Meniu
Prenumerata

pirmadienis, gegužės 20 d.


IQ VERSLAS
Kodėl Lietuvos įmonių valdyboms reikėtų daugiau moterų?
IQ
Freepik

50 didžiausių Lietuvos įmonių valdybose iš viso dirba 200 narių, tačiau moterų iš jų yra 40 (20 proc.). Ši tendencija pastebima ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kas trukdo moterims užimti aukščiausius vadovaujamuosius postus versle ir ką reikėtų daryti, norint šias kliūtis pašalinti? Apie tai „IQ Verslas“ kalbasi su investuojančių moterų klubo „W invest“ ambasadore, MJJ fondo direktore Kotryna Stankute-Jaščemskiene ir WALLESS advokatų kontoros vadovaujančia partnere, advokate Dovile Burgiene.

Ovidijus Lukošius (OL): IQ žurnalas atliko nedidelį tyrimą – paėmėme 50 didžiausių Lietuvos įmonių, turinčių valdybas, ir paskaičiavome, kiek jose yra vyrų ir moterų. Gautas rezultatas – moterų jose yra 20 proc. Pasižiūrėjus konkrečiau, 23 įmonių valdybose nėra nė vienos moters, trijose vyrų ir moterų skaičius yra lygus, dar trijose moterų yra daugiau nei vyrų. Dovile, ką sako šis tyrimas?

Dovilė Burgienė (DL): Sako tą, ką jūs ir pasakėte – iš principo moterų valdybose yra mažiau. Matyt, turime kažkokią struktūrinę problemą, nes jei būtų tam tikram valdybos lygmeny vienodas skaičius vyrų ir moterų, tai ir kandidatų būtų pakankamai. Reikėtų turbūt pradėti analizuoti priežastis ir dirbti su jomis ankstyvesnėje stadijoje, identifikuoti ir spręsti problemas, kurios trukdo moterims apskritai daryti karjerą. Turbūt objektyvių jokių priežasčių nėra, žinome, kad pagal statistiką Lietuvoje moterys yra labiau išsilavinusios, nei vyrai, visos išsilavinusios moterys yra darbo rinkoje, mūsų įsitraukimas į darbo rinką yra rekordinis, tačiau jau paskui pareigos ir atsakomybės išsisluoksniuoja vėlesnėje karjeros stadijoje neproporcingai moterims nepalankia linkme.

OL: Kotryna, koks būtų jūsų komentaras?

Kotryna Stankutė-Jaščemskienė (KS-J): Išties privatus sektorius, galima sakyti, renkasi pats pagal savo įsitikinimus, prietarus ir galbūt jam reikėtų daugiau gerų pavyzdžių, kad įkvėptų pasirinkti daugiau moterų valdybose. Mano nuomone, valstybinės įmonės tikrai galėtų turėti kažkokį bendrą nacionalinį susitarimą. Jis skamba labai biurokratiškai, bet pagal tam tikrus tvaraus vystymosi tikslus kitokius skaičius išsikėlę, kadangi Lietuva visada žiūri į Skandinavijos šalis, į geruosius pavyzdžius ten, sakyčiau, kad bent jau žiūrint į tuos idealius kaimynus, kuriuos visada linksniuojame, galėtume tikrai pasitempti.

OL: Žiūrint į kaimynus, žurnalo tyrime matėme keletą didelių bendrovių, kurių akcininkai – švedai ar kiti skandinavai, ir jose situacija lygiai tokia pati, moterų beveik nėra. Ką tai parodo?

KS-J: Tai parodo, kad Skandinavijoje tai yra viena iš bendrų taisyklių, reikalavimų, o Lietuvoje to nėra ir dėl to yra tam tikras apsileidimas – bent jau valstybinėse įstaigose. Sakyčiau, kad labiausiai įkvepia gerieji pavyzdžiai ir kolegų paskatinimas. Bent jau iš asmeninės patirties, kiek turiu pažįstamų moterų lyderių ar valdybose, tai šeimos palaikymas eiti karjeros keliu pirmyn, kolegų, vyrų, ir taip pat įmonės, valdybos priėmimas.

DB: Pridurčiau, kad apskritai valdybos Lietuvos įmonėse kaip reiškinys nėra labai išsivystęs lyginant su kitomis šalimis. Labai dažnai valdybos yra sudaromos paties akcininko ir darbuotojų. T.y., jei įmonė, pavyzdžiui, veikia technologijų sektoriuje, kad ir tų pačių skandinavų akcininkų, ir ji neturi išorinių, nepriklausomų valdybos narių, yra kita problema, kuri su moterų ir vyrų lygiomis galimybėmis koreliuoja – nuo vaikystės yra stereotipizavimas, kad moterys technologijų sektorių renkasi mažiau. (...) Dabar, sakykim, valdybų amžius yra apie 40 metų, žmogus jau padaręs karjerą, pretenduoja į aukščiausias vadovų pozicijas, tai turime turėti merginas, kurios rinkosi programavimo, technologijų, inžinerijos, galbūt verslo finansų specialybes kažkada 20 metų atgal. Tad jų trūksta įmonės viduje.

Yra toks variantas, kad galima pasirinkti iš išorės. Valdybose kompetencijų reikia ne tik to verslo pagrindinės srities, bet viso spektro – atitikties, rinkodaros, strategijos, žmogiškųjų resursų, o statistiškai žiūrint tai yra moterims patrauklesnės profesijos ir kandidačių yra. Manau, kad yra dar ir ta priežastis, kad apskritai valdybų formavimo praktika nėra labai nusistovėjusi.

(...) Kita struktūrinė problema – išankstiniai nusistatymai, kurie nebūtinai yra piktybiniai. Atlikta daug tyrimų, kaip žmones veikia lyčių stereotipai – visi mes esame linkę rinktis kandidatus, savybėmis panašius į save, ir kažkaip gaunasi, kad lengviau susišneki su tos pačios lyties asmeniu. Tada atrankose galvoji, kad, nors ir apylygiai kandidatai, atrodo, bus lengviau dirbti su tuo žmogumi, kuris yra į mane panašesnis. Tai čia yra daug pavyzdžių iš kito pasaulio, pavyzdžiui, kai pradėjo atrankas į orkestrus daryti su užuolaida, pradėjo daugiau moterų į juos atrinkinėti, nes tradiciškai senovėje tik vyrai koncertuodavo.

Valdyboje, aišku, tokios kaukės neuždėsi. Per asosiaciją lyderiams mes daug dirbame su moterų įgalinimo temomis. Valdybų lygis yra tokia sritis, kurios labai dirbtinai negali pakeisti, nes tu paprašai akcininko, kad jis duotų pasaugoti savo pinigus kažkam – turi būti begalinis pasitikėjimas tais žmonėmis, žinių, reputacijos, gebėjimo dirbti komandoje, kad viskas veiktų sklandžiai, nes tai yra pakankamai greiti procesai, reikia iš pusės žodžio susikalbėti, kai įmonės turi greitai priimti sprendimus esant kažkokiems pasikeitimams.

Mes dirbame su pasiūlos klausimu, kad būtų lengviau surasti tas moteris, kurios yra tokios – puikios ir atitinka visus standartus, su jomis dirbti yra grynas malonumas. Turime duomenų bazę, sąrašą, į kurį daug pasiekusias moteris kalbiname save įtraukti, kad įmonės, kurios ieško narių, jas galėtų ten rasti. Darant atrankas, profesionaliai formuojant valdybą reikia ieškoti kandidatų ne atsitiktinai, bet pasidarant įvairių kompetencijų matricą, kur yra ir įvairovė kaip kompetencija. Jei įmonėje visi vienodi, nė vienas nepamatys didžiausių rizikų ir didžiausių galimybių, nes žmonės mąsto skirtingai. (...) Tą projektą pradėjom su Privataus kapitalo fondo asociacija, kas sako, jog yra Lietuvoje didelė masė kapitalistų, kuri supranta, kad įvairovė yra naudinga. Įmonėms reikia uždirbti pelno, jos turi priimti teisingus sprendimus, ir sprendimų kokybės kriterijus yra įvairi nuomonių, patirčių bazė.

Įrodyta daugybe tyrimų ir apklausų, kad didesnės bet kokia prasme įvairovės komandos geriau funkcionuoja.

Dar kita tema, kuria labai plačiai diskutuojama Europoje – kvotų tema. Mes norėjome tą pokytį visuomenėje pozityviai ir natūraliai bandyti judinti per žinomumo didinimą, daug metų su tuo dirbome. Dabar jau yra didelė tikimybė, kad tos kvotos bus įvestos didelėms įmonėms visoje Europos Sąjungoje (ES). Manyčiau, kad žiūrint į kitų šalių pavyzdį didelį proveržį davė kvotos. Jos priverčia pamatyti, kad tų kandidatų yra įvairių, ir paskui nebelieka tos problemos, kuri atrodytų iš pradžių, kad nežinau, ką kviesti, nėra iš ko rinktis ir panašiai. Kai atsiranda būtinybė paieškoti, žmonės nustemba (...). Nėra tokia problema ir tos kvotos, kad dirbtinai atmesta bus, jos sukelia tokios kontroversijos, nes tai padės ieškantiems rasti kažką naujo.

(KS-J): Pritariu dėl kvotų. Esu ne sykį diskutavusi su moterimis lyderėmis, kai kurios sako – nesąmonė, tai moterų žeminimas, jei tai yra priverstinis reikalavimas pakviesti jas į valdybas. Aš pritariu, kad tai yra priverstinis paskatinimas pasidomėti, nors ir dėl to, kad reikia, bet tai užduos tam tikrą toną ir parodys būtent tos įvairovės privalumus. Moterys ir vyrai yra skirtingi pagal savo charakterį, gebėjimus, būdo bruožus, bet tik iš gerosios pusės, jie gali atnešti labai daug skirtingų požiūrio taškų. (...)

OL: Grįžtant prie kvotų ir reguliavimo, jūs abi pritariate šiam žingsniui. Pažiūrėjus į mūsų Vyriausybę, matome specialiai siektą lyčių balansą, bet pažiūrėjus į valstybines įmones, moterų valdybose yra labai mažai, o mūsų tyrime rastose įmonėse išvis nėra. Politikai greiti reguliuoti ir priimti kvotas, bet matome, kad jokio sąmoningo veikimo politiniame lygmenyje, valstybinių įmonių lygmenyje nėra. Galbūt reikėtų pradėti nuo to, kad šią temą iškeltume pakankamai aukštai, jog apie tai būtų pradėta diskutuoti ir sprendimai būtų priimami įsisamoninus, kam jie reikalingi?

DB: Kaip teisininkė pareplikuosiu, kad valstybinės įmonės nėra politinis lygmuo. Bet valstybė kaip akcininkė yra didžiausia turto savininkė Lietuvoje, bet kurioje valstybėje taip turbūt yra, kad valstybė yra pati didžiausia turto savininkė. Akivaizdu, kad stambus verslas visada užduoda toną smulkesniam pagal savo praktikas, pagal tai, kai pradeda kažką remti, dalintis, visuomeninius projektus vykdyti, ir smulkesniam visą laiką yra lengviau paskui sekti. Čia taip pat yra puikus pavyzdys, kad didžiosios įmonės, kurių savininkė valstybė, iš principo leidžia privačioms sakyti – jei valstybė nedaro, tai kodėl aš turiu stengtis? Tai suprantama kaip kažkokia auka, nors galėčiau pasiginčyti. Įrodyta daugybe tyrimų ir apklausų, kad didesnės bet kokia prasme įvairovės komandos geriau funkcionuoja. Jei paimsim valstybinių įmonių, kurios dirba su plačiu vartotojų ratu, iššūkius, kuriuos tuos valdybos sprendžia, tai nėra, pavyzdžiui, kalbant apie elektrą, tik vėjų parkų plėtra, kur reikia tik inžinierių ir dominuoja vyrai – tikrai ne. Pavyzdžiui, kainodaros klausimai yra susiję su kiekvienos šeimos namų ūkio vartojimu, ir čia reikia labai daug įvairių nuomonių pasitelkti. Galima rasti daug pavyzdžių, kur labai padėtų įvairesnių žmonių dalyvavimas prie stalo ir priimant sprendimus.

Manau, kad jei natūraliai tas procesas neįvyks, kvotos tą paskatintų, nes posėdžiuose atsirastų didžiulis naujų idėjų bumas. Jei kalbėti apie valstybės kaip savininkės tam tikrą užduodamą toną, tai yra labai daug iki šiol jau įvykę – skaidrumo reikalavimų, standartų. Galima sakyti, kad apskritai valdybų atsiradimas įmonėse didžiąją dalimi valstybės reguliavimo dėka atsirado. Anksčiau privačiose įmonėse valdybų nebūdavo. Mes kalbėdavome prieš 10 metų, kad Lietuvoje dominuoja toks valdymo modelis, kur akcininkas labai įsitraukęs. Aišku, pradinėje stadijoje įmonei gerai, kad savininkas įsitraukęs, jam rūpi, jis tuoj pat gali priimti sprendimus, tuomet augimas greitas. Bet kai įmonė didesnė, ji pradeda lėtėti, tada procesus reikia sutvarkyti ir reikia daugiau visokių sprendimo priėmimo organų, lygių, diskusijų ir panašiai. Tas pokytis valstybėje įvyko, ir pritariu, kad valstybė galėtų tą toną užduoti.

Lygiai taip pat galėtų ir savo pačios valstybės tarnyboje, kaip yra Vyriausybės lygmuo, kai Lietuva kaip politinė jėga siekia įvairovės, truputį pakyla reitinge, bet po rinkimų viskas gali staiga pasikeisti, nes trys keturi pagrindiniai postai nepakeičia esmės visuomenėje. Sakyčiau, atranka į valstybės tarnybos vadovaujančias pozicijas galėtų būti bent jau rekomenduojama, kad būtų kandidatų po lygiai, o jau tada išsirinksi geriausią.

Labai dažnai moterys nesiekia aukštų postų, nes joms trūksta postūmio, taip pat ir vyrai. Žmonės dažnai iš savęs yra kuklūs, nors ir geri specialistai, kažkas juos turi paskatinti. (...) Tokia veikla, kaip valdybos, jei kalbame apie nepriklausomą valdybos nario veiklą, yra papildoma – reiškia, turiu pagrindinį darbą, vaikus, draugus, bandau viską spėti gyvenime ir dar kažkaip turiu rasti jėgų eiti į kitos įmonės valdybą, kur ne tik dirbti reikia, bet ir atsakomybė didelė, nes jei padarau klaidą, mane asmeniškai gali paduoti į teismą. Turi būti paskatinimas iš esamos aplinkos, esamo darbdavio, kuriam naudinga, kad jo darbuotojas įgauna daugiau patirties kitose įmonėse, pamato, kas vyksta, atsineša naujų idėjų, ir sutuoktinio ar partnerio, su kuriuo galima pasidalinti buitį.

Labai dažnai moterys nesiekia aukštų postų, nes joms trūksta postūmio, taip pat ir vyrai.

Kalbant apie papildomų veiklų rodiklį, lygių galimybių indekse, kurį ES sudarinėja, man labai patinka kriterijus, kuris tarsi atrodo nereikšmingas. Yra kartu sudėti į vieną du dalykai: vienas – kiek valandų ar minučių kasdien skiriama buities reikalams, ir antras – kiek valandų ar minučių skiriama savo asmeninei, socialinei veiklai, savirealizacijai. Pas moteris šaržuojant būna 3 valandos buities ir 0 saviraiškos, o pas vyrus atvirkščiai. Valdybos papuola kažkur į tą pusę tos saviraiškos, nes tai nėra brangiai apmokama, papildoma, truputį tik kompensuojamas sugaištas laikas, ir tą turi daryti ne visai darbo metu, nes į posėdžius eini darbo metu, bet ruošiesi vakarais, ir kodėl turėčiau tą daryti? Dėl to, kad rūpi, nori idėjomis pasidalinti, bet kažkas turi padėti ir pasidalinti buities našta, rasti balansą. Viską sudėjus, labai daug problemų reikia spręsti, bet geri pavyzdžiai įkvepia ir tada norisi bandyti, kai pabandai, tada patinka ir tas poreikis socializacijai atsiranda, buities pradedi mažinti, kovoji už savo saviraiškos teisę, tada pasidaro smagiau ir įmonėms, ir daug pasiekusioms moterims yra geriau.

OL: Pokalbio pradžioje pastebėjome ir turbūt padarėme gerą įžvalgą, kad valdybos narių gatvėje niekas neieško, jie turi užaugti pačioje įmonėje arba kažkur toje srityje. Matome problemą ir turime ieškoti priežasčių, kodėl moterys dažnai iškrenta iš tų lenktynių, ir viena priežasčių gali būti labai dosni socialinė Lietuvos politika dėl motinystės atostogų, kurios gali trukti dvejus metus, yra neblogai apmokamos ir kurios yra turbūt pačios dosniausios ir pačios ilgiausios ne tik ES, bet ir visame pasaulyje. Kaip reikėtų vertinti šitą „gerovės valstybės“ elementą, kai paskui tai neseka kiti labai svarbūs žingsniai – trūksta darželių, vaikus reikia pasiimti vidury dienos, nėra jokių kitų pagalbų, reikalingų moterims, auginančioms vaikus? (...) Kaip įtikinti ir parodyti politikams, kad dosnumas moterims kartais yra žalingas?

DB: Mes asociacijoje „Lyderė“ esame parengę maždaug penkių punktų programą, ką reikėtų daryti. Negali per naktį pakeisti, aš šiaip esu už trumpinimą moterims apmokamų vaiko priežiūros atostogų, jas dalintis su vyru, iki tam tikros vaiko emocinei būklei sveikos, reikalingos ribos. Tą reiktų padaryti, bet tą gali padaryti tik tada, kai padarai ir paslaugas prieinamas. Reiktų konstatuoti, kad realiai valstybėje yra konceptualus palaikymas, ir dabartinėje Vyriausybėje, ir ankstesnėje. Kai kalbėdavom su vadovybe apie tą sistemą, nebūdavo ginčo, kad tikrai reikėtų, nes yra akivaizdžiai tyrimais nustatyta, net yra tam sugalvotas terminas specialus – „motinystės bausmė“: moterys, kurios neturi vaikų, vyrai, kurie turi vaikų ir vyrai, kurie neturi vaikų, karjerą daro vienodai, o moterys, kurios turi vaikų, atsilieka ir niekada nebepasiveja. (...) [Šių moterų kreivė] paskui kyla, bet visada atsilieka. 50 metų moteris, kažkada užauginusi vaikus, vis tiek yra 20–30 proc. mažiau uždirbanti, nei moteris, kuri neturėjo vaikų, arba vyrai, kurie turėjo vaikų, ar kurie neturėjo. Ta „motinystės bausmė“ yra išmatuota, fiksuojama visame pasaulyje.

Mes kaip asociacija siūlome tokį vaiko priežiūros sėkmingos sistemos kriterijų – vaikų iki trejų metų įsitraukimas į institucinę vaiko priežiūrą pilnai darbo dienai. Koks yra procentas? Danijoje jis yra apie 80 proc., Lietuvoje galbūt 10 proc. Tai ir atsako – iki trejų metų yra prarandama, jei vaikų du – 5–6 metai, jei tai įvyksta tarp 30–40 metų, kai visi daro karjerą, o taip dažniausiai yra daro žmonės tokio amžiaus, tai beviltiška, nes būdamas 45-erių nebepavysi 25–30 metų žmonių pagal savo darbo tempą, skiriamą laiką ir panašiai. Diskusija tokia, kur labai gerai būtų jei savivaldos rinkimuose ji aktyviau veiktų, ką savivaldybės, atsakingos už organizavimą, daro – ar jos pačios turi diegti tas įstaigas, kurios nuo 0,5 ar vienerių metų bent dalį dienos pradėtų siūlyti lopšelius, arba jei pačios nesugeba surinkti investicijų, padarytų „krepšelio sistemą“ ir vietoj pinigų mokėjimo šeimai, mokėtų privačioms organizacijoms. Jų tikrai prisisteigtų daug, būtų tinklai, namuose galbūt veikiantis lopšelis, ne tinklinis, ir tai būtų ir darbo vieta namuose liekančiai motinai. Pasaulyje labai įprasta, visur tai veikia. Tik labai daug uždirbantys žmonės gali sau leisti turėti auklę. Turime suprasti, kad jei visi galėtų, tai žmonių tiesiog nebūtų – nėra tiek daug žmonių, kad kiekvienai šeimai po papildomą vaiką prižiūrintį žmogų. Reikia kuo greičiau plėtoti tas paslaugas, nes kitaip niekas nepasikeis.

KS-J: Pritariu, kad išties tarsi labiausiai gaila būna mamoms palikti metų vaikelį kažkokiai auklei ar bandyti iškišti, kad galėtų grįžti į darbą, bet jei mama žino, kad yra saugi aplinka, būtent tas suvokimas, kad nereikės po pusės darbo dienos lėkti pirmą ar antrą valandą pasiimti iš darželio, žongliruoti su tėčiu, kas šiandien tą turės padaryti, yra pilna, graži, saugi paslauga ir kartu net vaiko ugdymas, socializacija, ne tai, kad jis vienas uždarytas kažkur su aukle. Bent jau mano burbulas, manyčiau, pritartų tokiam valstybės indėliui į jų gyvenimo posūkį atgal link karjeros kelio.

OL: Pabaigai pabandykime pafantazuoti ir pašaržuoti, kas atsitiktų, jei moterys imtų dominuoti valdybose?

DB:

Nieko neatsitiktų, jei taip atsitiktų, tai reikštų, kad tiesiog natūraliai daugiau moterų nori tokia veikla užsiimti. Duosiu pavyzdį – yra daug sektorių Lietuvoje, kur ilgą laiką, dėl to, kad tai viešas sektorius ir vieši pinigai, būdavo santykinai nedideli atlyginimai. Tradiciškai daugeliui šeimų socialiai priimtina, kad vyras uždirba daugiau, moteris mažiau, bet tos moterys labai dirbti norėjo pilnu etatu ir yra išsilavinusios. Kai kuriose valstybėse viešojo sektoriaus vadovų pozicijose dominuoja moterys, ir viskas kažkaip veikia – ir švietimas, ir sveikata, ir socialinės paslaugos. Ten turbūt 90 proc. darbuotojų ir 90 proc. vadovių yra moterys. Čia nesveikas balansas ta prasme, kad, matyt, įvairovės pridėjus ir ten būtų gerai, bet, man atrodo, nieko neatsitiktų, viskas veiktų. Viskas būtų taip pat, tik harmoningiau.

JWPLAYER_MAIN:1800

2023 02 01 11:00
Spausdinti