Dar šiais metais turėtų būti parengta ir pasirašyta Klaipėdos ekonominės plėtros strategija, kuriai naudojamas ir skambesnis proveržio pavadinimas. Tačiau už strategijoje nubrėžtas kryptis svarbesnis klausimas, ar pavyks ją įgyvendinti?

Įsisenėjusias problemas, kaip ir ligas, galima išspręsti tik jas nustačius. Klaipėda tapo pirmuoju Lietuvos miestu, pasiryžusiu parengti ekonominės plėtros strategiją. Uostamiestis pasitelkė ekspertus ir įtraukė vietos politikos, verslo ir mokslo institucijų lyderius, kad šie įvardytų didžiausias miesto problemas ir rastų jų sprendimus. Klaipėdai nepavyksta visapusiškai išnaudoti ypatingos geografinės padėties ir ekonominio potencialo. Kaip ir daugelis kitų šalies miestų, išskyrus Vilnių, uostamiestis sensta, gyventojų skaičius mažėja, vyrauja didelė pajamų nelygybė ir socialinė atskirtis. Socialinės rizikos šeimų dalis (2,2 šeimos 1000 gyventojų, palyginti su 1,1 Vilniuje ir 1,4 Kaune) yra didžiausia iš penkių šalies didmiesčių, taip pat aukščiausias nusikalstamumo lygis. Klaipėdos situacija yra nepalyginti geresnė, vertinant vidutinių gyventojų pajamų ar užimtumo statistiką: nedarbo lygis vienas mažiausių šalyje, vienam gyventojui tenkanti BVP dalis nusileidžia tik sostinei, atlyginimai taip pat vieni aukščiausių. Šią gerovę užtikrina sėkmingai Baltijos jūros regione konkuruojantis uostas ir užsienio investicijų sugebėjusi pritraukti pramonė. Tačiau ši Klaipėdos stiprybė gali tapti jos Achilo kulnu, nes, robotizacijai ir skaitmenizacijai iš esmės keičiant pramonės įmonių veiklą, taip pat dėl brangstančios darbo jėgos menkstant konkurencingumui, mažai kvalifikuotos darbo jėgos poreikis gali smarkiai kristi. Logistikos ir gamybos sektoriaus sukuriama pridėtinė vertė palyginti žema, šių sektorių plėtros galimybės irgi ribotos. Uosto ir pramonės įmonės nevilioja talentų, kaip ir studijos Klaipėdos universitete, – tai svarbiausios priežastys, kodėl uostamiestis ne tik nepritraukia jaunų žmonių iš kitų Lietuvos miestų, bet ir nėra patrauklus užaugusiems čia pat ar gretimuose miesteliuose. Ekspertai žeria priekaištus, kad mieste beveik neteikiama parama verslui, neskatinami startuoliai, klaipėdiečiai verslumu nusileidžia vilniečiams ir kauniečiams. Tūkstančiui gyventojų tenkančių naujų smulkiųjų įmonių Klaipėdoje įkuriama beveik tris kartus mažiau nei sostinėje, du kartus mažiau nei Kaune. Verslo liudijimą įsigijusių asmenų dalis mažiausia iš penkių didmiesčių.

Jei ši padėtis nesikeis, 2030 m. Klaipėdos gyventojų skaičius nukris iki 126 tūkst. Tiek žmonių 1989 m. gyveno penktame Lietuvos mieste – Panevėžyje.

Jei ši padėtis nesikeis, 2030 m. Klaipėdos gyventojų skaičius nukris iki 126 tūkst., kaip prognozuojama audito ir konsultavimo paslaugų bendrovės EY parengtoje Klaipėdos konkurencingumo didinimo ir ekonominio proveržio galimybių studijoje. Tiek žmonių 1989 m. gyveno penktame Lietuvos mieste Panevėžyje. Atsakymai, kaip to nuosmukio išvengti, ir turėtų būti pateikti Klaipėdos proveržio strategijoje. Tačiau juos nuspėti nesunku ir dabar. Kad demografinė kreivė imtų kilti, būtina kurti naujas didelę pridėtinę vertę teikiančias darbo vietas, kurias užpildytų kūrybingi žmonės.

Gulbė, lydeka ir vėžys

Tiek vietos lyderiai, tiek ekspertai iš šalies pripažįsta, kad uostamiesčio plėtrai trukdo menkas politikos, mokslo ir verslo bendradarbiavimas, taip pat užsitęsę interesų grupių ginčai ir nesuderinami požiūriai. Miesto savivaldybei ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai kol kas nepavyksta rasti kompromiso dėl uosto plėtros vizijos (plačiau skaitykite straipsnyje „Bendrieji planai – skirtingi tikslai“). Nors galima papasakoti ir sėkmės istorijų – neseniai įkurtas SGD klasteris sutelkė verslininkus bei mokslininkus ir duoda pirmuosius bendradarbiavimo rezultatus (plačiau skaitykite straipsnyje „O vis dėlto jis sukasi“). IQ kalbinti pašnekovai pripažįsta, kad siekiant proveržio reikia išsivaduoti iš biurokratizmo ir inercijos, kuri būdinga ne tik viešajam sektoriui, bet ir verslui. „Visos šalys turi pasitempti, ne tik savivaldybė. Viešasis administravimas privalo modernėti, Laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) turi atsirasti daugiau aukštesnę pridėtinę vertę kuriančių sektorių, uoste taip pat reikia didinti pridėtinę vertę, ne tik krovą“, – teigė Linas Dičpetris, audito ir konsultavimo paslaugų bendrovės EY partneris. (Petro Malūko nuotr.) Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas sutinka su savivaldybei išsakomais priekaištais: „Bet kuri reforma ir pertvarka sulaukia inercinio pasipriešinimo ir būtų naivu tikėtis, kad viskas klostysis labai sklandžiai. Galime priimti pačių moderniausių ir į ateitį orientuotų strategijų, tačiau nieko nepasieksime, jei jas įgyvendins seno mentaliteto tarnautojai, kuriems atrodo geriausia nieko nedaryti, jei tik galima nedaryti.“ Tačiau V. Grubliauskas nelinkęs paveikslo tapyti tik juodomis spalvomis. „Drįsčiau teigti, kad požiūris ir darbo principai ima keistis. Vien tai, kad strategijai rengti sugebėjome sutelkti partnerius iš labai skirtingų – akademinių, viešojo administravimo ir verslo – institucijų, yra pokyčių ženklas“, – kalbėjo meras. Jis taip pat mano, kad reikės visų partnerių pastangų ir abipusės kontrolės, kad strategija nenugultų stalčiuose. L. Dičpetris įsitikinęs, jog strategijai įgyvendinti reikalinga institucija, turinti plačius įgaliojimus ir galinti greičiau priimti sprendimus, kuriems nereikėtų ilgo biurokratinio derinimo ir politikų pritarimo kiekvienu klausimu. Tokias įstaigas turi daugelis progresyvių Vakarų Europos miestų, o Lietuvos uostamiestyje šios funkcijos galėtų būti perduotos Klaipėdos ekonominės plėtros agentūrai (KEPA). Jos valdybos pirmininku paskirtas Eimantas Kiudulas, kuris taip pat yra Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovės generalinis direktorius, laikomas vienu didžiausių proveržio strategijos entuziastų. Tačiau pats tvirtina, kad jos vėliavininku turi būti miesto lyderis: „Vėliava yra mero rankose. Jei savivaldybėje nebus norinčių įgyvendinti strategiją, kad ir kiek KEPA ar verslas šokinėtų, niekas nesikeis. Jei meras rodys kryptį, KEPA turėtų įgyti kompetencijas, kurios ir leis strategiją įgyvendinti.“ Ne vienas IQ kalbintas pašnekovas minėjo vakarietišką administravimą, kurio esą labai stinga Klaipėdai. „Mums reikia greičio. Klaipėdos savivaldybė turi būti greičiausia Lietuvoje, kai reikia priimti verslui svarbius sprendimus – išduoti bet kokius veiklos ar plėtros leidimus. KEPA veikia jau pusantrų metų, tačiau kai kurios biurokratinės procedūros stringa nesuvokiamose vietose“, – receptą siūlė E. Kiudulas. Jam pritarė Klaipėdos pramonės asociacijos vykdomoji direktorė Jolanta Braukylienė: „Tai nuvalkiota frazė, bet savivaldybė turi bent netrukdyti. Reikia vieno langelio principo, palankaus požiūrio į verslą.“

Kaip pakartoti „Barclays“ efektą?

EY parengtoje Klaipėdos konkurencingumo didinimo ir ekonominio proveržio galimybių studijoje teigiama, kad uoste vienai pervežtai tonai krovinio tenka 65 eurai pridėtinės vertės, o pirmaujančiuose pasaulio uostuose viršija 100 eurų. „Uostuose plėtojamos ne tik krovos, bet ir kitos didesnę pridėtinę vertę kuriančios paslaugos: krovinių paskirstymas, pakavimas, gamyba. Robotizacija lems, kad ateityje uoste žmonių reikės vis mažiau. Galbūt tai didins krovos bendrovių pelną, tačiau bus naikinamos darbo vietos ir miestas negaus pajamų“, – kaip plėtotųsi pesimistinis scenarijus, prognozavo L. Dičpetris. „Tik žvelgiant iš šono atrodo, kad uostas gali rinktis, kurias įmones pritraukti. Realybė kiek kitokia. Net ir Antverpenas, Roterdamas krauna įvairiausius krovinius, tokius kaip naftos produktus, konteinerius ir kitus, – IQ žurnalui sakė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus. – Mūsų uostas palaiko glaudžius ryšius su LEZ. Ši tapo didžiausia Lietuvoje vien todėl, kad kaimynystėje dirba uostas, ir įmonės gali gerokai sumažinti logistikos bei transportavimo sąnaudas. Šis verslas ir uoste dirbančios įmonės vienos kitas papildo – tokia sinergija abipusiškai naudinga.“ A. Vaitkus kaip sėkmės pavyzdį pateikė Roterdamo uostą, aplink kurį sutelkta daug įvairaus verslo, ir mano, jog Klaipėdai reikėtų siekti to paties: „Mūsų tikslas – toks pat, kad aplink uostą įsikursiančios įmonės didintų krovinių srautus. Atsirastų naujų darbo vietų, o biudžetas gautų papildomų pajamų.“ Uostui reikia kartu su miestu plėtojamų teritorijų, kuriose iškiltų biurų pastatai, o į pastaruosius reikėtų pritraukti inžinerinių ar IT paslaugų centrų, suteiksiančių gerai mokamų darbo vietų jauniems specialistams. Uostamiestis sulauktų sėkmės, jei pavyktų pakartoti „Barclays“ ar „Western Union“ efektą sostinėje. Paskui šias Vilniuje paslaugų centrus įsteigusias bendroves atsekė ir daugiau įmonių, o šios sukūrė gerai mokamų darbo vietų IT ir kitų sričių specialistams. Tačiau Klaipėdai siūloma taikytis į logistikos, laivybos bendrovėms ir pramonės įmonėms specializuotas paslaugas teikiančius centrus, taip pat sekant Vilniaus pavyzdžiu iš pradžių pamėginti privilioti vieną kitą pasaulinio lygio žaidėją.

Šiuo metu Klaipėdoje labai trūksta žinių ir žmonių, kurie galėtų pritraukti technologijų bendrovių.

Kryptis aiški, tačiau tikslui pasiekti nepakaks tik pastatyti žvilgančių verslo centrų su kvapą gniaužiančiu vaizdu į Baltijos jūrą. KEPA valdybos pirmininkas E. Kiudulas pripažino, kad šiuo metu Klaipėdoje labai trūksta žinių ir žmonių, kurie galėtų pritraukti technologijų bendrovių. „Taip pat stinga patirties, kaip paskatinti jau veikiančias įmones neužsiimti tik įprastu verslu ir pagalvoti apie inovatyvius projektus. Atrodytų, kad įmonės pačios žino, ką daryti, bet kitų šalių patirtis rodo, jog savivalda gali smarkiai nulemti miesto ekonominę sėkmę arba nesėkmę“, – teigė E. Kiudulas. Klaipėdos LEZ išsikėlė tikslą, pašnekovo žodžiais, nebūti tik fabrikų teritorija ir sieks per artimiausius 5–7 metus pritraukti daugiau inovatyvių verslų: „Klaipėdos dydis ir geografinė vieta yra ideali tokioms įmonėms. Tačiau vieni mes nieko nepadarysime. Reikia greitai į situaciją reaguojančių politikų ir universiteto indėlio. Tai visos miesto bendruomenės darbas. Sėkmės atveju po dešimties metų Klaipėda išliks bent tokio pat dydžio kaip dabar ir vidutinis atlyginimas bus toks, kad žmonės neemigruotų iš miesto ir Lietuvos.“

Arba universitetas, arba kaimas

Vyriausybės parengtame aukštojo mokslo reformos projekte, kuriame siūloma į Vilniaus ir Kauno universitetus sujungti daugelį aukštųjų mokyklų, radikalių permainų Klaipėdoje nenumatoma, tik pabrėžiama, kad čia turėtų veikti techninės pakraipos universitetas. Sukilus akademinei bendruomenei Vilniuje ir Kaune, kontroversiškas Vyriausybės planas greičiausiai įstrigs, ir reforma pakryps kita linkme, tačiau pačioje Klaipėdoje apie universiteto viziją jau senokai diskutuojama ir kalbama nelaukiant nacionalinės valdžios sprendimų. Vietos verslininkai kritikuoja studijų kokybę ir norėtų, kad universitetas didžiausią dėmesį skirtų uosto, logistikos ir pramonės įmonėms reikalingiems specialistams rengti. Bendrovių vadovai laukia inžinierių, IT ir verslo vadybos specialistų, bet jie Klaipėdoje nerengiami, arba studijų kokybė netenkina darbdavių. Verslininkai skundžiasi, kad universitetas neįsiklauso į jų poreikius, nors kai kurios iniciatyvos išgirstamos, pavyzdžiui, neseniai pradėta rengti SGD specialistus. Kita vertus, verslo atstovai pripažįsta, kad jiems labiausiai trūksta nekvalifikuotos arba universitetinio išsilavinimo nereikalaujančios darbo jėgos, tokių darbuotojų norima įsivežti iš užsienio. Uostamiestyje girdima siūlymų ne tik reformuoti vietos universitetą, bet ir dar kartą pamėginti įkurti užsienio universiteto filialą. Prestižinė aukštoji mokykla Klaipėdai įkvėptų to geidžiamo jaunatviškumo ir dinamikos. „Arba turi universitetą, arba esi kaimas“, – riebaus palyginimo nepagailėjo LEZ vadovas E. Kiudulas. Klaipėdos universiteto rektorius Eimutis Juzeliūnas verslininkus ramina, kad yra nusiteikęs stiprinti technologinių studijų programas. Pernai technologinius mokslus rinkosi 16 proc., biomedicinos – 18 proc., humanitarinius – apie 8 proc. stojančiųjų į Klaipėdos universitetą. Socialinius mokslus nori studijuoti daugiau nei pusė jaunuolių, ir rektorius pripažįsta, kad ši dalis kiek per didelė. „Technologijų ir biomedicinos srityse gauname aukščiausius įvertinimus, paskelbiame daugiausia publikacijų užsienio spaudoje, tad šią kryptį, be abejonės, turime stiprinti – siekti būti unikalūs, įdomūs, kad kiti negalėtų dubliuoti. Didžiausią dėmesį skirsime jūrinėms specialybėms, SGD, vėjo energetikai. Bet taip pat turime nuraminti humanitarinę visuomenės dalį, kad technologijų universitete turi likti vietos menams, humanitariniams, socialiniams mokslams“, – kalbėjo E. Juzeliūnas. Išsiugdyti jauną dėstytoją nuo pirmakursio iki daktaro laipsnį įgijusio ir stažuotėse buvusio mokslininko trunka mažiausiai 12 metų. „Mokyklos formuojasi ilgai. Mes ugdome universalius žmones, kurie galės mokytis visą gyvenimą, gebės prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos ir rinkos sąlygų. Negalime blaškytis ir imti tuoj pat ruošti specialistų, kurių verslui reikia šiandien, bet nebereikės rytoj“, – teigė Klaipėdos universiteto rektorius.

Kas nugriaus tvorą?

Retas Klaipėdos svečias patenka už tvoros, skiriančios miestą ir uosto įmones. Tačiau, kaip rengdami šį specialųjį žurnalo priedą įsitikino IQ žurnalistai, kitapus tvoros gyvybės ir entuziazmo dažnai juntama daugiau nei miesto centre. Viešbučių restoranai ilgisi įmonių kredito kortelėmis mokančių užsienio svečių, šiokiadieniais senamiestis ir jo užeigos po 22 val. ištuštėja ir yra uždaromos. Restoranai ir viešbučiai tik iš dalies gali patenkinti verslo klientų poreikius. Kaip ir pajūrio kurortai, Klaipėda kenčia nuo sezoniškumo, tačiau ir atšilus orams poilsiautojų srautai nesustodami juda Palangos ar Neringos link.

Kaip ir pajūrio kurortai, Klaipėda kenčia nuo sezoniškumo, tačiau ir atšilus orams poilsiautojų srautai nesustodami juda Palangos ar Neringos link.

Pasiturintys klaipėdiečiai išsikėlė į individualius namus už miesto, pirkėjus ir pramogautojus iš senamiesčio nuviliojo „Akropolis“. Vidaus turizmo srautai Klaipėdą aplenkia, užsieniečiai čia neturi kaip patogiai atvykti. Miestų rinkodaros ekspertas Marius Vaupšas teigė, kad labai trūksta keleivinių keltų linijos su Švedija ar Vokietija, kuri ne tik Klaipėdą, bet ir visą Lietuvos pajūrį aprūpintų išlaidžiais savaitgalio poilsiautojais. Dabar iš Klaipėdos jūra gabenami vilkikai, o pramogų norintys turistai renkasi keliauti tam pritaikytais keltais į Rygą ar Taliną. Jei būtų plėtojamas ambicingiausias uosto plėtos scenarijus miesto šiaurinėje dalyje, siūloma neriboti vaizduotės ir projektuoti išskirtinės architektūros statinius, kurie galėtų tapti nauja Klaipėdos vizitine kortele. Konferencijų turizmas – vis dar neužpildyta verslo niša Lietuvoje, į kurią taikosi Vilnius, taip pat Druskininkai. Klaipėda visų pirma galėtų susitelkti į Skandinavijos rinką – Švedijos, Norvegijos ar Danijos įmonės garsėja mokymų ir bendravimo kultūra, taip pat į visose Baltijos šalyse veikiančias bendroves. Palangos oro uoste jau dabar leidžiasi lėktuvai iš Oslo, Kopenhagos, Londono bei Rygos, į kurią driekiasi tiesioginiai maršrutai iš daugelio Europos sostinių. Galbūt ta naujoji vizitinė kortelė išorinio jūrų uosto prieigose galėtų būti konferencijų centras, pasaulinio garso projektuotojų sukurtas architektūros perlas. Klaipėdos savivaldybės, priešingai nei Vilniaus, nekamuoja milžiniškos skolos, tad drąsiems projektams įgyvendinti yra rezervų skolintis. Būtų galima sukurti, palaužus Finansų ministerijos prievaizdų pasipriešinimą, įdomesnių finansavimo priemonių, pasitelkti ir privačius investuotojus. Uostamiesčiui reikia ambicijų ir drąsos jas įgyvendinti. Tuomet ir ateis proveržis.