Priimti galutinį Darbo kodekso (DK) variantą gali pakakti pusmečio, tačiau naujasis teisės aktas nesuartins pasitikėjimą praradusių socialinių partnerių.
Pusmetis, metai, o gal dar ilgiau – tiek teks laukti naujojo DK, jeigu valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) nuspręs jį gerokai patobulinti.
Iš Seimo atsklidusi naujiena labiausiai nuvylė verslo atstovus. Didžiausius investuotojus vienijančios asociacijos „Investors’ Forum“ valdybos pirmininkas Rolandas Valiūnas IQ teigė, kad tai labai prasta žinia, kuri neišvengiamai turės neigiamos įtakos tiek verslui, tiek tarptautiniam Lietuvos įvaizdžiui, nes atidedama strateginė reforma, apie kurios būtinybę verslas kalbėjo pastarąjį dešimtmetį: „Tokie veiksmai neskatina verslo pasitikėti valstybe, kur svarbūs įstatymai keičiami ir atidėliojami jiems dar nė nespėjus įsigalioti. Tokia nežinomybė atbaidys užsienio investuotojus, kurie jau stovi ant Lietuvos slenksčio ir laukia sprendimo dėl liberalesnių darbo santykių. Prarasime ne tik jų žadėtas kurti naujas darbo vietas, bet ir daugybę kitų tradiciškai sukuriamų vietos rinkoje atėjus investuotojui.“
Investuotojų ir kitų verslo asociacijų poziciją, kad naujasis DK galėjo įsigalioti nuo sausio 1 d., o išryškėjusias silpnas vietas ilgainiui būtų galima taisyti, palaikė ir SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Jo nuomone, tai pernelyg svarbus Lietuvos užsienio investicinio klimato veiksnys, kad sustabdžius darbo rinkos reformą būtų toliau trypčiojama vietoje.
„Investors’ Forum“ atstovai nesitiki, kad tokios svarbos projekto pakeitimams suderinti su socialiniais partneriais pakaks pusmečio, ypač jeigu pluoštai siūlymų vėl pažirs ant stalo Trišalėje taryboje. Ne vienus metus Trišalėje taryboje dirbęs buvęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinis direktorius Gediminas Rainys mano, kad priimti likusius prezidentės siūlymus būtų galima netgi greičiau nei per pusmetį, tačiau valdančioji dauguma siunčia aiškius signalus, kad vėl planuojama tęsti derybas su visais socialiniais partneriais.
Jeigu jau įteisiname Didžiojoje Britanijoje ir kitose valstybėse įprastas sutartis, reikia patvirtinti ir aiškią apmokėjimo tvarką.
„Trišalėje taryboje tenka ieškoti kompromisų, o greitai dėl jų susitarti nepavyksta. Be to, DK atidedamas gana sudėtingai naujosios politinės daugumos darbo pradžiai Seime, kai ir taip bus labai svarbių neatidėliotinų klausimų“, – sakė G. Rainys ir neatmetė galimybės, kad derybos gali tęstis net metus.
Pesimistines verslininkų nuotaikas kursto akivaizdžiai pasikeitusi jėgų pusiausvyra. Ankstesnę Algirdo Butkevičiaus vadovaujamą Vyriausybę darbdaviams pavyko įtikinti, kad Lietuvos ekonominį proveržį galima suteikti tik kuo labiau liberalizavus darbo santykius ir atsikračius iš sovietmečio paveldėto DK. Tačiau vargu ar šiuos argumentus išgirs LVŽS. Kad DK projektą, esą neužtikrinantį pakankamos darbuotojų apsaugos, būtina peržiūrėti, prabilo ir partijos lyderis Ramūnas Karbauskis, ir naujasis premjeras Saulius Skvernelis.
Profesinių sąjungų atstovai nusiteikę šiek tiek optimistiškiau, nes dėl esminių nuostatų su darbdaviais jau pavyko susitarti ir prie derybų stalo nebūtų grįžtama nuo nulio. Kristina Krupavičienė, profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė, įsitikinusi, kad dirbant konstruktyviai net ir per pusmetį būtų galima Trišalėje taryboje susitarti dėl, darbuotojų atstovų nuomone, silpniausių DK vietų.
Siekia apsidrausti
Viešumoje svarstant naujojo DK nuostatas daugiausia žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio teko darbuotojų atleidimo sąlygoms ir sumažintoms išeitinėms išmokoms. Dėl to daugiau iečių esą laužyti neketinama. Lapkričio viduryje dar ankstesnės kadencijos Seimas spėjo priimti dalį prezidentės pataisų, iš kurių, profsąjungų vertinimu, svarbiausia – panaikintos vadinamosios nulinės darbo sutartys.
Socialiniai partneriai norėtų DK pataisyti ir dar keletu aspektų. Labiausiai baiminamasi, kad ilgu sutarčių rūšių sąrašu (ypač leidimu nuolatiniam darbui sudaryti terminuotas sutartis), naująja suminio darbo laiko apskaita darbdaviai manipuliuos – darbuotojai turės galimybę dirbti ilgiau, bet vargu ar už tai gaus daugiau.
„Žmonės dirbs pagal suminę darbo laiko apskaitą viršvalandžius, savaitgaliais tris ar keturis mėnesius, kol įvykdys užsakymą, o vėliau kelis mėnesius lauks, kol atsiras naujų. Gerai, jeigu per tuos darbo mėnesius jie užsidirbs pakankamai, kad turėtų iš ko gyventi, kol užsakymo nebus. Tačiau mes nuogąstaujame, kad darbuotojai tiesiog negaus atlygio už viršvalandinį darbą. Jeigu jau įteisiname Didžiojoje Britanijoje ir kitose valstybėse įprastą tvarką, reikia patvirtinti ir aiškią apmokėjimo tvarką“, – dėstė K. Krupavičienė.
Dar vienas profesinėms sąjungoms rūpimas klausimas – teisinės apsaugos susigrąžinimas. Pagal naująjį DK apsauga numatyta tik profesinės sąjungos pirmininkui, o darbo tarybos, į kurią išrenkami darbuotojai derėtis su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties, nariai gali būti atleisti. „Nė vienoje pažangioje valstybėje nėra tokio atvejo, kad su darbdaviu besiderantis darbuotojas nebūtų apsaugotas, tai turi būti numatyta šalies teisinėje sistemoje ir pagal tarptautines konvencijas“, – piktinosi „Solidarumo“ vadovė.
Valstybė turi rodyti pavyzdį
Europos Komisija jau ne vienus metus Lietuvai teikia rekomendacijas dėl pernelyg menkos kolektyvinių sutarčių aprėpties (žr. lentelę). Įsigaliojus naujajam DK tokių sutarčių, kaip baiminasi profesinės sąjungos, gali išvis nebelikti.
„Profesinių sąjungų ir darbdavių derybos vyksta tik nacionaliniu lygiu. Na, dar su tarptautinio kapitalo, ypač Skandinavijos šalių, įmonėmis lengviau derėtis dėl darbo sąlygų, dėl skatinimo sistemų, nes ten tokios tradicijos. O su lietuvių kapitalo bendrovėmis derybos tęsiasi metų metus ir nepavyksta susitarti“, – apgailestavo K. Krupavičienė.
Lietuvos tikslas turėtų būti ne liberalus DK, o apskritai jokio kodekso.
Į tai dėmesį atkreipė ir advokatų kontoros „Triniti“ advokatas Nerijus Kasiliauskas. Kad ir kokį liberalų DK priims Seimas, Lietuva, pagal darbo rinkos lankstumo rodiklius pasaulyje užimanti 96 vietą, vis tiek tarptautiniuose tyrimuose nepasivys Danijos, kuri yra antroje vietoje pagal darbo santykių liberalumą. Nors šalyje apskritai nėra DK, darbuotojai itin apsaugoti – darbo santykiai kuriami ir apsauga užtikrinama būtent kolektyvinėse sutartyse.
„Lietuvos tikslas turėtų būti ne liberalus DK, o apskritai jokio kodekso, kad politinei konjunktūrai nereikėtų kištis ir darbuotojai su darbdaviais tartųsi patys. Tačiau akivaizdu, kad tokia siekiamybė Lietuvoje sunkiai įsivaizduojama. Gali būti, kad, įsigaliojus naujajam DK ir suteikus darbdaviams dar daugiau laisvės, jie apskritai nebus suinteresuoti sudaryti kolektyvinių sutarčių, kuriomis iki šiol buvo tariamasi dėl terminuotų darbo sutarčių“, – prognozavo teisininkas.
Proveržį galėtų inicijuoti valstybinis sektorius, kuris ilgainiui darytų spaudimą privačiajam. To jau ėmėsi Estija. „Valstybė, kaip darbdavė, galėtų parodyti pavyzdį. Tačiau aiškiai demonstruojama, kad politikams tai neįdomu, todėl 25 metus Lietuvoje nėra jokio progreso, esame įstrigę deklaracijų lygyje“, – aiškino pašnekovas.
Bene esminė tokios stagnacijos priežastis – kolektyvinių sutarčių reikia tik darbuotojams, o ne darbdaviams. N. Kasiliauskas įsitikinęs, kad padėtį galėtų pakeisti naujasis DK, jeigu politikai įvertins, kad lietuviai, skirtingai nei prancūzai, neis streikuoti tikėdamiesi, kad po dvejų ar trejų metų padėtis pagerės, – jie emigruos.
Analizuodamas, kodėl Lietuvoje per ketvirtį amžiaus darbuotojai ir darbdaviai taip ir netapo partneriais, N. Kasiliauskas įvardijo kelias priežastis. Viena jų – per silpnos profesinės sąjungos, nesugebėjusios pritraukti daugiau narių. Nors iš pažiūros atrodo, kad verslui atstovauja nemažai asociacijų, kai kurie sektoriai yra tokie susiskaldę, kad nėra nė vienos įmones vienijančios organizacijos, o ir esamos turi po keliasdešimt narių. Taigi, susodinti prie derybų stalo darbdavius ir darbuotojus šalies mastu nėra nei noro, nei galimybių.
-----
Pigus triukas?
Lietuvos darbdavių konfederacijos Vyriausybei pateiktas siūlymas įsipareigoti kasmet kelti atlyginimus mainais į liberalesnius darbo santykius ir mažesnį darbo apmokestinimą nebuvo palydėtas euforija.
Advokatas N. Kasiliauskas pabrėžė, kad teisiškai įpareigoti darbdavių kelti atlyginimus neįmanoma. „Man tokie pažadai primena savotišką šou, nebent būtų pasirašoma šakos kolektyvinė sutartis arba nacionalinė kolektyvinė sutartis. O dabar darbdavių siūlomas susitarimas prilygsta verslininkų pasirašytam memorandumui, kad įvedus eurą kainos nekils, – ironizavo teisininkas. – Abejoju, ar profesinės sąjungos sutiks už garbės žodį nusileisti tam tikrais principiniais klausimais.“
„Galima šį klausimą svarstyti, bet nežinau, kokia forma tas pasižadėjimas kelti atlyginimus būtų pasirašytas, kiek tai truktų? Galbūt tai galėtų būti savotiškas nacionalinis susitarimas kaip etikos ar garbės kodeksas bendrąja prasme, bet ne primygtinis įsipareigojimas minint konkrečius skaičius“, – kalbėjo ilgametis LPK generalinis direktorius G. Rainys.
Jis priminė, kad ir šiaip rinkoje susidarė nemažai prielaidų augti atlyginimams, bet ne visuose sektoriuose, apskritai įmonės tam neturi sukaupusios rezervo.
LPK analitikas Aleksandras Izgorodinas leidiniui „Pasaulis 2017“ prognozavo, kad kitąmet darbo rinkoje padėtis liks gana įtempta, įmonėms trūks darbuotojų, tad darbdaviai bus priversti siūlyti didesnius atlyginimus. Kadangi 2016-ieji verslui buvo gana pelningi, algos 2017 m. turėtų augti 4–5 proc., nors didinti minimalios mėnesinės algos (MMA) nebeplanuojama. „DK turės tiesioginės įtakos šalies ekonomikos rodikliams. Verslui labai svarbu stabilumas ir prognozuojama padėtis. Antraip įmonės linkusios traukti rankinį stabdį ir nerizikuoti. Kol bus neaiškūs DK pokyčiai, dalis įmonių taip ir elgsis“, – įspėjo analitikas.
Žygimantas Mauricas, banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas, sakė, kad darbo užmokestis 2016-aisiais kils apie 8 proc., o 2017 m. tikimasi 6 proc. prieaugio. Tiesa, jis atkreipė dėmesį, jog dėl kylančios MMA santykinai sparčiau augo darbo užmokestis darbuotojams, gaunantiems mažas pajamas.
„Užtenka apsimetinėti, kad mes kuriame kažkokią socialinės gerovės valstybę, liberaliąją visuomenę. Naujos valdžios prioritetas turėtų būti gerokai sumažinti mokesčius, ypač darbo jėgos apmokestinimą, kad būtų galima pakelti vidutinę algą į rankas bent iki 1000 eurų iki 2020 m. Tik taip būtų galima sustabdyti emigraciją“, – sakė Ž. Mauricas.
Ištrūkti iš užburto mažų pajamų rato Lietuvai gali padėti gausesnės užsienio investicijos - statistika liudija, kad užsienio kapitalo įmonėse mokamai aukštesni atlyginimai, pasiekiamas didesnis efektyvumas. Tačiau investuotojus stabdo senasis DK, neatitinkantis nei rinkoje vykstančių pokyčių, nei potencialių darbdavių lūkesčių. Jeigu naujajam Seimui nepavyks išspręsti šios dilemos, rinkiminis geresnio gyvenimo pažadas taip ir liks tik skambi deklaracija.
