Tik susikraustę dirbti į bendras erdves, pradėjome suprasti šio reiškinio kainą. Kita vertus, tai gali tapti paruošiamąja padėtimi šuoliui į naują erą, kurioje darbą suprasime visiškai kitaip.
„Lukterėkite minutę, kol išeisiu iš bendros patalpos, kad netrukdyčiau kolegoms“, – taip prasidėjo ne vienas pokalbis su verslo centrus valdančių įmonių vadovais. Bendra erdvė – labai problemiška. Ją kurti turi visi, o akimirksniu viską sugadinti gali kiekvienas. Užtenka vieno iš anksto nesuplanuoto skambučio – ir biure tvyrojęs susikaupimas dūžta į šipulius. Praalkusio kolegos gurgiantis pilvas kairėje, iš nevilties persikreipęs veidas priešais, lengvesniu ritmu dirbančios komandos juokeliai, pasiekiantys net iš priešingo biuro kampo, ir nuolatos už nugaros į virtuvę ir atgal migruojantys kavos maniakai verčia ilgėtis saugių savų keturių sienų.
Kartojama, kad visa tai – vardan sklandesnio bendradarbiavimo. Iš tiesų, interjero dizaineriai, XX a. sukėlę atvirų erdvių biuruose bangą, to ir siekė. „Dėžė yra fašistinis simbolis, ir laisvės bei demokratijos architektūrai reikėjo kažko, kas būtų už dėžės“, – aiškino architektas Frankas Lloydas Wrightas, per patį fašizmo klestėjimą Europoje anapus Atlanto suprojektavęs pirmą šiuolaikinį atvirą biurą.
Vokietijoje pokariu prasidėjęs judėjimas Bürolandschaft turėjo ambiciją biurą paversti organiška, laisva erdve, kurioje sklandžiai juda informacija ir gerai jaučiasi žmonės. Po Antrojo pasaulinio karo masiškai pereinant prie bendrų erdvių tikėtasi, kad jos paskatins tiesioginę ir efektyvią komunikaciją.
Apgaulingas „efektyvumas“
Tačiau šią gegužę pasirodęs Harvardo verslo mokyklos tyrimas skelbia, kad netekę fizinės savo privatumo kontrolės, žmonės šią reikmę bando patenkinti kitais būdais. Įmonių stebėjimai parodė, jog panaikinus pertvaras tarp darbo vietų, darbuotojai drastiškai sumažino gyvo bendravimo laiką. Po dviejų mėnesių nuo biuro dizaino pakeitimo, per tokį patį laiko periodą įrašinėta žodinė komunikacija buvo kritusi apie 70 proc. Kol dirbo suskirstytose erdvėse, darbuotojas skirdavo vidutiniškai 5,8 valandos pokalbiams su kolegomis „akis į akį“, o pasodintas atviroje erdvėje, kur galėjo matyti visus dirbančiuosius, – vos 1,7 val. per dieną.
Atsivėrusi praraja kompensuota kitomis ryšio priemonėmis – elektroninių laiškų ir žinučių skaičius išaugo iki 50 proc. Pasak tyrėjų, komunikacijos būdo pakeitimas paaiškinamas elementariu diskomfortu bendrauti visiems girdint. O tai kainuoja – parašyti kolegai užtrunka ilgiau, nei pasakyti, tad sergėdami savo pokalbio privatumą darbuotojai paprasčiausiai gaišta laiką.
Vis daugiau tyrimų patvirtina neigiamą atviro biuro poveikį produktyvumui – daugiau streso ir rizikos susirgti, suprastėja koncentracija, sekina nepasitenkinimas bei poreikis atsiriboti.
Nepaisant to, bendra didelė erdvė šiandien – standartinė biuro koncepcija. „Quadrum“ verslo centro pardavimų ir nuomos direktorius Tony Bishopas neabejoja, kad atviro plano biurai dominuoja: „Nematau, kad tai ateityje keistųsi. Žinoma, yra teisės aktais nustatytos normos, kiek žmonių, kokio pobūdžio darbus vienoje erdvėje gali dirbti, tačiau prie kabinetinio išplanavimo negrįšime.“ Toks pasirinkimas įvardijamas kaip konservatyvus.
„Technopolis Ozas“ vadovė Lina Maskoliūnė sakė, kad visame verslo centre telikęs vienas nuomininkas, dirbantis kabinetuose, tačiau ir šis keisis. Tiesa, tik nedaugelis ryžtasi visą biurą paversti bendra erdve – išlieka keletas kabinetų vadovams ir susitikimams. Nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovės „Newsec“ Biurų paslaugų grupės vadovas Baltijos regione Martynas Babilas spėjo, kad bendrovės, rinkdamosi atvirą išplanavimą, maždaug 20 proc. biuro skiria uždaroms, satelitinėms erdvėms.
Nors šiuo metu, A klasės verslo centrą „Business Stadium West“ plėtojančios „Hanner“ valdybos pirmininko Arvydo Avulio teigimu, sprendimas rinktis atviras erdves nėra vienareikšmis ir priklauso nuo įmonės veiklos pobūdžio, visgi jis patvirtino, kad populiarūs yra tarpiniai biurų variantai, o neginčijamas prioritetas – erdvės universalumas. „Pagrindinis įmonių tikslas ‒ kiekvieną metrą išnaudoti maksimaliai efektyviai, – kalbėjo A. Avulis. – Erdvės turi būti universalios, lengvai transformuojamos ir kartu pritaikytos patogiam darbui.“
Darbuotojų sumetimas į vieną katilą – ekonomiškai efektyvus sprendimas, sumažinantis išlaidas. Taupoma erdvė, eliminuojami nereikalingi koridoriai, galiausiai biuras tampa neįpareigojantis konkrečiam darbuotojų skaičiui, lengvai pertvarkomas.
Ar tai reiškia, kad atviromis erdvėmis pamažu nužudysime darbuotojų motyvaciją ir produktyvumą, o sykiu ir augimą? Ne visai.
Panaikinus pertvaras tarp darbo vietų, darbuotojai drastiškai sumažino gyvo bendravimo laiką: žodinė komunikacija krito apie 70 proc.
„Nepaisant privalumų, atviros erdvės biuruose darbo našumas yra žemesnis dėl triukšmo lygio, asmeninės erdvės trūkumo ir panašių faktorių, – pripažino NT inovacijų bendrovės „Urban Inventors“, priklausančios SBA grupei, generalinis direktorius Lionginas Šepetys. – Tad planuojant tokius biurus labai svarbu investuoti į tinkamą akustiką, darbo vietų suskirstymą zonose bei pertvaras tarp jų. Šalia turi būti įrengtos aktyvaus ir pasyvaus poilsio zonos, pokalbių telefonu kambariai, gera vėdinimo sistema.“
Ne mažiau svarbūs tampa biuro interjero sprendimai – pirmaujančios įmonės nori išskirtinumo, todėl piniginę atveria ne tik darbo vietai, bet ir įvaizdžio detalėms.
(TableAir nuotr.)
Darbas be vietos
Užtat savo darbo vietos biure greitai galime ir nebeturėti. Ir tai nebūtinai blogai.
Žengdama į interjero sprendimais ir funkcionaliu dizainu užsiimančios įmonės „Ergolain“ biurą, nejaučiu jokios ribos tarp viešos ir svetimos teritorijų. Mane pasitikusi pardavimų vadovė Agnė Byčiūtė net nesiruošia šnabždėti ar kviesti į susitikimų kambarį. „Sukluskite, – šyptelėjo ji. – Biure groja muzika – taip foninis garsas užmaskuoja pokalbius ir kitus trikdančius garsus. Mes įpratę, ir šurmulys niekam netrukdo.“
Iš tiesų neatrodo, kad kam nors rūpėčiau. Nors pokalbis, vaikštinėjant aplink dirbančiuosius, truko daugiau nei valandą, nepajutau nė vieno susidomėjusio žvilgsnio. Teko ir prisėsti ant trumpam darbo vietą palikusio žmogaus kėdės, ir išbandyti kažkieno stalą, tačiau veltui ieškojau priešiškumo ar savininkiškumo ženklų: įprasta darbo diena tekėjo sava vaga.
„Mes keičiame savo sėdėjimo vietą, – paaiškino A. Byčiūtė. – Kasdien per išmanią programėlę rezervuojame norimą darbo stalą – galima rinktis pagal patinkančius baldus, aplink sėdėsiančius kolegas, taip pat, jei vyksti į kitą miestą, iš anksto numatyti, kur dirbsi ten.“ Prisimenu, ką apie tendencijas biuruose kalbėjo M. Babilas: „Jau dalijamės dviračiais, automobiliais, net ir butais – gal kol kas neturėti savo stalo, ant kurio gali pasistatyti kaktusą ir nuotrauką, vis dar gąsdina, bet pamažu plinta ir dalijimasis vietomis darbe.“
Nuo praėjusių metų pavasario panašiu principu dirba ir „Modus Group“. Tik ketvirtadalis darbuotojų, dirbančių sėslų darbą, t. y. apie 80 proc. darbo laiko praleidžiančių prie stalo, turi nuosavą ‒ tai dažniausiai reiškia, kad jis susijęs su konfidencialia informacija ar specifine darbo įranga. Visi kiti, įskaitant valdybos narius, departamentų ir skyrių vadovus, neturi priskirtų darbo vietų – kurių, be kita ko, yra apie 40 proc. mažiau nei pačių darbuotojų.
„Šį pasirinkimą lėmė siekis dirbti komandoje, įtraukti kolegas į visoje įmonėje vykstančius procesus, idėjas ar naujoves, taip pat – suteikti galimybę lanksčiau planuotis savo darbus“, – IQ atsiųstame komentare rašė Lina Jurjonė, „Modus Group“ žmogiškųjų išteklių vadovė. Biuras padalytas į tyliąją, darbingą bei kūrybinę zonas, kurias darbuotojai renkasi pagal poreikį. L. Jurjonė tikino, kad iki šiol taip dirbant trikdžių nekilo.
(Ergolain nuotr.)
„Modus Group“ plėtoja ir biuro be popieriaus idėją. „Vietoje spausdintų dokumentų renkamės planšetinius kompiuterius, aktyviai naudojame elektroninį parašą, elektronines formas atostogų ar komandiruočių prašymams. Skatiname įvairias komandas naudoti išmanias vidinės komunikacijos platformas dalytis informacija“, – vardijo L. Jurjonė. Resursus tausojančias inovacijas lengva įgyvendinti, kai paprasčiausiai nėra kur pasidėti popierių šūsnies – visas darbuotojo turtas turi tilpti į vieną daiktadėžę.
Globalizacijos tendencijos
„From Modus Group with Drive“ (liet. „Veržliai, „Modus Grupė“) – taip skamba parašas po bendrovės atsiųstu laišku. Veržlumas apibūdina ne tik bendrovės, dirbančios, be kitų dalykų, atsinaujinančios energijos bei automobilių ir dviračių dalijimosi paslaugų srityse, įgyvendinamas idėjas, bet ir laikmetį, kuris greičiausiai privers tokius sumanymus tapti nauja norma.
Pasaulis traukiasi, žmonėms, prekėms ir idėjoms nuolatos judant bei dauginantis, o resursų, įskaitant laisvos žemės plotus, tik mažėja. Biurai – vienas pirmų taikinių norint tuos išteklius efektyviau perskirstyti. Juk jie didžiąją laiko dalį stovi tušti ar pustuščiai: žmonės biuruose nemiega, neserga, nesusitinka su šeima ir neleidžia laisvalaikio. Dažnai ir nebedirba.
Biurai – vienas pirmų taikinių norint efektyviau perskirstyti Žemės išteklius. Juk jie didžiąją laiko dalį stovi pustuščiai.
L. Jurjonė sutiko: „Anksčiau, turėdami nuolatines darbo vietas ir kabinetus, dažnai juos matydavome tuščius – mūsų darbuotojai daug keliauja į kitus biurus, miestus, šalis, gali dirbti nuotoliniu būdu. Atviro ir zonomis paskirstyto biuro principas puikiai tai suvaldo.“ Be to, jos teigimu, tai bendrovei plečiantis sprendžia ir skyrių pergrupavimo problemas: „Nebėra „tautų kraustymosi“.“
„Google“ darbuotojų rotacija vyksta maždaug kas dvejus metus, o įmonėje dirba keliasdešimt tūkstančių žmonių. Tai kokio reikėtų žmogiškųjų išteklių ir biuro infrastruktūros valdymo aparato, kad žmogus tik atėjęs gerai jaustųsi ir galėtų dirbti, jei nebūtų jo įsiliejimui palankios atviros erdvės?“ – retoriškai klausė Lukas Lukoševičius, „TableAir“ vadovas ir įkūrėjas. Tokioms ir panašioms situacijoms šiuolaikiniame biure spręsti jaunas lietuvis drauge su bendraminčiais rado tolimiausius pasaulio kraštus jau pasiekusį technologinį sprendimą, kurį pats vadina „biurų operacine sistema“.
„TableAir“ leidžia demokratiškai valdyti darbo erdvę. Programėlėje matomos laisvos ir užimtos darbo vietos, kurias darbuotojai patys renkasi. Yra galimybė jas greitai ir paprastai suskirstyti į zonas, vienu metu apie tai pranešant visam kolektyvui. Įmonės gaminamame stale įmontuotas LED apšvietimas akimirksniu perduoda informaciją: raudona – „netrukdykite manęs“, mėlyna – „komandos darbo erdvė“, žalia – „laisva“.
„Atidarai salę, pristatai stalų, ir viskas – na tai aišku, kad žmonės skundžiasi, – neslėpė kartėlio dėl viskuo pastaruoju metu kaltinamų atviro išplanavimo biurų L. Lukoševičius. – Tokiame biure erdvę reikia kurti, suteikti žmonėms galimybę joje judėti – negali visi būti pririšti vienas greta kito vienodose darbo vietose.“
Pasak M. Babilo, daugiafunkciškumas šiandien yra raktas – tiek erdvėms, tiek žmogui, kuris jomis skirtingai naudojasi. „Populiarėja modelis, kai darbuotojas dirba ten, kur jam reikia atlikti tam tikrą užduotį. Pasitarimui ar kruopščiam darbui gali rezervuoti susitikimų kambarį, paskambinti yra skirti kambariai ar būdelės, kai kur mačiau, kad nesinaudodami savo kabinetu vadovai jį tam laikui leidžia rezervuotis per bendrą sistemą.“ Kitaip tariant, net ir kabinetas šiandien vis dar madingas, jei jis atlieka konkrečią reikalingą funkciją visos įmonės darbuotojams.
Kita vertus, „Ergolain“ biure prisėdusi garsą izoliuojančių fotelių aukštomis atkaltėmis kampelyje, pajuntu, kaip pasaulis nutolsta. Neprireikė jokios sienos, kad mano ir pašnekovės balsai diktofone septynioliktą įrašo minutę suskambėtų tarsi kitame kambaryje – tik keleto triukų su audinių tekstūromis ir baldų forma.
Tokiame kontekste išaugęs elektroninės komunikacijos lygis, užfiksuotas Harvardo verslo mokyklos akademikų tiriant atviros erdvės poveikį darbuotojams – anoks trūkumas. „Nesu tikras, kaip daugiau bendraujame, bet visą informaciją stengiamės perkelti į virtualią erdvę, kad galėtų matyti namuose ar užsienyje dirbantys kolegos“, – sakė vienos greitą tarptautinę sėkmę pademonstravusios lietuvių įmonės darbuotojas. Kiekvienam aišku, kad, dirbdami vienoje patalpoje su visais kolegomis, kalbėtis negalime – turime išeiti kitur, įskaitant virtualią erdvę. Tačiau svarstant vienu žingsniu toliau, globalizacija ilgainiui vis tiek privers tą padaryti.
Biuro ateitis – progresas
O kuo greičiau peršoksime į naujos darbo eros etapą, tuo daugiau išlošime. Taip, teks susitaikyti su tuo, kad žodis „mano“ biure išnyks, o drauge su juo – ir privatumas bei stabilumas. Tačiau laimėsime laisvės ir geresnę infrastruktūrą. Verslas atsigręš į universalius, visą biurą aptarnaujančius sprendimus.
„Ergonomikos sąvoka visiems gerai suprantama ir jau seniai tapo higienos faktoriumi įrenginėjant darbo erdves. Kitas labai svarbus aspektas ‒ darbuotojų emocinis pasitenkinimas darbo vieta, kuris tiesiogiai lemia darbo našumą ir lojalumą bendrovei“, – sakė L. Šepetys.
Jau kuriami išmanūs metodai, priverčiantys svetimas plikas verslo centrų dėžutes atkartoti gamtą: „Biofilijos pagrindu reguliuojamas apšvietimo lygis (natūralumas, intensyvumas), vėsinimas, aplinkos spalvų paletė, natūralių augalų kiekis patalpoje, vaizdas pro langą.“ Dėl panašių priežasčių verslo centrai apaugs gėlynais, ir kursis ten, kur pro langus bus galima matyti gamtą, kaip nutiko „Urban Inventors“ projektuotame „Green Hall“ slėnyje Vilniuje ar „Kauno doke“.
(Urban Inventors nuotr.)
Įmonės pirks mažiau, tačiau išmanesnius baldus, kurie padėtų reguliuoti darbuotojų srautus. Vietoj daugybės stalčių, kuriuose, pasak A. Byčiūtės, laikome iki 95 proc. nereikalingų daiktų, bus investuojama į daiktų internetą. Vienas populiarėjančių pavyzdžių – „TableAir“ pirmasis kūdikis – kilnojamas stalas. Savaime nebūdamas naujove, o dar Leonardo da Vinci žinotu receptu nuo popietinio apsnūdimo ir nugaros skausmo, jaunų lietuvių dėka jis buvo įjungtas į daiktų internetą ir tapo inovacija pasaulinėje biurų ekosistemoje.
„Mūsų davikliai, įmontuojami į stalus, jaučia priartėjusį naudotoją bei kontaktuoja su jo išmaniuoju telefonu. Bet kuriame pasaulio biure esantis stalas akimirksniu gali tapti personalizuotas – pakeisti aukštį pagal žmogaus norimą režimą bei spalvą“, – aiškino „TableAir“ įkūrėjas L. Lukoševičius.
Ryžto keisti(s)
Darbo vieta – nebe saugus uostas, kuriame iš lėto stumiamasi per rutiną, tačiau tam tikras resursų rinkinys, skirtingų įrankių dėžė užduotims atlikti. Nors pirma neišvengiamai sunku, reikia ryžtis evoliuciją užbaigti. „Kartu su technologinėmis inovacijomis ir darbu atviroje erdvėje turi ateiti tam tikra kultūra, – įsitikinusi A. Byčiūtė. – Pokytis tik vienu aspektu nepasiteisins – negali atvesti žmogaus į atvirą biurą, pasodinti vienoje vietoje, ir liepti sėdėti ten nuo aštuonių iki penkių. Reikia perteikti idėjų ir darbo planavimo laisvę tiek per erdvę, tiek kitais būdais.“
Produktyvumas krenta ne atvirame biure, o plikoje svetimoje žmogaus prigimčiai erdvėje, kurioje darbuotojai jaučiasi įsprausti į konvejerinio darbo rėmus – aplinka nesikeičia aštuonias valandas, maža to, lengva prarasti savo laiko ir dėmesio kontrolę. Jie paprasčiausiai pavargsta.
Todėl dėmesys detalėms svarbus. Atvira erdvė nelygi atvirai erdvei: F. L. Wrighto 1936 m. suprojektuotas atviras biuras aukštomis lubomis, maudomas per jas sklindančios dienos šviesos, pilnas augalų ir medžių kamienus imituojančių kolonų tarp per kelis metrus nutolusių stalų nėra tolygus tiesmukai suprasto principo sutalpinti kuo daugiau stalų į vieną patalpą įgyvendinimui.
Laikas grįžti prie pirminės biuro landšafto kūrėjų vizijos, ir kartu su daiktų interneto bei globalizacijos diktuojamais sprendimais kurti erdvę, kuri panėšėtų į natūralią aplinką – margą, kintančią ir nenuspėjamą.
Tik nepamirškite mąstyti už dėžės ribų. Sugriauti fizines pertvaras neužtenka – kad įgyvendintume tikrą pokytį darbo kultūroje, tą reikia padaryti ir savo galvose.
