Nors Lietuva džiaugiasi moterų užimtumo rodikliais, nematomi barjerai trukdo joms į darbo rinką žengti visa koja. Dabartinė vaiko priežiūros sistema tik dar labiau apsunkina padėtį.
Ateitis atrodo niūri. Eurostatas Lietuvai pranašauja ne tik didžiausią gyventojų skaičiaus kritimą (2050 m. liks mažiau nei 2 mln., o iki 2070 m. populiacija turėtų sumažėti apie 40 proc.), bet ir įspėja pasiruošti sunkiam etapui: 2030 m. Lietuvoje vienam pensininkui teks mažiausias dirbančiųjų skaičius Europoje.
„Po maždaug aštuonerių metų pensinio amžiaus jau ims sulaukti didžiausia gyventojų grupė, kai tuo metu darbo rinkoje net pusės jų vietų nebus kam užpildyti, – įspėjo Lietuvos socialinių tyrimų centro specialistas Boguslavas Gruževskis. – Ir tai tik pradžia tos duobės, kuri užsitęs kokius 15–18 metų.“
Su panašiomis demografinėmis problemomis susiduria ir daugiau turtingų šalių, o kai kurioms jų, pavyzdžiui, Graikijai ar Japonijai, kaip vienas receptų siūlomas didesnis moterų įtraukimas į darbo rinką. Ar tai galėtų padėti Lietuvai, kurioje moterys jau ir šiandien aktyviai derina profesinę veiklą su šeimos rūpesčiais?
Taip, tai apie moteris
Dažnai manoma, kad posovietinėse šalyse moterys yra visapusiškai įsitraukusios į darbo rinką. Iš dalies tai tiesa: moterų nedarbo lygis Lietuvoje yra net žemesnis nei vyrų. Visgi, kaip pažymi „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė, šis rodiklis apima tik aktyvią gyventojų dalį, t. y. dirbančiuosius arba darbo ieškančius. „Nors moterų nedarbo lygis ir yra mažesnis, jų aktyvumas taip pat gerokai menkesnis nei vyrų. Pirmąjį šių metų ketvirtį šalyje dirbo ar darbo ieškojo 55,7 proc. moterų, tarp vyrų ši dalis siekė 67 proc.“, – sakė ekonomistė. Tokia tendencija vyrauja visose amžiaus grupėse.
Be to, suskaičiuotos dirbančiųjų galvos – dar ne visaverčio įsitraukimo rodiklis. Moterys dažniau dirba ne visu krūviu, renkasi prasčiau apmokamas profesijas ir kur kas rečiau užima vadovų pozicijas.
Daugiau laiko namų ruošai bei vaikų priežiūrai skiriančios moterys, ekonominiais terminais kalbant, jį naudoja be atlygio. Lietuvės rečiau gali pasiskųsti, kad neturi darbo, tačiau jam dažniausiai gali skirti mažiau valandų nei vyrai, renkasi neambicingai, o už kiekvieną išdirbtą valandą gauna vidutiniškai 14 proc. mažesnį atlyginimą.
Pasak Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) vyresniosios analitikės Jolantos Reingardės, vertinti turėtume ne tai, kaip atrodome ES, o kiek potencialo prarandame.
„Nors lietuvės bene labiausiai išsilavinusios Europoje, joms tai nesuteikia jokio pranašumo darbo rinkoje, – teigė specialistė. – Tai atsiliepia ne tik moterims, bet ir valstybei, kuri investavo į jų išsilavinimą.“ Tarp 30–34 m. amžiaus moterų yra penktadaliu daugiau įgijusių aukštąjį išsilavinimą nei vyrų, tačiau bendras atlyginimų atotrūkis beveik tokiu pačiu mastu svyra į priešingą pusę – nepriklausomai nuo darbo srities.
Lietuva patenka tarp šalių, kurios iš lyčių lygybės darbo rinkoje galėtų gauti daugiausia ekonominės naudos. EIGE atlikta ekonometrinė analizė parodė, kad vien sumažinus atskirtį STEM (angl. science, technology, engineering, mathematics; liet. mokslo, technologijų, inžinerijos, matematikos) profesijose, sulyginus aktyvumą rinkoje ir buities darbų pasidalijimą bei panaikinus skirtumą tarp darbo apmokėjimo, iki 2050 m. Lietuvos BVP galėtų kilti apie 10 proc.
Kas tos kliūtys?
Pasak Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjo Donato Paulausko, objektyviai išmatuojamais veiksniais – kaip užimamos žemesnės pozicijos ar polinkis rinktis prasčiau apmokamas profesijas ‒ Lietuvoje paaiškinama maždaug pusė vidutinio valandinio atlyginimų atotrūkio tarp lyčių. „Vadinasi, kita pusė lieka diskriminacijai, arba mįslingajai „nepaaiškinamai daliai“, kuri tyrimuose taip ir įvardijama“, – teigė jis.
Vietos augti – apstu, tačiau nuo ko pradėti nėra aišku, ir dažnai procesas paliekamas natūraliai evoliucijai. Nors politinio ryžto ką nors keisti nėra, dalis verslo mato erdvę konkurenciniam pranašumui.
Bankas „Swedbank“ lyčių lygybę ir įvairovę prieš trejus metus paskelbė savo vertybe ir ėmėsi aktyvios atlyginimų bei pareigybių peržiūros. Lietuvos „Swedbank“ valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė teigė, kad šiuo metu banko vadovybėje moterys sudaro 40 proc., o visų grandžių vadovų moterų ir vyrų balansas organizacijoje yra kone lygus. „Peržiūrėjus tų pačių kompetencijų specialistų atlyginimus, statistinį atlyginimų skirtumą tarp lyčių banke sumažinome iki 1 proc.“, – sakė D. Grigienė, įsitikinusi, kad tokia politika verslą daro patrauklesniu darbdaviu ir našesniu vertės kūrėju.
Nors lietuvės bene labiausiai išsilavinusios Europoje, joms tai nesuteikia jokio pranašumo darbo rinkoje.
Viena po kitos įsitvirtina visuomeninės iniciatyvos, skatinančios moteris į karjerą žengti abiem kojomis ir nebijoti tradiciškai vyriškais laikomų, bet paprastai itin daug potencialo turinčių sektorių. Technologijų specialybėse save atrasti skatinanti mentorystės programa „Women Go Tech“ per dvejus veiklos metus padvigubino apsukas. Programos koordinatorės Elenos Jakūnaitės teigimu, šiemet išleista jau 71 ugdytinė, atrinkta iš beveik pusės tūkstančio teikusių paraiškas. Su jomis savo patirtimi dalijosi 61 mentorius, o iniciatyvą rėmė 12 verslo įmonių.
Privatus sektorius įrodo, kad pokyčių reikia. Tačiau norint situaciją pakeisti visos Lietuvos mastu, reikalingas sisteminis problemų sprendimas. „Mes dažnai paliekame viską pačių moterų motyvacijai, bet tai nekeičia situacijos iš esmės, – pažymėjo D. Paulauskas. – Kad ir kokia ji bus drąsi, savimi pasitikinti, iniciatyvi, turėdama bosą seksistą, atsidauš į sieną: „Vaikyti, aš vadovų pozicijų moterims neskiriu.“ Dar dažniau moteris bus pati priversta rinktis tarp darbo ir šeimos. Arba nuolat laviruoti, kad susitvarkytų su jai dažniausiai tenkančiomis atsakomybėmis namuose.
Motinystės bausmė
Kad ir kaip būtų, vienas aspektas moteris veikia ir kaip vidinis stabdis, ir kaip išorinis diskriminacinis barjeras. Tai – motinystė. „Gimus vaikui, moters darbo užmokestis krenta apie 30 proc. ir praktiškai nebeatsistato – motinos praranda apie 23 proc. savo galėtų uždirbti gyvenimo pajamų“, – remdamasi šiųmečiu danų mokslininkų tyrimu, teigė L. Galdikienė. „Motinystės bausmė“, arba prarandama ekonominė vertė, kurią galėjo sukurti moteris, didėja su kiekvienu vaiku.
Pagrindinė to priežastis – pasitraukimas iš darbo rinkos į vaiko priežiūros atostogas. Būdama darbingo amžiaus, moteris staiga sustoja: praleidžia ne tik visas atlyginimo pakėlimo galimybes, kuriomis dažniausiai džiaugiasi jos partneris, bet ir būdama namuose praranda įgūdžius – o skaitmeninėje eroje rizika atsilikti per porą metų labai didelė.
Nors pastaruoju metu daugėja atostogų išeinančių tėčių, dažniausiai jų pasiimamas mėnuo – lašas jūroje. Pasak L. Galdikienės, pagal vyrui tenkantį vaiko priežiūros atostogose praleistą laiką lietuviai smarkiai atsilieka Europoje. Egzistuojančios išmokų lubos daugiau uždirbančius vyrus sulaiko darbe, nes kitaip pajamas prarastų visa šeima. Gajūs ir stereotipiniai įsitikinimai. Tačiau bendrai šeima susiduria su stipriomis paskatomis mamai likti namuose: pirmaisiais metais išėjusiai dirbti „Sodra“ moka tik skirtumą tarp priklausančios išmokos ir gaunamo atlygio, taigi, faktiškai šeima praranda vaiko priežiūros išmokas.
Išmokos vaikui ar „atostogoms“?
Vienas iš pasiūlymų – šiuos dalykus atsieti. „Pirma sąlyga, kurią turėtume įvykdyti norėdami skatinti moterų įsitraukimą į darbo rinką bei gimstamumą, yra ekonominio intereso užtikrinimas, – įsitikinęs B. Gruževskis. – Socialinės garantijos neturi keistis žmogui dalyvaujant darbo rinkoje arba siekiant uždirbti didesnes pajamas – atvirkščiai, tam turėtų būti kuriamos paskatos.“
Paklaustas, kokį poveikį tai turėtų viešosioms išlaidoms, specialistas tikino, kad valstybei tai netgi būtų naudingiau: „Visos priemonės, kurios skatina žmogų dirbti, nepriklausomai, kiek jis gauna išmokų, mums naudingos. Jeigu jūs nedirbate, mes jums atiduodam tuos pinigus ir viskas. O jeigu dirbate, tai dar susimokate mokesčius, dar jūsų darbdavys sumoka, ir jūs mums nekainuojate. Be to, didėjanti ekonominė galia leidžia daugiau pirkti – visi laimi.“
Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas laikosi kitos nuomonės. Esą išmokų tikslas – pakeisti darbo pajamas, ir jos skirtos tam, kad vaikas būtų su tėvais. Jis įspėjo, kad išmokų atsiejimas nuo prievolės būti su vaiku galėtų sudaryti atvirkštinį spaudimą tėvams, šiuo atveju iš darbdavio: „Jeigu mokama visa suma ir leidžiama dirbti, darbdavys gali turėti lūkestį, kad žmogus ateis į darbą anksčiau. Turėdamas visišką atsakomybę pasirinkti, žmogus taps labiau pažeidžiamas.“
Iki sueis treji – dėk kur nori
Dirbančios mamos, atstovaujamos Seimo nariams siūlymus teikusios asociacijos „Lyderė“, situaciją mato iš praktinių pozicijų – norinčiai į darbą grįžti mamai mažamečio paprasčiausiai nėra kam palikti. Jų siūlymu, asmuo turėtų išsaugoti teisę į išmokas, jei pateiktų įrodymus, kad jas skaidriu būdu skiria auklei arba lopšeliui-darželiui.
„Pagal Barselonos tikslus, kurie 2010-iesiems buvo nustatyti Europos Tarybos – suteikti formalią priežiūrą 33 proc. vaikų iki 3 metų amžiaus ir 90 proc. nuo 3 metų iki mokyklinio amžiaus, – grubiai verčiant, esame atsilikėliai“, – karčiai šyptelėjęs pripažino lygių galimybių specialistas D. Paulauskas.
Pagal vaikams iki trejų metų suteikiamą formalią priežiūrą, grubiai verčiant, esame atsilikėliai.
Darbo rinkos tyrėjas B. Gruževskis ragino mąstyti kūrybiškai: „Paslaugos gali būti užtikrinamos įvairiai, mes prie to einame, tačiau štai auklių paslaugos standartizavimas, įskaidrinimas ir jų samdymo rėmimas labai padėtų. Čia galėtume įtraukti ir senyvo amžiaus žmones, kurie tam būtų pasirengę, galbūt net, kaip ir kitur pasaulyje, matyčiau nišą imigrantams, kurių Lietuvoje privalės daugėti, norint išlaikyti darbo jėgos pajėgumus. Aišku, reikėtų kurti sistemą, kad vaikais rūpintųsi atitinkamą kompetenciją turintys žmonės.“
J. Reingardė atkreipė dėmesį, kad vaiko priežiūros atostogose moterys dažniausiai praleidžia pirmuosius dvejus metus, kol gali gauti „Sodros” išmokas. Tačiau dauguma valstybinių įstaigų vaikus priima nuo trejų metų amžiaus – ką daryti su atsiveriančiu metų tarpu, jei ne kompensuoti tėvų karjeros sąskaita?
Savibauda ir lygybė
Iš tiesų su kiekvienu vaiku moterys vis dažniau atsisako darbo, arba jam tiesiog turi mažiau laiko. Pagal EIGE lyčių lygybės indeksą, laikas namų ruošai tarp vyrų ir moterų pradeda skirtis tada, kai sukuriamas šeimos ūkis, – tam bent valandą skiria 53 proc. viengungių vyrų, tačiau tarp gyvenančių su moterimi tokių telieka 28 proc., o porai susilaukus pirmagimio – vos 23 proc.
Motinos linkusios pereiti dirbti lankstesnėmis sąlygomis, kad vaikas laiku pasiektų būrelius ar namus, būtų pamaitintas, slaugomas susirgus ir panašiai. Senėjančioje visuomenėje vis aktualesnis ir tėvų ar kitų šeimos narių slaugymas. Dažniausiai moterų (ir beveik niekada vyrų) įvardijama pasitraukimo iš darbo rinkos priežastis, neskaitant mokymosi, – įsipareigojimai šeimai.
„Visuomenėje turėdamos besirūpinančiųjų statusą, moterys priskiriamos ir tokioms profesijoms. Švietimo, sveikatos ir socialinės rūpybos srityse Lietuvoje yra keturiskart daugiau moterų nei vyrų“, – teigė J. Reingardė. Šios sritys tampa tarsi uždaros priešingos lyties atstovams.
„Jei moterys ir toliau bus tos, kurios neša didžiausią šeimos priežiūros krūvį, nesulauksime ir pokyčio darbo rinkoje tiek lyčių balanso, tiek istorinio nuvertinimo prasme, – įspėjo ekspertė. – Nėra aišku, kas ką lemia, tačiau tyrimuose stebima akivaizdi koreliacija: kuo daugiau vyrų įsilieja į tam tikrą sektorių, tuo labiau ten kyla atlyginimai.“ Dėl šios priežasties J. Reingardė laikosi nuomonės, kad vyrų įtraukimas į vaikų auginimą nuo kuo ankstyvesnio amžiaus turėtų būti prioritetas.
Pasak lygių galimybių ekspertės, pavyzdžiu čia galėtų būti Islandijoje veikianti sistema, kur trys mėnesiai vaiko priežiūros pirmaisiais jo gyvenimo metais rezervuojami tėvui neperleidžiama teise. Tiek pat skiriama mamai, o dar trys lieka šeimos apsisprendimui. „Tėvas taip visapusiškai įtraukiamas į vaiko gyvenimą nuo pirmųjų dienų, nebelieka stereotipinių lyčių vaidmenų tiek vaiko atžvilgiu, tiek darbo rinkoje, o darbdaviai jaunus žmones vertina vienodai“, – teigė J. Reingardė. Islandija jau septynerius metus pirmauja Pasaulio ekonomikos forumo sudaromame lyčių lygybės reitinge.
Vienas iš dirbančių mamų siūlymų įstatymų leidėjams Lietuvoje – nustatyti prarandamas išmokas, jei dalies atostogų nepasiima tėvas. Nuomonių apie prievartinį sąmoningumo kėlimą gali būti įvairių. Tačiau akivaizdu viena: kuo daugiau lygybės turėsime darbe ir namuose, tuo sparčiau turtėsime.
