FotobankasKinijai itin griežtomis priemonėmis bandant suvaldyti koronavirusą bei prastėjant politiniams Pekino ir Vilniaus santykiams, ilgos tiekimo grandinės tampa vis didesnė problema Lietuvos pramonei. Trūkstant apyvartinių lėšų, valstybei siūloma galvoti apie pagalbos verslui mechanizmus.
Dėl įvairių priežasčių konteinerinio laivo kaina iš Kinijos į Lietuvą nuo praėjusio pavasario augo kartais, todėl dalis įmonių patiria smarkiai išaugusius kaštus bei apyvartinių lėšų trūkumą.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) vadovas Vidmantas Janulevičius sako, kad atsigabenti konteinerį iš Kinijos į Lietuvą dabar kainuoja 16 tūkst. JAV dolerių – vien pastarosiomis savaitėmis jis pabrango apie 2 tūkst. dolerių.
„Nuo praeitų metų pavasario konteinerio kaina paaugo aštuonis kartus. 16 tūkst. dolerių šiai dienai kainuoja atsivežti konteinerį, ir paskutiniai 2 tūkst. dolerių yra grynai praeitos savaitės“, – BNS sakė V. Janulevičius.
Jis teigė įtariantis, kad pastarasis pabrangimas susijęs su paaštrėjusia politine įtampa, nes, pavyzdžiui, Lenkijos ar Latvijos krovinių tai neįtakojo.
Komunikacijos agentūros „Brandonomika“ ekonomistas Aleksandras Izgorodinas sako, kad politinis aspektas nėra pagrindinė priežastis, dėl ko brangsta konteineriai.
Anot jo, Kinija kovoje su koronaviruso delta atmaina taiko itin griežtas priemones, pavyzdžiui, dėl vieno susirgusio darbuotojo uždarytas vienas didžiausių pasaulyje Ningbo konteinerių terminalas.
„Problema yra Kinijos kovido situacija, nes virusas yra išplitęs į 16 iš 32 Kinijos provincijų, ten plinta delta atmaina. Realiai Kinija visiškai netoleruoja kovido židinių ir vos atsiradus naujam, imasi labai griežtų karantino priemonių“, – BNS sakė A. Izgorodinas.
Jo teigimu, nors pandemijos pradžioje buvo kalbėta apie būtinybę trumpinti tiekimo grandines ir svarbių komponentų gamybą grąžinti iš Azijos į Europą, Senajame žemyne šis procesas vyksta lėtai.
„Europoje tikslai priimami, bet jų praktinis įgyvendinimas visada yra labai lėtas, nes Europa du ar tris kartus pamatuoja ir tik tada kažką padaro“, – teigė ekonomistas.
V. Janulevičius taip pat pastebėjo, kad Europa tiekimo grandinių trumpinimo procese juda labai lėtai, skirtingai nei daug sparčiau tai darančios Jungtinės Amerikos Valstijos.
Juda ne taip greitai, kaip norėtųsi
Apie tai, jog tiekimo grandinės Europoje trumpėja ne taip greitai, kaip norėtųsi, sako ir pramonininkus konsultuojančios įmonės „Progressive Business Solutions“ vadovas Giedrius Valuckas. Jis pastebi, jog gamybos perkėlimas yra pakankamai ilgas procesas, trunkantis nuo 2 iki 5 metų.
„Perkėlimas reiškia, kad reikia pastatyti gamyklą, sukurti vadybą, ir tai dažniausiai užtrunka 2-5 metus. Europa apie tai pradėjo šnekėti 2020 metais, realiai tai bus įgyvendinta geriausiu atveju 2022, 2023 metais ar vėliau“, – BNS sakė G. Valuckas.
Pasak jo, Lietuvai situacija dėl brangstančio transporto iš Kinijos yra tiek galimybė, tiek rizika.
„Artėjame prie investicinių gamybinių projektų atkėlimo ar sukūrimo Lietuvoje, kompensuojant tiekimo grandines iš Azijos. Lietuva pastaruoju metu tampa vis įdomesnė dėl gamybinių projektų perkėlimo į Europą, o mes logistiškai Europai esame patrauklūs dėl savo lokacijos“, – sakė G. Valuckas.
„Pesimistinis aspektas yra tai, kad daugelis verslų, kurie perka komponentus tiesiogiai ar netiesiogiai iš Kinijos, jie turės problemų. Kiti verslai sugeba kompensuoti kainų padidėjimą, panaudoti alternatyviais žaliavas, bet kai kurie tiesiog negali sau leisti to padaryti“, – svarstė jis.
Anot V. Janulevičiaus, Kinijoje šiuo metu vis dar yra daugybė gaminių ir komponentų, kurie pigesni, nei Europoje – jie naudojami statybose, žemės ūkyje, farmacijoje bei kitose pramonės šakose.
Lietuvos pramonininkų vadovas taip pat pažymi, jog Kinijoje itin stipri puslaidininkių pramonė. Savo ruožtu G. Valuckas pastebi, jog sunkiausia gali būti būtent šiai pramonės sričiai, nes puslaidininkių komponentų stygius jaučiamas visame pasaulyje.
A. Izgorodinas prognozuoja, kad ilgesniu laikotarpiu itin griežtos COVID-19 valdymo priemonės Kinijoje gali labiau paveikti komponentų ir žaliavų gamintojus bei logistikos įmones.
Važiuoja ilgiau, trūksta apyvartinių lėšų
V. Janulevičius sako, jog gabendamos konteinerius iš Kinijos, įmonės susiduria ir su kita problema – jų kelias pailgėjo nuo įprastų 32-40 iki maždaug 90-ies dienų.
Anot A. Izgorodino, vėluojantis komponentų ir žaliavų pristatymas iš Kinijos verčia gamintojus ieškoti alternatyvų.
„Eksporto užsakymų skaičius kol kas nemažėja. Kur labiausiai gali skaudėt, tai dėl vėlyvo komponentų pristatymo, nes tada įmonės turės ieškoti alternatyvų, o tos alternatyvos visada yra brangesnės“, – sako ekonomistas.
G. Valuckas sako, kad didesnės įmonės dėl pailgėjusių pristatymo terminų turi mažiau problemų.
„Didesni gamybininkai tokių problemų neturi, nes jie dažnai perka metams į priekį ir jie kiek kitaip yra suplanavę. Dabar situacija yra tokia, kad daugelis mūsų gamybinių įmonių dirba per tarpininkus, o kiti dirba tiesiogiai“, – sakė jis.
„Kurie dirba tiesiogiai, yra mažesnė dalis ir jie tas problemas jaučia akivaizdžiausiai. Kurie dirba per tarpininkus, jiems ši problema šiek tiek minimizuojama“, – teigė G. Valuckas.
Pasak jo, pastarieji kainų augimą gali labiausiai pajusti per tiekėjus Europoje, nes nemaža dalis komponentų, atkeliaujančių iš Kinijos, jau Europoje yra integruojami į aukštesnio lygio gaminį, kurį vėliau nuperka lietuviai.
Tačiau V. Janulevičius pastebi, jog bene didžiausiu iššūkiu pramonei tampa dėl brangstančių žaliavų ir transporto kainų pradėtas jausti apyvartinių lėšų trūkumas.
„Apyvartinių lėšų stygius gamybinėse įmonėse bus juntamas labai didelis. Tose įmonėse, kurios dirba su Azijos rinka ir, aišku, Kinija“, – teigė jis.
Siūlo galvoti apie fondą gamybos įmonėms
Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas sako, kad valstybei reikėtų pradėti galvoti apie apyvartinio kapitalo fondą.
„Reikės kalbėti apie skubų apyvartinio kapitalo fondo įkūrimą gamybinėms įmonėms, kuo greičiau, jei situacija nesikeis. Kadangi valstybė labai pigiai skolinasi pinigus“, – sakė V. Janulevičius.
„Mes nekalbame apie subsidijas, paramą. Mes kalbame tik apie apyvartines lėšas – trumpalaikius kreditus, kurie leistų subalansuoti srautus. O to tikrai reikės“, – pabrėžė jis.
A. Izgorodinas taip pat sako iš esmės sutinkantis, kad gamybininkams gali prireikti tam tikros pagalbos iš valstybės.
„Dabar yra problema, kad įmonės užsakymus užsitikrina iš anksto, bet žaliavų kaina akimirksniu labai stipriai pakilo ir rudenį ar žiemą gali dar labiau pakilti. Įmonės finansų prasme tam yra nepasiruošusios, nes į savo vidinius biudžetus įtraukdavo mažesnius skaičius“, – sakė jis.
Pasak ekonomisto, tam galbūt nereikėtų specialaus fondo, o būtų galima pratęsti per pirmą ar antrą karantiną taikytas „Invegos“ paramos priemones.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama
