„RetroBrain R&D“ įkūrėjas Manouchehras Shamsrizi plėtoja kompiuterinių žaidimų, kurie padėtų senelių namų globotiniams, projektą. Spalio pradžioje jis savo idėjas pristatys Vilniuje vyksiančioje konferencijoje „Shape Europe’15“. Prieš M. Shamsrizi kelionę į Lietuvą su juo kalbėjosi IQ ekonomikos apžvalgininkas Vilius Petkauskas.
– Kas jus pastūmėjo kompiuterinius žaidimus pritaikyti žmonėms gydyti?
– Nepasitenkinimas ir pyktis. Prieš penkerius metus, pirmą kartą apsilankęs senelių namuose, likau šokiruotas. Žmonės visą dieną sėdi krėsluose ir žiūri televizorių. Situacija labai skyrėsi nuo to, ką patyriau pats, gyvendamas kompiuterinių žaidimų ir interneto teikiamų pramogų apsuptyje. Emocija paskatino veikti.
Nutariau, kad spręsdami problemas privalome pasitelkti technologijas, nes jos universalios ir menkai priklauso nuo kultūros. Dar daugiau, technologiniai sprendimai gali būti pritaikomi visame pasaulyje. Žinoma, galėjau dirbti su vienais senelių namais, tačiau esu įsitikinęs, kad reikia rasti priemones visuotiniams iššūkiams įveikti. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonių užimtumo problema aktuali ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Vakarų Europoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje.
– Kada jūsų terapiniai žaidimai turėtų išvysti dienos šviesą?
– Artėjame prie paskutinės žaidimo kūrimo stadijos, tačiau tikslios datos prognozuoti nesiimčiau. Tai kelerius metus trunkantis procesas. Per maždaug dvejus metus subūrėme motyvuotų gydytojų ir žaidimo kūrėjų komandą. Kartu dirbančius tokių skirtingų krypčių specialistus pamatysi ne kasdien. Praėjusių metų sausį jau turėjome pirmąją žaidimo versiją. Ją dar reikia išbandyti su žmonėmis.Tai ir darome bendradarbiaudami su daugiau nei 1 tūkst. senelių namų gyventojais. Jau supratome, kad mąstymą skatinantys žaidimai labiau mėgstami, kai žmonėms reikia judėti.
Neužtenka publikuoti graudžios žinutės feisbuke – reikia imtis realių veiksmų
Tam pasitelkėme „Kinect“ technologiją, leidžiančią žaidimą kontroliuoti ne valdymo pultu, o judesiais. Tyrimai parodė, kad palyginti nedidelis fizinis krūvis reikšmingai sumažina silpnaprotystės tikimybę. Mane stebina, kad net XXI a. nesuprantamas universalus žmonių noras žaisti ir leisti laiką aktyviai.
– Ką patartumėte jauniems žmonėms, susiduriantiems su aukštu nedarbo lygiu visoje Europoje ir vengiantiems imtis iniciatyvos?
– Nuskambės banaliai, tačiau skatinčiau nuolat judinti pamatą, ant kurio sėdima. Tik apsidairykite! Aplink šūsnis opių problemų, kurios pačios neišsispręs. Deja, jas paprasčiau užkrauti kam nors kitam ant pečių. Šis amžius neįtikėtinai palankus idėjų sklaidai. Technologijos leidžia mums keistis mintimis, idėjomis ir išgyvenimais tokiu greičiu, kuris prieš pusę amžiaus buvo sunkiai suvokiamas.
Žinoma, neužtenka publikuoti graudžios žinutės feisbuke – reikia imtis realių veiksmų. Tam puikiai tinka socialinio verslo modelis. Sujungus verslumą ir technologijas, galima pasiekti neįtikėtinų rezultatų. Nelengva, tačiau toks darbas įprasmina ir teikia malonumą. Geresnis jausmas apima siūlant darbo vietą, o ne jos ieškant.
– Kai kalbama apie socialinį verslą, sunku įsivaizduoti komercinę sėkmę. Kaip iš to uždirbti?
– Mes nebūtume išsivertę be valstybės pagalbos. Pusę milijono eurų į projektą investavo valstybės inovacijų skatinimo programos, Federalinės Vokietijos valdžios fondas ir Hamburgo miesto savivaldybė. Puikiai suprantu, kad skatinamųjų programų už Vokietijos ribų bus mažiau. Tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma rasti didesnio finansavimo išmaniesiems ir novatoriškiems sveikatos priežiūros būdams.
ES valdo milžiniškas pinigų sumas. Vakarų Europoje lėšos atitenka pramonės įmonėms, pietuose ir rytuose – įvairioms ekonomikos skatinimo programoms. Abejoju, ar visi pinigai panaudojami tinkamai. O skatindami socialinį verslą turime progą žmonėms suteikti galimybę prisidėti prie problemų sprendimo ir rasti savo gyvenimo prasmę. Juolab kad tokio pobūdžio lėšos nėra kokios nors išmokos už nieko neveikimą. Tai paskata veikti ir kurti.
– Ko tikitės iš savo projektų?
– Įgyvendinu projektus, kurių pagrindinis tikslas – pagelbėti vyresnio amžiaus žmonėms ir prisidėti prie vaikų depresijos prevencijos. Iki pradėdamas dirbti nežinojau, kad vaikai gali sirgti tokiomis ligomis. Labai norėčiau pamatyti, kaip mano darbo vaisiai duoda apčiuopiamų rezultatų. Kalbant bendriau, tikiuosi, kad prisidėsiu prie mūsų visuomenės lūžio. Kad ir nesmarkiai. Gal mano projektai paskatins veikti kitus. Tai būtų puiku.
Bijau, kad tokios technologijų naujovės, kaip išmanieji miestai, atsinaujinančioji energetika ar moderni sveikatos priežiūra, pasuks netinkamu keliu. Norėčiau, kad Europoje progreso vaisiais galėtų naudotis visi, nepriklausomai nuo rasės, religijos ar lyties. Jei bent truputį prisidėsiu, kad tai virstų realybe, galėsiu mirti laimingas.
—–
M. Shamsrizi
Gimė 1989 m.
Nuo 2012 m. rengia publikacijas visuomenės raidą tyrinėjančiam žurnalui „Revue“.
2013 m. įkūrė terapinių žaidimų kūrimo studiją „RetroBrain R&D“.
2014 m. Humboldtų universitete Berlyne įgijo viešojo administravimo magistro laipsnį.
Nuo 2014 m. – Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ programos dalyvis.
2014 m. dienraščio „The Washington Post“ įvardytas „vienu svarbiausių jaunosios Vokietijos kartos viešųjų asmenų“.
