Šiandien nebėra visiškai aišku, kokiu keliu pasuks globalizacija, tačiau tarptautinės įmonės ir toliau susidurs su kultūriniais iššūkiais. Apie juos IQ apžvalgininkas Gytis Kapsevičius kalbėjosi su jau daugiau nei 20 metų Kinijoje gyvenančiu tarpkultūrinės vadybos ekspertu Jari Grosse’u-Ruykenu.
– Po 2008 m. finansų krizės Kinijoje iškilo „Naujojo normalumo“ koncepcija – kas anksčiau buvo reta, tapo standartu. Kokių pokyčių per tą laiką pastebėjote santykiuose su tarptautiniu verslu ir darbo kultūroje?
– „Naujasis normalumas“ buvo paskatintas finansų krizės ir fakto, kad būtent Kinija tapo vis galingesniu pasaulio ekonomikos varikliu. Vyriausybė pristatė labai plačią verslo kūrimo ir plėtojimo regione programą. Tai derėjo kartu su nauju mąstymu, lyderyste ir visuomene. Atsirado tam tikras pasididžiavimas, kad Kinija grįžta į pasaulinę sceną. Nuo to laiko matėme daugiau pasitikėjimo savimi, daugiau dėmesio vietos poreikiams ir vietos sprendimams.
Tai buvo sudėtingas laikotarpis daugiakultūrėms bendrovėms. Pavyzdžiui, jei buvote Vokietijos automobilių gamintojas, gyvenote labai gerai parduodamas vokiškus automobilius. Juk tai vokiška kokybė, daugiau klausimų nereikia. Ir staiga žmonės ateina į salonus, turėdami labai specifiškų poreikių. To tarptautinės bendrovės iki galo nesuprato.
