ShutterstockKlasikiniame pasaulyje įdėkime katiną į kartoninę dėžę ir ją užverkime. Be abejo, prieš tai padarykime skylutes orui. Užsidėkime ausines, kad negirdėtume, kas vyksta dėžėje. Prie dėžės prijunkime Geigerio skaitiklį, skirtą radiacijai matuoti, ir prijunkime šį skaitiklį prie įtaiso su nuodais, kuris suveiktų, jeigu Geigerio skaitiklis nustatytų radioaktyviųjų dalelių skilimą, kuris gali įvykti, o gali ir neįvykti. Jeigu toks skilimas įvyktų, į dėžę būtų išleisti nuodai. Palikime katiną dėžėje tam tikrą laiką.
Ar dėžėje esantis katinas gyvas ar ne? Mums įprastame klasikiniame pasaulyje teisingas atsakymas gali būti tik vienas – arba gyvas, arba ne. Tam, kad paaiškėtų teisingas atsakymas, turime gauti įrodymų – patikrinti dėžę. Tai aišku, kad katinas gyvas.
Kvantiniame pasaulyje yra kiek kitaip. Kol dėžė neatidaryta, tol katinas gali būti gyvas arba ne. Kitaip tariant, yra tam tikra tikimybė, kad katinas yra gyvas ir nėra gyvas tuo pat metu. Abu atsakymai gali būti teisingi. Šią tikimybę transformuoti į aiškų atsakymą klasikine fizika paremtame pasaulyje galima tik patikrinus dėžės turinį, nors pats kvantinis klausimas – gyvas katinas, esantis dar dėžėje, ar negyvas – lieka neaiškus.
Tokia katino būsena vadinasi superpozicija, o aprašytas mintinis eksperimentas su katinu (nė vienas tikras katinas jį vykdant nenukentėjo) yra vadinamas Šriodingerio katino vardu. Atrodo, kad ateina laikas, kai Šriodingerio katinas taps vis aktualesnis mūsų kasdienybei – grįs tiek mūsų buitį, tiek aukštąsias technologijas.
