Buvęs FIFA prezidentas, dėl nesibaigiančių korupcijos skandalų nušalintas Seppas Blatteris yra sakęs, kad šiuolaikinio futbolo gimtine reikėtų laikyti visai ne Angliją, o tolimąją Kiniją, nes šios šalies gyventojų protėviai kamuolio spardymu užsiėmė dar prieš penkis tūkstančius metų, žaisdami cuju.
Nors didžioji futbolo visuomenės dalis iš šių šveicaro minčių tik pasijuokė, kinams toks FIFA vadovo pareiškimas labai patiko. Niekada skambiais rezultatais futbolo aikštėse nepasižymėjusioje šalyje 2015 m. atvertos futbolo šventyklos durys, o joje garbingą vietą rado ir tais pačiais metais posto netekusio S. Blatterio biustas. Padėkoję šveicarui už inspiruotą susidomėjimą futbolu bei patikėję savo, kaip futbolo tėvynės, statusu, kinai pastaraisiais metais ėmė veržtis į iki šiol neatrastas populiariausio planetos sporto teritorijas.
Vadovo meilė futbolui
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Europoje išplitusi ir netrukus Lotynų Ameriką, Afriką bei didžiąją dalį Azijos užkrėtusi futbolo liga Kiniją aplenkė. Netgi turėdama daugiausia gyventojų pasaulyje, pasiekimais futbole ji nusileidžia gerokai mažesniems pasaulio kraštams. Štai rugsėjį Kinijos rinktinė pasauliniame FIFA reitinge rikiavosi viso labo 76-oje pozicijoje, o per visą šalies istoriją pasaulio futbolo čempionate žaidė vos vieną kartą – 2002-aisiais. Tiesa, ir tąkart Kinija pateko į pirmenybes palankiai susiklosčius aplinkybėms – turnyrą rengusios Pietų Korėja ir Japonija automatiškai į jį pateko, todėl Azijos zonos atrankoje kinams teko gerokai lengvesnė užduotis.
Šalyje futbolą populiarumu gerokai lenkia individualaus sporto šakos, tokios kaip badmintonas ar stalo tenisas. Jas dažniausiai renkasi ir laisvalaikiu sportuojantys šalies gyventojai. Be to, anksčiau nei futbolu kinai susidomėjo ir krepšiniu, kurio populiarumo augimą šio tūkstantmečio pradžioje itin paskatino bene žymiausio visų laikų šalies sportininko Yao Mingo šuolis į NBA. Pirmuoju naujokų biržos šaukimu pakviestas 229 cm ūgio milžinas tapo savotišku tėvynės krepšinio ambasadoriumi, o susidomėjimas daugiausia jo pastangomis išpopuliarintu sportu kulminaciją pasieks kitąmet, kai Kinijoje vyks pasaulio krepšinio čempionato kovos.
Nors šalies futbolas savojo Yao Mingo kol kas neturi, puse lūpų jau užsimenama, kad panašios dovanos artimiausiu metu gali sulaukti ir šios sporto šakos gerbėjai Kinijoje. Prieš penkerius metus Kinijos prezidentu tapęs Xi Jinpingas ne sykį reiškė meilę futbolui, o vos perėmęs šalies vadovo kėdę, griebėsi reformų ir sporto srityje. Per dešimtmetį prezidentas tikėjosi investicijas į sportą išauginti apie 15 kartų (iki mažiausiai 750 mlrd. JAV dolerių), o pagrindine strategine kryptimi pasirinko ne iki šiol prioritetiniu laikytą individualių sporto šakų olimpiečių paruošimą, bet didžiausios sporto industrijos pasaulyje sukūrimą. Xi Jinpingas nori, kad Kinija pirmautų pasaulyje ne tik olimpinėse žaidynėse iškovojamais aukso medaliais, bet ir komercine įtaka sportui. Naujų prekės ženklų kūrimas ir jų pasitelkimas populiarinant Kinijos sportą, investicijos į žymiausius užsienio sporto vardus bei didžiuliai pinigai, skirti tolesnei šalies sporto infrastruktūros raidai – pagrindinės kryptys, kuriomis per pastaruosius metus pasistūmėjo Kinijos sportas.
Prieš penkerius metus Kinijos prezidentu tapęs Xi Jinpingas ne sykį reiškė meilę futbolui.
Daugiausia dėmesio šioje strategijoje, be abejo, skiriama Xi Jinpingo aistrai – futbolui. Prezidentas suprato, kad siekdami jam įtikti, į futbolo vandenis gerokai drąsiau ners ir šalies elito atstovai. Taip prasidėjo kinų šuoliai į Europos bei pasaulio futbolo pasaulį.
Okupuoja futbolo rinką
Kaip ir buvo galima tikėtis, pirmieji tvirtesni kinų žingsniai futbolo pasaulyje buvo padaryti ne aikštėse, bet už jų ribų. Gavę „žalią šviesą“ iš šalies vadovų, investuotojai iš Kinijos nuo 2014-ųjų užvertė Europos futbolo grandus pasiūlymais, kurių buvo sunku atsisakyti.
Kinai, per kelerius metus investavę į Senojo žemyno futbolo klubus per 2 mlrd. eurų, įleido šaknis daugelyje stipriausių Europos lygų. Komandų akcijų jie įsigijo Anglijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse. Tad per pastarąjį dešimtmetį prie klubus įsigyjančių rusų ir arabų turtuolių pripratę sirgaliai sulaukė dar vieno rinkos grobuonio, kurio prekės ženklai netruko atsirasti ant garsiausių žemyno klubų marškinėlių ar kitose reklaminėse pozicijose.
Įsigydami tokių klubų, kaip „Manchester City“, „AC Milan“, Milano „Inter“ ar Madrido „Atletico“, akcijų, kinų investuotojai siekė ne tik patenkinti savo troškimus iš meilės futbolui, bet ir gauti terpę įvairiai produkcijai ir paslaugoms populiarinti už Kinijos ribų. Tokių bendrovių kaip „Hisense“, „Wanda Group“ ar „Vivo“ vardai Europos futbolo stadionuose tapo itin gerai matomi. Dabar juos žino ne tik Kinijoje, bet ir visame pasaulyje.
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas puoselėja futbolo svajonę (Scanpix nuotr.)
Tiesa, kinų pinigų Europos futbolui „kranelis“ pernai buvo kiek prisuktas, kai turtingiausi investuotojai sulaukė įspėjimų iš šalies vadovų. Supratus, kad investicijos svetur nė kiek neprisideda prie pačios Kinijos futbolininkų lygio augimo ar sporto populiarinimo šalyje, imta riboti galimybes investuoti į pelną retai duodančias organizacijas, o pirmiausia – futbolo klubus. Dėl šios priežasties kino Li Yonghongo valdytas „AC Milan“ klubas atiteko investiciniam fondui iš JAV. Savo akcijų dalį „Atletico“ klube pardavė ir „Wanda Group“ kompanija. Tiesa, vienos pirmųjų bendrovių, investavusių į didžiuosius Europos klubus, vardas ir toliau puikuosis ant Ispanijos sostinės stadiono – pagal 2015-aisiais pasirašytą sutartį „Atletico“ bent iki 2025 m. žais aikštėje, pavadintoje „Wanda Metropolitano“ vardu.
Gera reklama šios šalies futbolui bei jo rėmėjams buvo tapę ir prieš kelerius metus pasipylę sandoriai, po kurių Kinijos futbolo lygoje atsidūrė tokie žinomi vardai kaip Oscaras, Hulkas ar Carlosas Tevezas. Vis dėlto šis pirkinių „burbulas“ subliuško greitai – Kinijos klubams 2017-aisiais naujiems žaidėjams išleidus beveik trečdalį milijardo eurų, šalies futbolo federacija netruko apkarpyti jiems sparnus – užsienio žaidėjų įsigijimui pritaikyti 100 proc. perėjimo mokesčiai. Tai reiškia, kad norėdami įsigyti Kinijos pilietybės neturintį žaidėją, klubai nuo šiol turi sumokėti dvigubą kainą.
„Kinija 2034“?
FIFA prieš aštuonerius metus priimtas sprendimas 2018 ir 2022 m. pasaulio futbolo čempionatus rengti Rusijoje ir Katare atgarsių sulaukia iki šiol. Tuometinius organizacijos vadovus galiausiai užgriuvo kaltinimai dėl komerciniais tikslais ir ne pačiais švariausiais būdais atliktos šeimininkų atrankos. Tačiau dabar jau S. Blatterį FIFA vadovo poste pakeitęs Gianni Infantino yra viliojamas po kelerių metų priimti finansiniu aspektu paremtą sprendimą.
Kinijos bendrovės ir turtuoliai pastaraisiais metais tapo vienais pagrindinių FIFA organizacijos donorų.
Kinijos bendrovės ir turtuoliai pastaraisiais metais tapo vienais pagrindinių FIFA organizacijos donorų. Siekdami įsiteikti tiek apie pasaulio čempionatą Kinijoje svajojančiam Xi Jinpingui, tiek ir FIFA, kinai beveik vieni leido pastarajai išvengti finansinio kracho, kai daugybė JAV ir Vakarų Europos įmonių atšaukė paramą korupcijos liūne skęstančiai organizacijai.
2011‒2014 m. aukso amžių išgyvenusi FIFA pasiekė net 1,62 mlrd. dolerių pelną, o per kitų ketverių metų laikotarpį, pasitraukus tokioms bendrovėms kaip „Sony“, „Johnson & Johnson“ ar „Castrol“, tikėtasi gerokai mažesnių įplaukų. Vis dėlto sunkią rėmimo naštą perėmus Kinijos bendrovėms, 2015‒2018 m. ciklas tapo netgi pelningesnis, nei praėjęs – FIFA per šį laikotarpį suskaičiavo 1,65 mlrd. dolerių pelną.
Neabejojama, kad beveik 30 proc. pajamų pasaulio futbolo čempionatui ir jį rengiančiai organizacijai sunešusios šalies dosnumas neatsirado iš niekur. Futbolo pasaulio užkulisiuose jau garsiai kalbama apie 2034-aisiais Kinijoje planuojamas planetos pirmenybes. Pagal galiojančias taisykles anksčiau turnyras į Aziją negali sugrįžti, nes 2022 m. jis vyks kitoje žemyno šalyje – Katare. Kurį laiką atrodė, kad dėl kinų entuziazmo FIFA gali ryžtis keisti taisykles, tačiau galiausiai tokių minčių buvo atsisakyta.
Panašu, kad Xi Jinpingas neketina praleisti progos savo šalyje išvysti aukščiausio lygio futbolą. Pernai susitikęs su G. Infantino, Kinijos lyderis aiškiai išdėstė norus vieną dieną surengti populiariausią sporto renginį. FIFA, ko gero, nesugebės atsisakyti tokios auksinės galimybės, o galutinai apsispręsti futbolo funkcionieriams turėtų padėti dosnūs Kinijos investuotojai. Jie tikina, kad parama pasaulio futbolo čempionatui Rusijoje nebuvo vienkartinis dalykas – dauguma vertingiausių sutarčių su FIFA, tarp jų ir dėl „Wanda Group“ paramos, iš karto po turnyro buvo pratęstos mažiausiai iki 2030 m.
O kaipgi kinų futbolininkai?
Investuodami didžiules sumas į užsienio klubus ir turnyrus, kinai nepamiršta ir savojo kiemo reikalų. Be jau minėtų futbolo bazių kūrimo, Kinijos futbolo vadovai negaili pinigų pripažintiems specialistams, atvykstantiems mokyti vietinius futbolo subtilybių.
Šalies vyrų rinktinės treneriu jau nuo 2016-ųjų dirba italas Marcelo Lippi, 2006 m. nuvairavęs savo gimtinės nacionalinę komandą į pasaulio čempionų sostą. Nors pirmasis specialisto blynas prisvilo – kinams nepavyko nusikapstyti iki vasarą Rusijoje vykusių planetos pirmenybių, Kinijos futbolo ateitis šiuo metu atrodo šviesesnė nei prieš kelerius metus – M. Lippi vadovaujamai komandai iki pasaulio čempionato bilieto pritrūko viso labo trijų taškų, o tai tapo geriausiu kinų pasirodymu nuo 2002 m. Milžiniškus pinigus futbolui skiriančių šalies vadovų tai buvo įvertinta teigiamai, o viltis pateisinusiam italui pasiūlyta nauja ilgalaikė sutartis.
Nors pats strategas kol kas garsiai nekalba apie savo galimybes likti rinktinės trenerio poste iki pat 2022-ųjų pasaulio čempionato, M. Lippi ateitimi abejoja nedaugelis. Daugiau nei 20 mln. eurų per metus susižeriantis treneris yra vienas geriausiai apmokamų strategų pasaulyje, tad vargu, ar 70-metis italas ryšis atsisakyti fantastiškų darbo sąlygų Azijoje ir grįžti į Europą.
Garsaus specialisto ne per seniausiai sulaukė ir artimiausia vyrų rinktinės pamaina – jaunimo nacionalinė komanda. Prie jos vairo stojo vienas žymiausių Nyderlandų futbolo veikėjų Guusas Hiddinkas, kuriam iškeltas uždavinys nuvesti Kinijos jaunimą į po dvejų metų Tokijuje vyksiančią olimpiadą. Tiesa, pats strategas, atvykęs į Kiniją, optimizmu nespinduliavo ir patikino, kad per artimiausius metus jo laukia didžiuliai iššūkiai. „Turėsiu daug darbo. Pažvelgęs į būsimus auklėtinius, pamačiau vos keturis ar penkis futbolininkus, iš kurių galiu tikėtis naudos. Visi kiti fiziškai, taktiškai ir techniškai yra toli nuo reikiamo lygio“, – niūrią Kinijos futbolo lygio realybę apžvelgė olandas.
