BendrovėTechnologijos keičia darbo rinką greičiau, nei spėja atsinaujinti studijų programos. Dirbtinis intelektas, automatizacija, robotika, skaitmeniniai dvyniai, duomenų analizė, tvarumo technologijos – visa tai jau nebėra ateities prognozės. Tai tampa kasdieniais pramonės konkurencingumo veiksniais.
Apie šiuos pokyčius Gamybos inovacijų slėnyje birželio 17–18 d. vykusiose dirbtuvėse „Ateities darbuotojas: kokių gebėjimų reikės darbo rinkai?“ kalbėjo dr. Rafaelis Popperis – SKILLBRIDGE aljanso iniciatorius ir vadovas, tarptautiniu mastu pripažintas foresight, ateities kompetencijų, inovacijų ekosistemų ir strateginės įžvalgos ekspertas, 2025 m. įtrauktas į pasaulio TOP 30 futuristų profesionalų sąrašą, sudarytą „Global Gurus“, kuri vertina lyderius, prisidedančius prie žinių ir įgūdžių plėtros per pranešimus, mokymus, publikacijas ir medijų veiklą.
Tačiau kartu vis dažniau kyla klausimas: ar Lietuvos universitetai, kolegijos ir profesinio mokymo įstaigos spėja parengti žmones, kurie šias technologijas gebės ne tik naudoti, bet ir suprasti, kurti, diegti bei atsakingai valdyti?
Apie tai kalbamės su Gintaru Vilda – EIT bendruomenės pareigūnu Lietuvoje, Gamybos inovacijų slėnio vadovu ir ilgamečiu Lietuvos pramonės, inovacijų politikos bei technologinės transformacijos ekspertu. Diskusijoje taip pat dalyvauja Vaidas Kazakevičius – Gamybos inovacijų slėnio plėtros vadovas, dirbantis su pramonės įmonėmis, technologijų diegimu, partnerystėmis ir praktiniais verslo poreikiais.
Dirbtuvės vyko stiprinant EIT Community Hub Lithuania veiklas Lietuvoje. Jų tikslas – ne tik aptarti ateities įgūdžius, bet ir ieškoti praktinio atsakymo, kaip aukštasis mokslas, profesinis mokymas, pramonė ir inovacijų ekosistema gali veikti kartu.
„Ateities darbuotojas – tai ne profesija, o gebėjimas nuolat prisitaikyti“
– Dr. Popperi, esate pripažintas vienu iš pasaulio TOP 30 futuristų profesionalų, dirbate su SKILLBRIDGE aljansu ir ateities kompetencijų temomis. Pradėkime plačiau: kur juda darbo rinka globaliame kontekste? Ar kalbame apie įprastą įgūdžių atsinaujinimą, ar apie daug gilesnį lūžį?
Rafaelis Popperis: – Manau, kad tai jau nebėra įprastas įgūdžių atsinaujinimas. Matome gerokai gilesnę transformaciją. Technologijos keičia ne tik tai, kokių profesijų reikės, bet ir tai, kaip žmonės mokosi, kaip organizacijos kuria inovacijas, kaip priimami sprendimai ir galiausiai kaip šalys kuria savo konkurencingumą.
BendrovėDirbtinis intelektas, automatizavimas, robotika, tvarumo technologijos ir duomenų ekonomika keičia patį darbo pobūdį. Tačiau svarbiausias pokytis yra ne pati technologija. Svarbiausia yra tai, kad pokyčių tempas tampa nuolatinis. Todėl ateities specialistai nebegali visos karjeros remtis viena profesija. Vadinasi, ateities darbuotojas jau nebėra tas, kuris įgyja vieną profesiją ir ja remiasi visą savo karjerą. Jis turi gebėti nuolat mokytis, prisitaikyti, veikti neapibrėžtumo sąlygomis, jungti skirtingų tipų žinias, bendradarbiauti tarp disciplinų ir suprasti, kaip technologijos veikia organizacijas, visuomenę ir ekonomiką.
Globaliame kontekste šalys konkuruos ne tik technologijomis, bet ir savo gebėjimu numatyti pokyčius, ugdyti gebėjimus, perkvalifikuoti ir išlaikyti talentus. Tai reiškia, kad švietimo sistemos, pramonė, inovacijų ekosistemos ir viešoji politika nebegali veikti atskirai. Jos turi veikti kaip tarpusavyje susijusi mokymosi sistema, gebanti paversti žvalgybą gebėjimais, o gebėjimus – veiksmais.
Būtent toks yra tokių iniciatyvų kaip SKILLBRIDGE siekis – padėti šalims pereiti nuo vien ateities įgūdžių identifikavimo prie tokių gebėjimų ekosistemų kūrimo, kurios reikalingos klestėti nuolatinės transformacijos laikais.
SKILLBRIDGE aljansas vienija universitetus, profesinio mokymo teikėjus, įmones ir inovacijų organizacijas visoje Europoje, kad modernizuotų studijų programas ir stiprintų ateities gebėjimus pasitelkiant įžvalgą, inovacijas, tvarumą ir dirbtinį intelektą.
„Milijonas apmokytų talentų – tai ne pabaiga, o pradžia“
– Pone Vilda, kas labiausiai matoma viešojoje erdvėje. Europos inovacijų ir technologijų institutas (EIT) garsiai skelbė tikslą – 1 milijonas apmokytų talentų giliųjų technologijų (deep tech) srityje. Šis etapas eina į pabaigą. Ar tai nebuvo tiesiog gražus, bet pernelyg abstraktus skaičius? Ką realiai tai davė tokiai šaliai kaip Lietuva?
Gintaras Vilda: – Skaičius – ambicingas, bet tikrai ne abstraktus. Tai buvo būtina „šoko terapija“ Europai, supratus, kad mes masiškai pralaimime talentų lenktynes JAV ir Azijai tokiose srityse kaip dirbtinis intelektas, puslaidininkiai ar kvantinė kompiuterija. Lietuvai tai leido per EIT Campus ir specializuotas programas, tokias kaip Girls Go Circular, įlieti europinio lygio mokymo turinį tiesiai į mūsų ekosistemą.
BendrovėTačiau būsiu atviras – vien kiekybės neužtenka. Mes galime apmokyti tūkstančius žmonių, bet jei jie neras pritaikymo vietinėje pramonėje, mes tiesiog subsidijuosime kitų regionų ekonomiką. Būtent todėl dabar, pereinant prie naujosios darbotvarkės, strateginis svorio centras iš esmės keičiasi.
„Pramonė pokyčius jaučia anksčiau nei švietimo sistema“
– Pone Kazakevičiau, kaip visa tai atrodo iš pramonės pusės? Ar įmonės jaučia šį globalų lūžį, apie kurį kalba dr. Popperis, ar tai dar labiau strategijų ir konferencijų tema?
Vaidas Kazakevičius: – Įmonės tai jaučia labai praktiškai. Kai gamybos įmonė diegia robotizuotą liniją, skaitmeninį dvynį, duomenų analitikos sprendimą ar automatizuotą kokybės kontrolę, jai nereikia abstrakčios diskusijos apie ateitį. Jai reikia žmonių, kurie gali su tuo dirbti dabar.
Didžiausia problema yra tempas. Technologijos įmonėse keičiasi greičiau nei formalios studijų programos. Tradicinė studijų programa išlieka svarbi, nes ji duoda pagrindą. Bet šalia jos turi atsirasti greitesnės formos: trumpi mokymai, mikrokredencialai, praktinės laboratorijos, demonstracinės aplinkos, bendri moduliai su įmonėmis.
BendrovėPramonė šiandien nori ne tik diplomų. Ji nori žmonių, kurie geba spręsti realią problemą: suprasti procesą, dirbti su duomenimis, įvertinti efektyvumą, suprasti kokybės reikalavimus ir matyti, kaip technologinis sprendimas veikia visą gamybos sistemą.
„Įgūdžių politika tampa konkurencingumo politika“
– Dr. Popperi, jeigu talentai tampa konkurencingumo klausimu, ar galima sakyti, kad įgūdžių politika tampa pramonės politikos dalimi?
Rafaelis Popperis: – Taip, ir tai yra labai svarbus poslinkis. Ilgą laiką įgūdžiai pirmiausia buvo laikomi švietimo arba darbo rinkos klausimu. Šiandien jie vis labiau tampa inovacijų, pramonės konkurencingumo, ekonominio saugumo ir strateginio atsparumo klausimu. Jei šalis neturi žmonių, kurie išmano dirbtinį intelektą, duomenis, automatizavimą, žaliąsias technologijas ar kritines tiekimo grandines, ji rizikuoja tapti priklausoma nuo kitur sukurtų technologijų, gebėjimų ir talentų.
Tačiau svarbu nepamiršti vieno dalyko: šio iššūkio negalima spręsti vien sudarant vis ilgesnius įgūdžių sąrašus. Reikia požiūrio, grįsto gebėjimais, kurį remtų nuolatinė žvalgyba, dialogas su pramone, darbo rinkos įžvalgos, ateities numatymo metodai, duomenų analizė ir gebėjimas įrodymus paversti mokymosi, inovacijų ir politikos veiksmais.
Todėl SKILLBRIDGEl aljanse kalbame apie perėjimą nuo įgūdžių žvalgybos prie gebėjimais grįstos žvalgybos. Vien mokėti naudotis konkrečiu įrankiu nebepakanka. Žmonės, organizacijos ir ekosistemos turi gebėti prisitaikyti, suprasti pokyčius, veikti neapibrėžtumo sąlygomis, jungti skirtingų tipų žinias ir bendradarbiauti kuriant vertę sparčiai kintančioje aplinkoje.
„EIT 2.0 – strateginis pragmatiškumas“
– Štai čia ir įdomiausia. Europos Komisijos technologijų ir inovacijų instituto darbotvarkėje atsiranda sąvoka pasiūlymas naujai daugiametei finansinei perspektyvai „EIT 2.0 – Konkurencingesnei Europai“. Koks tai per pokytis programuojamas šiame pasiūlyme? Atrodo, kad švietimas tampa labiau politizuotas arba bent jau stipriai orientuotas į Europos pramoninį suverenitetą.
Gintaras Vilda: – Žodis „politizuotas“ čia netinka, geresnis apibūdinimas yra strateginis pragmatiškumas. Europa suprato, kad siekiant būti ir išlikti ateityje globaliai konkurencinga ekonomika, privalome keisti senąsias taisykles ir intensyvinti taikomojo švietimo paslaugas ekonomikai. Jei neturėsime savo kritinių žaliavų specialistų, savo puslaidininkių inžinierių ar dvejopo naudojimo technologijų ekspertų, mūsų pramonė stagnuos, o ekonomikos augimas sustos.
Todėl „EIT 2.0“ atspindi pasikeitusią EIT paradigmą. Nuo bendro pobūdžio akademinių programų mūsų bendruomenė pereina prie labai aiškių, sektorių poreikius tenkinančių Įgūdžių akademijų (Skills Academies). Tai tiesioginis atsakas į Europos pramonės suvereniteto poreikius. Kalbame apie Solar Academy, European Raw Materials Academy, AI Academy, o visiškai naujas elementas – gynybos ir saugumo įgūdžiai.
„Studijų programų modernizavimas nėra tik naujo dalyko įtraukimas“
– Dr. Popperi, kai kalbame apie studijų programų modernizavimą, dažnai pirmas pasiūlymas būna: įtraukime dirbtinio intelekto, robotikos ar tvarumo modulį. Ar to pakanka?
Rafaelis Popperis: – Tai gali būti gera pradžia, bet tikrai ne visas atsakymas. Jei į seną programos struktūrą tiesiog įterpiame vieną naują dalyką apie dirbtinį intelektą, robotiką ar tvarumą, neturėtume manyti, kad programa jau tapo pasirengusi ateičiai.
Svarbiau klausimą kelti kitaip: kokius gebėjimus ši programa iš tikrųjų ugdo ir kokiai ateičiai? Ar studentai mokosi spręsti sudėtingas problemas? Ar jie geba dirbti tarpdisciplininėse komandose? Ar jie supranta technologijų poveikį verslui, visuomenei ir aplinkai? Ar jie moka naudoti duomenis sprendimams priimti? Ar jie geba veikti tada, kai nėra vieno aiškaus atsakymo?
BendrovėSKILLBRIDGE aljansas dirba su keturiomis plačiomis gebėjimų sritimis: ateities numatymo ir ateities žvalgybos, dirbtinio intelekto ir giliųjų technologijų sistemų, inovacijų ir verslumo sistemų bei tvarumo ir žaliosios transformacijos sistemų. Tai nėra tiesiog atskiri kursai, kuriuos reikia pridėti prie studijų programos. Tai būdas iš naujo apmąstyti, ką besimokantieji turėtų gebėti suprasti, sujungti ir daryti sparčiai kintančioje aplinkoje. Modernizavimas – tai ne tik naujo turinio pridėjimas; tai adaptyviųjų gebėjimų stiprinimas, kad švietimas išliktų aktualus neapibrėžtumo ir transformacijos sąlygomis.
„Mikrokredencialai gali tapti greituoju tiltu tarp pramonės ir švietimo“
– Jūs užsiminėte apie žaliavų, energetikos ir gynybos akademijas. Bet verslas dažnai skundžiasi, kad, kol universitetai parengia programą, technologijos jau būna pabėgusios į priekį. Kaip „EIT 2.0“ žada išspręsti šį tempų skirtumą?
Gintaras Vilda: – Taip, specialistų ugdymo greitis yra viena didžiausių dabartinės sistemos skaudulių, ir EIT 2.0 čia siūlo esminį lūžį – platų mikrokredencialų taikymą.
Mums nebereikia laukti ketverių metų, kol studentas baigs universitetą, kad jis taptų vandenilio technologijų specialistu. Pramonei tokių specialistų reikia dabar.
Pagal naująją sistemą gamyklos inžinierius ar persikvalifikuojantis specialistas gali praeiti kelių savaičių intensyvų, pramonės lyderių patvirtintą EIT kursą, gauti oficialų, visoje ES galiojantį ir į Europass integruotą mikrokredencialą ir iškart savo naujai įgytas žinias pritaikyti kasdieniame darbe – stoti prie linijos ar valdyti virtualų dvynį gamyboje. Tai yra dinamiškas mokymasis visą gyvenimą, o ne popierinių diplomų kolekcionavimas.
Rafaelis Popperis: – Mikrokredencialai tikrai gali padėti švietimui greičiau reaguoti į technologinius ir darbo rinkos pokyčius, tačiau jie niekada neturėtų virsti atsitiktiniu trumpų kursų rinkiniu. Svarbiausia, kad jie būtų susieti su nuoseklia gebėjimų sistema, nuolatine žvalgyba ir tikrais pramonės poreikiais.
Kitaip tariant, kiekvienas mikrokredencialas turėtų atsakyti į labai praktišką klausimą: kokį gebėjimą žmogus ugdo ir kaip tas gebėjimas padės jam kurti vertę darbo rinkoje, organizacijoje ar inovacijų ekosistemoje?
Kai jie kuriami tokiu būdu, mikrokredencialai tampa kur kas daugiau nei lanksčios mokymosi galimybės. Jie tampa strateginiais visą gyvenimą trunkančio mokymosi, darbo jėgos transformacijos ir inovacijų statybiniais blokais. Pasaulyje, kuriame technologijos vystosi greičiau nei tradicinės studijų programos, tikrasis iššūkis yra ne vien mokytis greičiau, bet mokytis to, kas bus svarbiausia toliau.
BendrovėVaidas Kazakevičius: – Iš pramonės pusės tai labai svarbu. Įmonei reikia ne abstraktaus pažymėjimo, o aiškaus atsakymo: ką žmogus po tokio konkretaus mokymo gebės daryti kitaip? Ar jis galės dirbti su konkrečia technologija? Ar supras ir gebės suvaldyti gamyklos technologinį procesą? Ar gebės savarankiškai priimti sprendimus, remdamasis duomenimis?
Todėl mikrokredencialai turi būti kuriami kartu su įmonių ekspertais. Tik tada jie taps ne formalumu, o realia pagalba verslui.
„Lietuvos aukštasis mokslas turi tapti inovacijų ekosistemos dalimi“
– O kur šiame naujame žemėlapyje yra Lietuvos aukštasis mokslas ir mūsų gamybos sektorius? Kaip mes atrodome talentų tiekimo grandinės kontekste?
Gintaras Vilda: – Lietuva turi milžinišką potencialą, bet turime nustoti mąstyti lokaliai. Mūsų universitetai, dalyvaudami EIT HEI iniciatyvoje, privalo transformuotis iš tradicinių žinių perdavimo įstaigų į verslumo ir inovacijų centrus. STEM specialybių studentai privalo jau studijų metu kurti prototipus ir dirbti su realiais pramonės iššūkiais.
EIT Community Hub Lithuania misija čia yra kritinė – mes veikiame kaip tiltas. Neseniai pasirašytas mūsų memorandumas su Lietuvos inovacijų centru, Lietuvoje atstovaujančiu Enterprise Europe Network (EEN), yra puikus pavyzdys, kaip siekiame apjungti tarptautinius EIT išteklius su realiais mūsų gamybos įmonių poreikiais. Mūsų pramonė – nesvarbu, ar tai būtų metalo apdirbimas, lazeriai, ar mechatronika – turi gauti tiesioginę prieigą prie šių įgūdžių akademijų, kad mūsų inžinieriai kurtų kryptis Europai ir pasauliui, o ne tiesiog vykdytų užsakymus.
Rafaelis Popperis: – Universitetai ir kolegijos jau nebėra vien žinių perdavimo institucijos. Jie vis labiau tampa strateginiais inovacijų, gebėjimų ugdymo ir regioninio konkurencingumo partneriais. Jų vaidmuo neapsiriboja absolventų parengimu darbo rinkai. Jie taip pat turi padėti numatyti būsimus gebėjimų poreikius, kartu su pramone kurti naujus sprendimus ir stiprinti inovacijų ekosistemas, kuriose veikia.
Ateities švietimo institucija turi tapti nuolat besimokančia organizacija, gebančia mokytis kartu su savo ekosistema. Ji turi girdėti signalus iš pramonės, analizuoti technologines ir visuomenines tendencijas, įtraukti studentus į realaus pasaulio iššūkius ir kartu su partneriais nuolat atnaujinti studijų programas, mikrokredencialus bei mokslinių tyrimų darbotvarkes.
Stipriausi universitetai bus ne tie, kurie greičiausiai reaguos į pokyčius, bet tie, kurie padės savo regionams juos numatyti ir formuoti. Manau, kad būtent šia kryptimi Lietuvos aukštasis mokslas turi realią galimybę lyderiauti.
„Gamybos inovacijų slėnis yra vieta, kur studijų turinys gali susitikti su realia gamyba“
– Pone Kazakevičiau, kokį vaidmenį tokioje sistemoje gali atlikti Gamybos inovacijų slėnis?
Vaidas Kazakevičius: – Mes nesame universitetas ir nesiekiame jo pakeisti. Bet mūsų nariai turi mokymo licenciją, mes suteikiame darbo rinkos dalyviams kvalifikacijos kėlimo paslaugas, vykdome mokymus ir galime būti vieta, kur teorija susitinka su realia gamyba. Jeigu studentas, dėstytojas ar įmonės darbuotojas nori suprasti, kaip atrodo robotizacija, kaip kuriami virtualūs ir skaitmeniniai dvyniai, kaip praktiškai atliekamas inovatyvių produktų prototipavimas ir testavimas, procesų optimizavimas ar teikiama test-before-invest paslauga, kviečiame naudotis mūsų paslaugomis. Viso to, kuo užsiima mūsų slėnio įmonės, neįmanoma perprasti vien auditorijoje.
Gamybos inovacijų slėnis siekia būti praktine jungtimi tarp mokymo, technologijų testavimo ir verslo poreikių. Čia, mūsų 3DEXPERIENCE Excellence Centre ir Virtualiųjų dvynių laboratorijoje, galima išbandyti sprendimus, pamatyti jų ribas, įvertinti, kokių žinių iš tikrųjų trūksta specialistui, kuris turės su ta technologija dirbti ir siekia tobulėti.
Man atrodo, kad būtent tokiose erdvėse gali gimti naujos mokymo formos. Ne abstraktūs seminarai, o konkretūs moduliai: pavyzdžiui, kaip gamyboje taikyti dirbtinį intelektą, kaip naudoti virtualiuosius ir skaitmeninius dvynius, kaip parengti įmonę robotizacijai, kaip matuoti tvarumo duomenis, kaip gaminti ir testuoti naują produktą prieš pereinant į masinę gamybą.
„Ateities darbuotojas nėra tik technologijų naudotojas“
– Dr. Popperi, kaip apibūdintumėte ateities darbuotoją?
Rafaelis Popperis: – Ateities darbuotojas – tai ne tiesiog žmogus, kuris moka naudotis nauju įrankiu. Tai žmogus, kuris supranta, kada technologija kuria vertę, kur ji kelia riziką ir kaip ją derinti su žmogiškuoju sprendimu, bendradarbiavimu ir kūrybiškumu sprendžiant realias problemas.
Pavyzdžiui, dirbtinio intelekto srityje nepakanka išmokti naudotis konkrečiu generatyvinio DI įrankiu. Žmonėms taip pat reikia suprasti duomenų kokybę, šališkumą, etiką, saugumą, valdymą ir reguliavimą, taip pat kada žmogiškasis sprendimas turi papildyti mašininį intelektą. Giliųjų technologijų srityje vien technologinės kompetencijos nepakanka. Tikrasis gebėjimas slypi tame, kaip technologiją paversti sprendimais, produktais, paslaugomis ir inovacijomis, kurios kuria ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę vertę.
Todėl ateities darbuotojas yra ne tik technologijų naudotojas. Jis yra visą gyvenimą besimokantis žmogus, kritiškai mąstantis, problemas sprendžiantis, gebantis veiksmingai bendradarbiauti, kuriantis inovacijas ir atsakingai priimantis sprendimus. Galiausiai vertingiausi specialistai bus ne tie, kurie konkuruos su dirbtiniu intelektu, bet tie, kurie mokės išmaniai dirbti kartu su juo.
Vaidas Kazakevičius: – Iš pramonės pusės pridėčiau, kad ateities darbuotojui bus vis svarbiau suprasti visą kontekstą. Pavyzdžiui, gamyboje vien mokėti naudotis įranga neužtenka. Reikia suprasti, kodėl procesas veikia vienaip ar kitaip, kaip duomenys padeda priimti sprendimus, kaip technologija veikia našumą, kokybę, darbuotojų ir sistemų saugą bei tvarumą.
„Lietuvai reikia greitesnio ciklo: signalas – sprendimas – veiksmas“
– Ką Lietuva turėtų daryti po tokių dirbtuvių?
Rafaelis Popperis: – Lietuvai, kaip ir daugeliui kitų šalių, prioritetas turėtų būti sukurti greitesnį numatymo, mokymosi ir veikimo ciklą. Pirmiausia reikia atpažinti kylančius signalus: kokios technologijos pažengia į priekį, kokie gebėjimai tampa strategiškai svarbūs ir kur gali atsirasti dabartinių ar būsimų spragų. Tuomet šiuos signalus reikia interpretuoti ir patikrinti kartu su pramone, švietimo sektoriumi, politikos formuotojais ir inovacijų ekosistemos dalyviais. Galiausiai juos būtina paversti konkrečiais veiksmais.
Tokie veiksmai gali apimti studijų programų atnaujinimą, mikrokredencialų kūrimą, naujų mokymo iniciatyvų pradėjimą, pilotinių projektų kūrimą, partnerystių stiprinimą arba investicinių ir politinių sprendimų formavimą. Svarbiausia, kad tai taptų nuolatiniu gebėjimu, o ne vienkartine veikla.
Sėkmę pasieks ne tos šalys, kurios tiesiog greičiau reaguos į pokyčius, bet tos, kurios sukurs nuolatinius mechanizmus kartu numatyti, mokytis ir prisitaikyti.
Gintaras Vilda: – Iš EIT Community Hub Lithuania pusės mūsų užduotis yra padėti šį ciklą sutrumpinti. EIT bendruomenė gali atnešti platų europinį turinį, programas, kontaktus ir patirtį, bet visa tai turi būti praktiškai pritaikyta Lietuvos ekosistemos poreikiams.
Jeigu pramonė jau šiandien mato, kad trūksta specialistų, turinčių automatizacijos, robotikos, DI, duomenų analizės, skaitmeninių dvynių ar tvarios gamybos gebėjimų, švietimo sistema turi į tai reaguoti tuoj pat, o ne po penkerių metų. Reikia trumpesnių mokymų, mikrokredencialų, bendrų modulių su pramone, stažuočių, gyvų laboratorijų, demonstracinių aplinkų. Privalome būti ne greiti, o gerokai greitesni.
Vaidas Kazakevičius: – Aš manau, kad įmonių personalo specialistams ir vadovams taip pat kyla iššūkis: pramonei svarbu labai aiškiai įvardyti poreikius. Jei sakome „trūksta darbuotojų“, tai per abstraktu. Jei sakome „mums reikia žmonių, kurie moka valdyti robotizuotą celę, interpretuoti gamybos duomenis ir suprasti kokybės parametrus“, tada jau galima kalbėti apie tai, kokį konkretų mokymą, modulį ar partnerystę galėtume pasiūlyti.
„Privalome aiškiai komunikuoti pramonės poreikius, inicijuoti pokyčius, o ne laukti sprendimo“
– Skamba gražiai, bet pabaigai – koks būtų jūsų pagrindinis patarimas Lietuvos verslo vadovui, kuris šiandien suka galvą dėl darbuotojų trūkumo? Ko jam tikėtis iš EIT 2.0?
Gintaras Vilda: – Mano patarimas labai paprastas: nelaukite, kol kas nors atneš sprendimą ant lėkštutės. EIT 2.0 yra atvira platforma. Ateikite pas mus į Hub’ą, junkitės prie mūsų bendruomenės, kartu suformuluokime savo technologinio proveržio poreikius ir nesvarbu – ar jums reikia skaitmenizacijos ekspertų, ar žiedinės ekonomikos specialistų. Mes turime įrankius ir galimybę sujungti jus su Europos masto akademijomis, padėti integruoti jūsų darbuotojų kvalifikacijos kėlimą į ES finansuojamus modelius ir, galiausiai, prisidėti užtikrinant, kad jūsų įmonė išliktų konkurencinga šioje transformacijos bangoje.
Vaidas Kazakevičius: – O iš praktinės pusės pridėčiau: verslo bendruomenė ir įmonių specialistai turi dalyvauti mokymo turinio kūrime. Neužtenka pasakyti, kad trūksta specialistų. Reikia parodyti, kokių užduočių jie turės imtis, kokias technologijas naudoti, kokius procesus suprasti ir diegti.
Kai įmonė ateina su konkrečiu technologiniu iššūkiu, galima kurti konkretų sprendimą: mokymą, modulį, pilotinį projektą, stažuotę ar demonstracinį užsiėmimą. Būtent tada švietimas ir pramonė pradeda veikti kartu.
BendrovėRafaelis Popperis: – Tai labai svarbu. Ateities kompetencijų klausimo negalima išspręsti vien švietimo institucijų viduje. Jį reikia spręsti kaip visos ekosistemos iššūkį, kuriame įmonės yra ne pasyvūs talentų gavėjai, o aktyvūs būsimų gebėjimų bendrakūrėjai.
Verslo lyderiai turėtų ne tik sakyti, kad trūksta darbuotojų. Jie turėtų padėti apibrėžti, kokių gebėjimų trūksta, kokios technologijos keičia jų darbą, kokias problemas darbuotojai turi spręsti ir kokie mokymosi keliai sukurtų realią vertę. Reikia nuolatinio dialogo, duomenų, ateities numatymo metodų, pramonės įžvalgų ir praktinio eksperimentavimo, kad ši žvalgyba virstų mokymosi veiksmais.
Mano patarimas paprastas: nelaukite, kol švietimo sistema pati atspės jūsų poreikius. Ateikite su savo iššūkiais, dirbkite kartu su švietėjais ir inovacijų partneriais, ir padėkite kurti talentų srautą, kurio jūsų pramonei reikės ateityje.
„Svarbiausias klausimas – kaip neparuošti žmogaus vakar dienos darbo rinkai“
– Koks pagrindinis klausimas turėtų likti po šios diskusijos?
Rafaelis Popperis: – Klausimas yra ne tik „ko turėtume mokyti studentus?“. Tai per siaura. Svarbesnis klausimas yra toks: kaip sukurti švietimo ir inovacijų sistemą, kuri pati gebėtų nuolat mokytis, prisitaikyti ir atsinaujinti?
Technologijos, darbo rinkos ir visuomenės poreikiai toliau keisis. Todėl tikrasis iššūkis yra ne parengti žmones šiandienos darbams, o suteikti jiems gebėjimus, kurie leistų sėkmingai veikti rytdienos galimybėse ir iššūkiuose.
Galiausiai ateitis priklauso ne tiems, kurie tiksliausiai prognozuoja pokyčius, bet tiems, kurie sukuria gebėjimą kartu juos numatyti, mokytis ir transformuotis. Šalys, kurios jau šiandien investuoja į gebėjimų ugdymą, bus geriau pasirengusios konkuruoti, kurti inovacijas ir reaguoti į būsimus sukrėtimus. Lietuva jau turi daugelį tam reikalingų ingredientų. Dabar galimybė yra juos sujungti į nuoseklią ir nuolat besimokančią ekosistemą. Tikiu, kad būtent šia kryptimi Lietuva turi galimybę judėti.
Gintaras Vilda: – Iš EIT Community Hub perspektyvos svarbiausia yra ne vienkartinis renginys ar atskira diskusija, o nuolatinė jungtis tarp Europos inovacijų išteklių ir Lietuvos ekosistemos poreikių. EIT bendruomenė gali padėti universitetams, kolegijoms, profesinio mokymo įstaigoms, įmonėms ir inovacijų organizacijoms greičiau pasiekti europines programas, įgūdžių akademijas, KIC iniciatyvas, mokymų turinį ir partnerystes.
Mūsų užduotis Lietuvoje – padėti šias galimybes paversti praktiniais veiksmais: naujais mokymais, mikrokredencialais, bandomosiomis veiklomis, tarptautinėmis partnerystėmis ir realiais pramonės bei švietimo bendradarbiavimo formatais. Kitaip tariant, turime užtikrinti, kad EIT įgūdžių darbotvarkė Lietuvoje neliktų tik europiniu dokumentu, bet taptų realiu įrankiu mūsų talentams, įmonėms ir mokymo institucijoms.
Vaidas Kazakevičius: – O žiūrint iš pramonės pusės, klausimas labai konkretus: ar žmogus, atėjęs į įmonę, gebės spręsti realias problemas? Ar jis supras, kaip veikia gamybos procesas, kaip jame naudojami duomenys, automatizacija, robotika, skaitmeniniai dvyniai, kokybės reikalavimai ir tvarumo sprendimai?
Pramonei reikia ne abstrakčiai „ateičiai pasirengusių“ žmonių, o specialistų, kurie gali veikti realioje aplinkoje. Todėl turime daugiau mokytis iš tų, pas kuriuos technologijos jau pritaikytos ir veikia: laboratorijose, demonstracinėse erdvėse, įmonėse, pilotiniuose projektuose. Ateities darbuotojas neatsiras savaime. Jį reikia paruošti bendradarbiaujant su pramone, o ne atsiribojant ir laukiant.
– Dėkojame už pokalbį.
Pasak interviu dalyvių, čia aptartos idėjos yra tik pradžia. Per SKILLBRIDGE ir platesnį jo Europos partnerių tinklą Lietuva turi galimybę ne tik modernizuoti studijų programas, bet ir stiprinti ilgalaikius gebėjimus ateities įžvalgų, inovacijų ir transformacijos srityse. Tokiems gebėjimams stiprinti reikės nuoseklaus švietimo, pramonės ir viešosios politikos bendradarbiavimo, tačiau tai taip pat galėtų padėti Lietuvai tapti aktyvia Europos ateities įgūdžių ir inovacijų darbotvarkės formuotoja.
Redaktoriaus pastaba: Dr. Rafaelio Popperio šiame interviu išsakytos idėjos taip pat prisidės prie kito bendradarbiavimo etapo tarp Lietuvos partnerių ir platesnės SKILLBRIDGE aljanso bendruomenės, įskaitant ilgalaikių iniciatyvų, skirtų ateities įžvalgų, gebėjimų ugdymo ir inovacijų ekosistemų stiprinimui Lietuvoje, nagrinėjimą.
BEREKLAMOS:
BEKOMENTARU:
