Meniu
Prenumerata

trečiadienis, gegužės 22 d.


LIETUVOS KELIAI
LAKD vadovas M. Švaikauskas: ištiestos rankos principas nuo šiol negalioja interviu
BNS
Saulius Žiūra
M. Švaikauskas.

Naujasis Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) vadovas Marius Švaikauskas sako, kad įmonė privalo keisti požiūrį – nustoti dėl visų nesėkmių kaltinti per mažą finansavimą ir liautis prašyti papildomų pinigų iš valstybės biudžeto, kai jų galima rasti kitur.

Penkerių metų kadencijai išrinktas M. Švaikauskas sako, kad nebūtų pretendavęs į šias pareigas, jeigu LAKD nebūtų tapusi akcine bendrove.

„Valstybės įmonėje ne viską gali įgyvendinti, faktas, kad virsmas ir būsima transformacija, iššūkiai mums, vadovams, mūsų rateliui yra įdomiausi – kai tu tikrai gali pasiekti rezultatą atsispirdamas nuo, gal ir negražu sakyti, tam tikro dugno“, – interviu BNS sakė M. Švaikauskas.

Direkcijos vadovas tikisi, kad jo patirtis padės paversti LAKD visiškai kitokia, į rezultatą, o ne į procesą orientuota organizacija, kurioje bus priimami labiau pamatuoti sprendimai, o neskaidriems procesams bus taikoma nulinė tolerancija.

M. Švaikausko teigimu, direkcijoje baigėsi tie laikai, kai dėl visų bėdų bus kaltinamas lėšų trūkumas – efektyvesnio darbo bus siekiama su esamais finansiniais resursais, jų bus ieškoma ne tik valstybės biudžete.

Kitos interviu temos

– Direkcijai atėjote vadovauti tiltams griūvant. Ar tai geras laikas pradėti darbą?

– Suprantu, ką turite galvoje (juokiasi). Matyt, vienokio ar kitokio laiko neįmanoma prisitaikyti, ir pokyčiai yra valdybos arba akcininkų noras startuoti, turime virsmą iš valstybinės į akcinę bendrovę, galbūt startuoti reikėjo jau anksčiau.

O ar man laikas geras startuoti – pasakysiu iš asmeninės perspektyvos: ketverius metus vadovavau strateginei valstybės įmonei, jos transformaciją vykdžiau, o paskutinis mano darbas buvo fizinio objekto statyba prie sienos su Baltarusija, tai baigęs labai puikiai integravausi, o mano kompetencijų ir patirčių reikia šiai įmonei. Tai labai smagu, kad akcininkas ir valdyba patikėjo tomis gairėmis, kurias pristačiau.

– Kokia patirtis ir siekiai pravers čia?

– Beveik ketverius metus vadovavau įmonei „Vilniaus vandenys“, kuri buvo labai panašioje situacijoje 2018 m., o dabar ji yra kitokia, kai pradėjome taikyti visiškai kitokius standartus, kitus lūkesčius ir labai aiškiai pasiekėme rodiklius, kurie bus reikalingi ir šiai įmonei. Kalbu apie tą patį klientų pasitenkinimo indeksą – pagal jį „Vilniaus vandenys“ tapo viena iš geriausiai vertinamų įmonių, reputacijos indeksą iš pačių žemumų pakėlėme, – tam tikrą šleifą, kuris yra ir šioje įmonėje. Užauginome iki tokių gigantų privačiame sektoriuje kaip „Tele2“ ar „Bitė Lietuva“.

Investicijų indeksas: „Vilniaus vandenys“ 2018 m. darė tik 3 mln. eurų investicijų, o 2021 m. jos išaugo 10 kartų. Tam tikri rodikliai, kurie leido pasiekti tą transformaciją, rezultatą, akcininkų ir visuomenės lūkesčius, bus integruoti ir čia.

– Kaip sekasi įsivažiuoti?

– Dabartinis tempas man patinka, jo laukiau – tas pat buvo su fiziniu barjeru: non stop septynios dienos, norisi kuo greičiau atnešti tam tikrą rezultatą. Čia laukiamas rezultatas, kurį pajustų vartotojai, tikriausiai neateis taip greitai, bet norisi kuo greičiau sutvarkyti tam tikrus vidinius procesus, kad tas laikas būtų operatyvesnis.

– O koks iki šiol buvo Jūsų santykis su LAKD – ar anksčiau buvo susikirtę keliai, ar tai visiškai nauja sritis?

– Mano asmeninis santykis turbūt toks pat, kaip ir jūsų – esu toks pat naudotojas infrastruktūros, kurią ši įmonė kuria. Nepriklausau kelininkų bendruomenei ar jokiai politinei partijai, bet tie patys projektai, kuriuos dariau, labai aiškiai atsispindi ir šioje įmonėje, kalbu apie pačios infrastruktūros kūrimą ir tinkamą jos valdymą, o ko dabar ypač reikia, ir kokie akcininko lūkesčiai keliami – tai strateginiai projektai, tokie kaip „Via Baltica“, kelias Vilnius–Utena, karinio mobilumo projektai, kaip juos padaryti laiku, nes įsipareigojimus turime ne tik sau, bet ir visuomenei, užsienio partneriams, kaip juos padaryti greičiau.

Tai ta mano patirtis, dėl kurios, matyt, mane ir samdė „Epso-G“ fizinio barjero statybai, ir puikiai tą padarėme, greičiau, nei buvo tikėtasi. Ir patirties, ir kompetencijos turiu – tai, ko reikia šiai įmonei.

Aišku, buvo santykis su LAKD, tam tikras su vadovu Vitalijumi (buvęs direkcijos vadovas Vitalijus Andrejevas – BNS), nes panašius projektus vykdėme, panašiai tie projektai siejosi, bendros politikos, bendros tvarkos, kai vienas tiesia kelius, o kitas – infrastruktūrą, tai reikia koreliuotis tam tikrose ribose, tai tik toks santykis ir buvo.

– Pabrėžėte pradėtų projektų greitį, tačiau yra ir tokių, kurių direkcijai niekaip nepavyksta pradėti, pavyzdžiui, kelių rinkliavos projektas (e-tolling). Matote sprendimų, kaip juos pagreitinti?

– Projektą pradėti yra daug lengviau planavimo stadijoje, negu įeiti į pradėtą, užprogramuotą kontrolės nebuvimu. Prikimo metu nusistatai tam tikras ribas, neatidėliotinus darbus, tam tikrą rangovų kontrolę, į sutartį įdedi atsakomybes savo ir jau būsimo rangovo.

Kai tai nėra išgryninta, turi problemų, kaip ir su paminėta e-tollingo sistema: teismai, nukeliami terminai, neaiškūs procesai. Tokioje stadijoje procesą suvaldyti žymiai sunkiau, turime tai, ką turime, nors ir akcininkui, ir visuomenei, ir įmonei jis labai svarbus, nes reiškia papildomas pajamas. Bet ir šiuo metu to projekto valdymas yra gana sudėtingas, nes jis yra besibaigiančioje pirkimų stadijoje, ir yra užprogramuoti dalykai, kuriems jau negali daryti įtakos greičiui, kontrolės, atsakomybės, reikia dirbti su tuo, kas yra.

Tam yra rizikų valdymo standartas, kurį mes čia padarysime ir įdiegsime, tai, matyt, bus vienas pagrindinių dalykų, kad įgyvendinimo metu kontrolė bus aukščiausio lygio, jeigu norime projektą užbaigti laiku.

Šioje vietoje taip pat matau, kad turės atsirasti bendradarbiavimas tarp partnerių, nes šiandien girdime, kad asociacijai („Lietuvos keliai“ – BNS) trūksta supratimo, kad esame partneriai, o aš čia esu labai atviras, aš iškeliu savo ir įmonės lūkesčius, nusibraižau atsakomybės ir skaidrumo ribas. Reikalauju, bet kartu ir padedu. Būtinas supratimas, kad projektas reikalingas abiem pusėms.

– Kitaip tariant, dabartinės padėties su e-tollingo sistema buvo galima išvengti, jeigu pirkimas būtų šiek tiek kruopščiau suplanuotas, atidžiau įvertintos rizikos?

– Jeigu būtų aiškus pirkimas su aiškiu planu ir sutarties reglamentavimu, kad nekiltų tam tikrų klausimų. Turbūt einame į įmonės vidinius procesus, kuriuos reikia sutvarkyti, įsidiegti realiai projektinį valdymą, ko įmonė dar neturi, rizikos veiklos vertinimo sistemą, kad būtume aiškiai nusistatę savo ir partnerių atsakomybes. Tuo pačiu išsikelti pamatuojamus, ambicingus ir aiškius tikslus: ką, kada norime matyti ir kaip tai pasieksime. Tai vienas svarbiausių dalykų.

Taip pat einame į kultūrinį įmonės vertinimą. Mano požiūriu, nors čia dar esu tik dvi savaites, vis dėlto mes dar esame nepasiruošę tam kultūriniam virsmui, kad orientuojamės į patį procesą, o ne į rezultatą. Tai nuo šio virsmo ir pradedame transformaciją: mums svarbu akcininkui, valdybai pažadėtas rezultatas tam tikru laiku.

– Pranešime apie Jūsų skyrimą įvardijote, kad LAKD žadate nulinę toleranciją neskaidriems sandoriams, sprendimams, pirkimams bei asmeniniams ryšiams, tarsi referuojate, jog visa tai įstaigoje paplitęs reiškinys. Kodėl? Ar turite žinių, ar tiesiog remiatės viešąja erdve, dar kažkuo?

– Turbūt mes visi žinome tam tikrą besitęsiantį šleifą, vadovų kaitą, interesų konfliktus – aš tai pradedu būtent nuo savęs, nes aš irgi atėjau į organizaciją aiškiai deklaruodamas ir nusišalindamas nuo tam tikrų sprendimų, nes manau, kad turiu ne tiek interesų konfliktą, kiek regimybę, nes pažįstu vieną iš rangovinės organizacijos vadovą, kuri dabar dalyvauja konkursuose pas mus.

Todėl labai aiškiai tai deklaravau ir įmonės viduje, ir išorėje nusišalinu, valdyba nusišalinimą priėmė, aiškiai pasakė, kad reikia sukurti sistemą. Nuo to irgi atsispiria.

Aš taip pat girdžiu tą pačią asociaciją su infrastruktūra, matau, kiek teisminių procesų šiandien įmonė turi. Ir labiausiai liūdina, kad tie procesai didžiąja dalimi pralaimimi. Ką tai indikuoja – kad kažkas neapibrėžta, keliame perteklinius reikalavimus, kitas dalykas – matau, kad panašūs pirkimai ir sutartyse keliami skirtingi reikalavimai, tai aš šioje vietoje noriu nubrėžti labai aiškų brūkšnį ir kad tai nebus toleruojama niekada, kad mes prieisime prie vienodo standarto vertindami interesų konfliktus, priimdami bet kokius sprendimus įmonėje, atlikdami viešuosius pirkimus juos jau planuodami.

– O tai, kad LAKD iš valstybės įmonės tapo akcine bendrove, ar turėjo įtakos Jūsų apsisprendimui kandidatuoti į vadovo vietą?

– Vienareikšmiškai taip, nes tai yra visai kita galimybė pasiekti kitą standartą ir vadovui užduodami jau visiškai kiti lūkesčiai ir tikslai, maksimalūs ir ambicingi. Ir jeigu tau atrištos rankos, tu žinodamas lūkesčius ir tikslus gali tai padaryti.

Valstybės įmonėje ne viską gali įgyvendinti, faktas, kad virsmas ir būsima transformacija, iššūkiai mums, vadovams, mūsų rateliui, yra įdomiausi – kai tu tikrai gali pasiekti rezultatą atsispirdamas nuo, gal ir negražu sakyti, tam tikro dugno.

– Tikriausiai sutiksite, kad ėmėtės vadovauti sričiai, kuriai valstybėje visada trūksta pinigų. Kaip jums atrodo, ar problemas galima spręsti tik prašant daugiau pinigų, ar galima išsiversti ir be to, priimant efektyvesnius sprendimus?

– Turbūt labai aiškus atsakymas: kai vyksta virsmas, įmonėje ištiestos rankos principas – arba padarysime tiek, kiek duoda – nebegalios. Taip, mes žinome pagrindinį finansavimo šaltinį, Kelių priežiūros ir plėtros programą, kad kiek nusprendžia, tai tiek ir duoda, tiek turime, už tiek ir padarome. Faktas, turbūt kai šalyje turime 40 proc. blogos kokybės kelių, 72 blogų arba labai blogų tiltų, tai jeigu paklodę tempsi į vieną pusę, kažkuris kraštas liks neužklotas.

Bet įmonės transformacija reiškia, kad mes jau patys galime ieškoti finansavimo šaltinių, pasinaudoti jais, ir tai yra labai aiškus signalas, kad ištiestos rankos principas negalioja – kiek į delniuką įdėsi, tiek padarysim. Mes ieškosime papildomo finansavimo galimybių, yra labai aiškūs struktūriniai fondai arba komerciniai bankai, NIB'as, EIB'as (Šiaurės investicijų bankas, Europos investicinis bankas – BNS), kurie pasiruošę paskolinti, tad tikrai darysime daugiau, nei planavome.

Juo labiau kad yra karinio mobilumo programos. Žinome, kas vyksta už mūsų sienos, esame pasiruošę pasikeisti kelius ir tiltus, programos yra, o mums turbūt pirmiausia reikia susitvarkyti vidinius procesus, kad būtume pasiruošę. Yra ir didelės galimybės iš Europos Sąjungos lėšų, man kyla klausimas – ar mes tikrai viskuo pasinaudojame.

Man atrodo, kad galime ieškoti lėšų ne tik kelių priežiūrai, bet ir aplinkai gerinti – kalbu apie dviračių ir pėsčiųjų takus.

Todėl mano atsakymas toks: jeigu ir duos tiek, kiek duos, mes ieškosime maksimaliai skolintis ir valstybinės reikšmės keliams, ir tiltams, kad galėtume visuomenei duotus įsipareigojimus vykdyti ir kad ta bloga kelių būklė iš 40 proc. judėtų į kitą pusę.

– O kaip jums, kaip vairuotojui, atrodo Lietuvos keliai?

– Į šią įmonę ateinu iš vartotojo pusės. Man nepatinka, netinka ir turbūt aiškus lūkestis iš manęs kaip kelių naudotojo – situacija turi keistis. Kalbu ne tik apie kelių ir tiltų būklę, kuri tam tikrais atvejais yra tragiška, bet ir apie jų priežiūrą. Ar jums tinka iš Klaipėdos į Kryžkalnį, kaip vakar (kovo 8 d. – BNS) autostrada važiuoti 40 kilometrų per valandą greičiu, nes sniegas uždengė visą kelią ir laiku jo niekas nenuvalė?

Man netinka. Atrodo, kad visi aiškiai esame pasakę, jog kelių būklė mūsų netenkina, mes norime daugiau dviračių takų, geresnės priežiūros. Visi to norime, bet kaip tai pasiekti, dabar jau ir mano atsakomybė yra.

– Rusijai pradėjus karą Ukrainoje nutrūko daug tradicinių statybos medžiagų tiekimo kanalų iš Rytų, dalį jų keičia kokybiškesnės medžiagos iš Skandinavijos, pavyzdžiui, skalda. Galbūt su šiais pokyčiais galima tikėtis geresnės kelių kokybės?

– Aš esu kaip vokiečių vadovas, vadybininkas, o ne kažkokios tiesioginės veiklos ekspertas, visada remiuosi žinovų, ekspertų klausimu, todėl į šį klausimą negaliu atsakyti, nes iki šiol dar nebuvau su juo susidūręs. Bet jeigu medžiagų parametrai geresni, tai natūralu, kad geresnės kelių būklės išlaikymas gerėja. Bet tikrai šis klausimas dar ne man.

– Galbūt esate numatęs ir remontuojamų kelių auditą: ar ten klojamas pakankamas asfalto sluoksnis, laikomasi kitų kelių statybos reikalavimų – juk tokių patikrinimų iniciatyvų, būdavo, paaiškėdavo reikšmingų trūkumų?

– Dabar procesas jau yra pakeistas, garantinio laikotarpio metu nuolat visus kelius pasižiūrime, kokie jie padaryti. Turime tikrai labai geras laboratorijas, todėl ta problema, manau, su priežiūra ilgainiui išnyks, o rangovai supras, kokia yra kontrolė, kokia atsakomybė.

Bet aš manau, kad šiandien mūsų prioritetas turėtų būti ne garantinė priežiūra, kuri visą laiką išliks ir bus, bet įmonei dabar trūksta proceso priežiūros statybos metu. Šis akcentas bus labai didelis, jis leis pasiekti tam tikrus dalykus dėl statybų operatyvumo ir panašiais. Mano tikslas – kad kiekvienas projektas turėtų savo vadovus ir prižiūrėtojus statybų metu, kad po to mums net neliktų abejonių dėl jo kokybės.

Reikia į tai žiūrėti iš paprasto vartotojo pozicijos. Juk ir statydami namą nevažiuojame pasiimti raktų tik po dvejų metų, kai statybos užbaigiamos. Įmonė dabar yra labiau orientuota į procesą, perka ir galutiniame etape pasiima statinį, o mes tik tada žiūrime, kaip jis pastatytas. Ne, mes ateiname į bendradarbiavimą ir partnerystę, žiūrime su aiškiomis atsakomybės ribomis, padedame, bet kartu prižiūrime, kaip statoma, ar viskas laiku padaryta. Manęs netenkina tik ta, sakykime, valstybinė arba įprasta techninė priežiūra. Aš, kaip savininkas, noriu žinoti, kaip statomas, padėti, patarti, turėti lūkestį į aukštesnę kokybę.

Manau, kad ta tarpinė priežiūra leis pasiekti daugiau kokybinio parametro.

– Jūs jau nujaučiate, kad darbas čia bus nelengvas?

– Aš nujaučiu ir žinau, kad ieškos ir interesų konfliktų, ir subjektyvių sprendimų visokių – jau eidamas į konkursą save tam nusiteikiau, pasiruošiau tam, todėl labai aiškiai ateinu su nuline tolerancija, su skaidrumu, su įmonės duomenų atvėrimu visiems.

– Prieš gerą dešimtmetį tuometis susisiekimo ministras pasakė, kad dėl atlyginimų skirtumų privačiame ir viešajame sektoriuje valstybės įmonėms gali vadovauti tik bepročiai arba vagys – pastarieji žodžiai yra tiksli jo citata. Ar jums atrodo tinkamas įvertinimas tie 5 tūkst. eurų į rankas, kurie mokami LAKD vadovui už visas atsakomybes, juolab kad galite lyginti jį su užmokesčiu privačioje bendrovėje?

– Žinote, tai subjektyvus klausimas, aš į jį tiesiai neatsakysiu: jeigu ėjau, vadinasi, prisiėmiau tą pareigą ir teisę tikėtis tokio užmokesčio, bet yra visokių vadovų ir mes, vadovai, siekiame visokių tikslų.

Vienas siekiamų tikslų vadovui – parodyti savo galimybes. Jeigu, pavyzdžiui, ateitum į bendrovę, kurioje viskas gerai, visi procesai sutvarkyti, standartizuoti, tai kokį tu pokytį gali atnešti, kokio rezultato sieki? Šioje vietoje tas vidinis pasitenkinimas yra daug didesnis, kai tu ateini į transformaciją ir tavo idėjos išsipildo, atneši didelį rezultatą.

Turbūt tai yra pagrindinis akcentas, ko visi vadovai nori. Tai ir mano buvo labiausiai ambicija ateiti, padėti, braukti brūkšnį ten, kur viskas paseno, sudėti naujus standartus ir padaryti pokytį, kuris ir kaip kelių naudotojui duos naudą, akcininkams lūkesčius išpildys, ir man pačiam, kaip vadovui, duos naudą.

– O esate numatęs ribą, kai galėtumėte pasakyti: ne, šis darbas ne man?

– Turbūt tai yra tam tikri milestone'ai (rodikliai – BNS), kurie kiekvienam vadovui yra iškeliami. Tie tikslai, kurie man keliami – jeigu jie dėl kažkokių priežasčių jie bus neįveikiami ir jeigu jie subjektyviai priklausys tik nuo manęs, nuo mano gebėjimų, kompetencijų, tai aš esu labai laisvas pasitraukti, turbūt visi esame laisvos rinkos dalyviai ir turime tam tikras teises.

Jeigu tai priklausytų nuo kažkokių objektyvių priežasčių, tai ieškosi tarpinių sprendimų ir panašiai. Bet nelaikau savęs labai prisirišusiu, ateinu su tam tikrų užduočių ir gairių kraičiu, jeigu man pavyks ar ne, tai tik nuo akcininkų ir valdybos priklausys, ar jie nepasakys: ačiū, ieškosime kito vadovo.

– Tai koks yra pirmasis jūsų tikslas direkcijoje?

– Per mėnesį pamatuoti temperatūrą visoje įmonėje: kas yra blogai, koks pokytis duos didžiausią rezultatą ir tada jau nusistatyti tam tikras ribas, kai nueisime į didžiulį sisteminį–vadybinį pokytį.

Pirma nusiimame temperatūrą, per šias dvi savaites jau šį tą pamačiau. Aišku, lygiagrečiai ne tik link sisteminių pokyčių eisime, yra tokių dalykų, kai negalime sustoti – neturime tam prabangos, kaip versle, stabtelti kelis mėnesius ir stebėti. Yra strateginiai projektai, kurie neturi teisės sustoti, turime įsipareigojimus sau ir partneriams, tai reikia kartu daryti ir mažus pokyčius, kurie duos rezultatų. Konkrečiau – strateginių projektų įgyvendinimas laiku ir ieškant galimybių juos užbaigti greičiau.

Kiekviename projekte turime vertinti socialinės atsakomybės aspektą, kalbama apie ne tik apie remontuojamų kelių uždarymą, bet ir galimybę patogiai pasiekti tikslą – juk kai vasaros savaitgaliais visi išvažiuoja prie jūros, remontuojami ruožai ne visada atidaromi. Tai mums turėtų būti vienas prioritetų: jeigu mes rekonstruojame kelią, turime galvoti, kokį laikiną kelią parūpinsime gyventojams, privalome apie tai galvoti planuodami projektą.

– Ar tai įmanoma Lietuvoje, kurioje kelių remontas priklauso nuo gamtos sąlygų?

– Yra būdų. Negalima uždaryti kelio ir gyventojui sakyti, kad jis privalo važiuoti 20 kilometrų lanku. Turime ieškoti būdų jam padėti.

Iki praėjusio gruodžio M. Švaikauskas dirbo energetikos bendrovės „Epso-G“ fizinio barjero programos pasienyje su Baltarusija direktoriumi, 2018–2021 m. vadovavo „Vilniaus vandenims“, prieš tai – Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, turi darbo patirties privačiame sektoriuje: vadovavo bendrovės „Agrowill Group“ verslo rizikų valdymui ir verslo plėtrai.

2023 03 13 09:34
Spausdinti