimosi ekonomikos Achilo kulnas. „Eurobarometro“ duomenimis, 41 proc. Bendrijos gyventojų kaip pagrindinę kliūtį populiarėti tokio tipo paslaugoms mini atsakomybės problemą. Lietuviai šį aspektą įvardijo kaip mažiausiai svarbų (17 proc. respondentų), tačiau tokį rezultatą nulėmė palyginti nedidelis dalijimosi paslaugas išbandžiusių asmenų skaičius.
Nežinomybė, kas prisiims atsakomybę už nekokybišką paslaugą, parūpo įstatymų leidėjams – jie baiminasi, kad įvykus nelaimingam atsitikimui visuomenės ir žiniasklaidos akys kryps į valstybės institucijas. Tokius argumentus mini ir naujo verslo modelio konkurencijos prisibijantys rinkos senbuviai. Tačiau dalijimosi ekonomikos platformos kiekvienam klientui suteikia galimybę įvertinti teikiamą paslaugą, taip pat patys vertina vartotoją – taip sukuriamas abipusis savireguliacijos mechanizmas.
Taigi, dalijimosi ekonomika kokybę užtikrina dviem būdais – paslaugą išbandžiusių klientų atsiliepimais ir platformos kūrėjų įdiegtais kokybės standartais. Pastaruosius paslaugos teikėjai privalo atitikti norėdami patekti į sistemą. Dėl to gyventojas, pasirinkęs prastai įvertintą, sakykim, pavėžėjimo, paslaugos teikėją, turėtų prisiimti ne mažiau atsakomybės, nei nusprendęs įsigyti mėsos iš pardavėjo daugiabučio sandėliuke.
Klientas visada teisus
Apklausų duomenimis, svarbiausia paskata, kodėl ES gyventojai naudojasi dalijimosi platformomis, yra ne pigesnė paslauga, o patogumas. Todėl net jei suvienodinus reguliavimą pakiltų dalijimosi ekonomikos paslaugų įkainiai, tikėtina, kad klientai ir toliau jomis naudotųsi. Tačiau dėl griežtesnės kontrolės ūgtelėjusios sąnaudos gali priversti dalį tiekėjų trauktis, nes užsiimti papildoma veikla neapsimokėtų.
„Bet kurioje diskusijoje reikėtų vertinti ne konkurentų atsiliepimus apie rinkos naujoką, o paslaugų tiekėjo pajėgumą patenkinti vartotojų poreikius. Aktyviai naudodamiesi dalijimosi platformomis gyventojai parodo, kad kai kurios valstybės įvestos kontrolės normos jiems visiškai neaktualios, o grįžtamojo ryšio sistema yra pakankama pasitikėti paslaugos teikėju. Todėl gal vertėtų susimąstyti, kad žmonėms nerūpi, jie keliauja pažymėtu taksi automobiliu ar ne“, – svarstė D. Šumskis.
Bandymai drausti ir riboti dalijimosi ekonomikos paslaugas dažnai nepasiekia tikslo. Pavyzdžiui, pabandžius uždrausti „Uber“ paslaugas San Fransiske, vairuotojai prašydavo keleivių sėstis į automobilio priekį. Vienintelis būdas išsiaiškinti, ar trumpam išnuomojamo buto Berlyne savininkas namie, – nuolatos stebėti būsto duris.
Išanalizavę JAV ir Europos rinkas, EK ekspertai priėjo išvadą, kad uždrausti tam tikras dalijimosi ekonomikos veiklas būtų galima tik nustačius šiurkščius piktnaudžiavimo atvejus (šie neįvardijami). Tačiau jei dalijimosi ekonomiką laikysime privačių asmenų tarpusavio ekonominiais santykiais, tikėtina, kad juridinių asmenų veikla dalijimosi platformose neturėtų būti laukiama. Norint išvengti sudėtingų biurokratinių procesų, pakaktų įvesti didesnį, pavyzdžiui, 12 minimalių darbo užmokesčių per metus siekiantį, neapmokestinamųjų pajamų dydį. Taip gyventojams būtų paliekama galimybė užsidirbti papildomai, nevengiant mokesčių ir kontrolės.
Dalijimosi ekonomika dar tik įsibėgėja, tačiau, populiarėjant išmaniesiems telefonams ir didėjant pasitikėjimui elektroniniais atsiskaitymais, šiame sektoriuje bus sukuriama vis daugiau pridėtinės vertės. Tai gera proga pritraukti daugiau kapitalo nedidelėms valstybėms, kuriose menkas smulkiojo verslo kreditavimas, o nedarbo lygis gana aukštas. Tradicinis paslaugų verslas, užuot kritikavęs naujokus, galėtų siekti sumažinti reguliacinę naštą, nes verksmingi pareiškimai dėl vienodų kontrolės standartų klientų nė kiek nejaudina.
