ELTAPer Europą praūžę ūkininkų protestai šįkart neaplenkė ir Lietuvos. Pirmosios šalies gyventojų reakcijos leido suprasti, kad ūkininkų problemos ilgą laiką buvo nesuprastos miesto žmonių ir, atrodo, valdžios atstovų. Kas nutiko žemės ūkyje, kad ūkininkai turėjo traktoriais leistis į ilgą ir varginančią kelionę į sostinę?
Netrukus po pirmųjų ūkininkų perspėjimų Gedimino prospektas virto traktorių parku, čia ėmė dygti palapinės, lauko virtuvės, o aplink medinius stalus sėdosi iš įvairiausių regionų suvažiavę žemdirbiai. Paklausus, ko reikalauja iš valdžios, iš kišenių jie išsitraukdavo vieną ir tą patį šešių reikalavimų sąrašą.
Visų pirma, ūkininkai prašė ištaisyti deklaruotų pievų duomenis ir kompensuoti žemės savininkams už ribojimus plėtoti žemės ūkį saugotinose vietose prie paviršinių vandens telkinių. Antra, sustabdyti nekontroliuojamą grūdų importą iš Rusijos, pabrėžiant, kad tai gali būti ir iš okupuotų Ukrainos teritorijų pavogti grūdai. Trečia, sumažinti į kosmines aukštumas išpūstą suskystintųjų naftos dujų (SND) akcizą ir grąžinti senąją žymėtojo dyzelino naudojimo tvarką. Galiausiai grąžinti nacionalinę paramą pieno gamintojams, kurios negaudami vis daugiau smulkiųjų pienininkų traukiasi iš gamybos.
Toks koordinuotas ir vieningas protestas duoda rezultatų – dalį reikalavimų Vyriausybė pažadėjo išpildyti, o ūkininkų reikalavimus išgirdo ir miestiečiai, nors nebūtinai visi ir visiems pritaria.
