ShutterstockŪkininkavimas ilgainiui neatlaikys dvigubo spaudimo – augančios pasaulio populiacijos ir poveikio klimato kaitai.
Po darbų parsinešus krepšius pirkinių iš parduotuvės, virtuvėje praleidus gerą valandą ir galiausiai visą šeimą susodinus prie stalo vakarienės, turbūt mažiausiai norisi svarstyti, iš kur tas maistas atkeliavo į mūsų lėkštę. Ir tai suprantama. Tačiau apie tai galvoti būsime priversti greičiau, nei norėtume.
Oksfordo universiteto duomenimis, pusė viso pasaulio gyvenamos teritorijos užima žemės ūkio plotai. Didžioji dalis (77 proc.) skirta gyvulininkystei, kur kas mažesnė (23 proc.) – žemdirbystei. Pasaulio banko skaičiavimais, Lietuvoje padėtis panaši – 2018 m. 47,05 proc. visos žemės teritorijos buvo skirta žemės ūkiui. Dar 2013-aisiais kai kurie mokslininkai skaičiavo, kad norint išmaitinti augančią žmoniją 2050 m. dabartinio žemės ūkio našumą teks pakelti 60 proc.
Maisto poreikis neslūgsta visame pasaulyje, įskaitant ir ES, nors Bendrija prognozuoja, kad mėsos vartojimas mažės ir 2030 m. sieks vidutiniškai 68,6 kilogramo per metus (naminių paukščių paklausa augs). Lietuvis per metus suvartoja 94 kilogramus mėsos – trečdaliu daugiau nei ES vidurkis, ir kol kas neatrodo, kad šis rodiklis galėtų reikšmingai kristi.
