Futbolo gerbėjai svarsto, kada „Leicester City F. C.“ pasaka baigsis, klubas pradės pralaimėti ir grįš į jam „priklausančią“ vietą „Premier“ lygos lentelės viduryje ar apačioje?
Po daugelio metų pertraukos prasibrovęs į aukščiausiąją Anglijos futbolo lygą už Kauną vos didesnio Lesterio miesto klubas pernai tik per plauką joje išsilaikė. Niekas nesitikėjo, kad po 31 (iš 38) rungtynių ši komanda bus pirma „Premier“ lygoje ir 5 taškais lenks artimiausią persekiotoją.
Pernai nieko gero nežadėjo ir italo Claudio Ranieri paskyrimas vyriausiuoju treneriu. Šis, nors ir patyręs, specialistas nebuvo vienas tų, kurie iš vidutiniokų lipdo čempionus. Ne veltui lažybų kontoros „Lapių“ (tokia šio klubo pravardė – IQ past.) galimybes laimėti 2015–2016 m. sezoną vertino tik 1:5000. Tad jeigu klubui pavyks iškovoti lygos nugalėtojų titulą, keletas ištikimų Lesterio komandos gerbėjų pastatę 75 svarus sterlingų susišluotų po 375 tūkst.
„Leicester City F. C.“ šį sezoną tapo mylimiausia Anglijos ekipa, ją palaiko minios žmonių, kurie nenori, kad futbole dominuotų tik pinigai.
Pica už gerą gynybą
Šiais metais treneriai sugebėjo maksimaliai išnaudoti stipriąsias komandos puses. Lesterio klubas neturi ryškiausių žvaigždžių, visoje aikštėje dominuoti sugebančių ar idealiai kamuolį perduodančių žaidėjų. Komanda vis dar dažnai nelaikoma rungtynių favorite ir tai lemia žaidimo braižą. Priešininkai dažniausiai siekia dominuoti, valdyti kamuolį, žaisti „Leicester City F. C.“ aikštės pusėje. Taip varžovai apnuogina savo gynybą ir vienas netikslus jų perdavimas virsta geriausiai lygoje kamuolius perimančio žaidėjo N’Golo Kanté grobiu. Staigus perdavimas kūrybingam Riyadui Mahrezui, šio apgaulingas judesys ir idealus kamuolio pateikimas vienam greičiausių pasaulio puolėjų Jamesui Vardy. Pelnomas įvartis. Lesteris vėl švenčia. Toks yra daugelio rungtynių scenarijus.
Statistika tai patvirtina. „Leicester City F. C.“ futbolininkai kamuolį kontroliuoja tik 44 proc. rungtynių, ir tai vienas prasčiausių rodiklių lygoje. Jie prasčiausiai atlieka perdavimus – tikslumas siekia vos 69 proc. Blogiausias įvarčio ir atliktų perdavimų rodiklis (180 perdavimų tenka 1 įvarčiui), mažiausiai smūgių į vartų plotą (4,7 per rungtynes).
Tačiau komanda įrodo, kad ne šie skaičiai svarbiausi. „Leicester City F. C.“ stiprioji pusė yra gebėjimas gintis, perprasti varžovų žaidimą, perimti kamuolį ir žaibiškai pereiti iš gynybos į puolimą. Jie turi fantastiškus griovėjus, itin greitą puolėją, efektyvius saugus. Treneriai atskiras žaidėjų savybes sulipdė į vieną stiprią komandą ir sukūrė labai aiškų žaidimo planą. Todėl nieko stebėtino, kad Lesterio ekipa perima daugiausia kamuolių (20 per rungtynes) lygoje, užkerta daugiausia priešininkų perdavimų ir prasiveržimų (9), yra viena lyderių įveikto atstumo per rungtynes (110 km), laimėtų žaidėjų dvikovų (27) ir blokuotų smūgių (11) kategorijose.
Lesterio klubas prieš sezono pradžią vertintas kaip vienas pasmerktųjų iškristi į žemesniąją lygą. Treneris žaidėjų nespaudė, tik reikalavo per sezoną iškovoti 40 taškų, kurie esą užtikrintų jų išlikimą „Premier“ lygoje. Net ir dabar komandos vairininkas siekia sumažinti spaudimą futbolininkams, kad šie negalvotų apie galutinę vietą lygoje sezono pabaigoje. Treneris įliejo ir linksmų tradicijų. Pavyzdžiui, jeigu ekipa per rungtynes nepraleidžia įvarčio, jis visus žaidėjus vaišina picomis.
Lesterio klubas prieš sezono pradžią vertintas kaip vienas pasmerktųjų iškristi į žemesniąją lygą.
„Esame labai motyvuoti ir norime nutildyti kritikus, kurie tik ir laukia mūsų nesėkmės. Taip pat mes mėgaujamės žaidimu. Suvokiame, kad nesame patys geriausi futbolininkai pasaulyje, tad talento trūkumą siekiame kompensuoti juodu darbu aikštėje per treniruotes ir rungtynes“, – teigė saugas Nathanas Dyeris.
Ilgametis įdirbis
Kas taip dramatiškai pakeitė „Leicester City F. C.“? „Sporte kartais nutinka, kad visi komponentai – žaidėjai, treneriai, aplinka, atmosfera, galimybės, sportinė forma – puikiai sulimpa ir lemia unikalius rezultatus“, – įsitikinęs Vilniaus „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Valdas Dambrauskas.
Treneriui C. Ranieri, žinomam kaip „truputį pritrūko“ tipo strategui, Lesterio klubas jau yra 16 darbovietė. Iki šiol jis nėra iškovojęs itin reikšmingų titulų, o garsėjo kaip gebantis sustyguoti ekipą, bet negalintis su ja laimėti titulų. Dalis žaidėjų į pagrindinę sudėtį pateko iš savo jaunimo akademijos, kita grupė futbolininkų atvyko iš didžių klubų akademijų, tokių kaip „Manchester United“, „Chelsea“, bet jau kaip nurašyti. Dar kiti buvo tiesiog geri paprastų komandų nariai. Nė vienas atvažiuodamas į Lesterį neturėjo žvaigždės statuso. Tad ne veltui šios ekipos treneriai ir skautai dabar tiesiog graibstomi didžiųjų klubų. Būtent klubo personalas sugebėjo atrasti žaidėjus, kurie niekam kitam nekrito į akį.
Prancūzijos gilumoje pastebėtas ir tik už 500 tūkst. eurų įsigytas R. Mahrezas, Anglijos trečiojoje lygoje aptiktas ir už 1,2 mln. eurų nupirktas J. Vardy, 900 tūkst. eurų paklota „Manchester United“ už Danny Drinkwaterį, už 4,2 mln. eurų persiviliotas niekur nepritampantis Robertas Huthas, kuris dabar yra vienas geriausių lygos vidurio gynėjų. Tik praėjusiais metais Lesterio klubas leido sau daugiau investuoti į pavienius žaidėjus. Iš Prancūzijos „Caen“ už 9 mln. eurų įsigytas N. Kanté, už 11 mln. eurų iš Vokietijos „Mainz“ perviliotas Shinji Okazaki, 10 mln. eurų „Brighton“ klubui sumokėta už Leonardo Ulloą.
Žaidėjų įsigijimo ir pardavimo sąrašai labai ilgi. Kiekvienais metais į „Leicester City F. C.“ atvyksta apie 20–30 sportininkų, panašiai tiek jų ir išvažiuoja. Klubo treneriai ir skautai dirbdami tarsi sietelis siekia atsirinkti labiausiai tinkančius atletus.
X faktorių visuma
Panašiais sutapimais galėjo pasigirti daugelis „iššovusių“ ekipų. Edgaras Jankauskas „FC Porto“ kartą yra pavadinęs efektyviausiu klubu pasaulyje, sugebančiu nuolat atrasti nežinomus žaidėjus ir iš jų padaryti žvaigždes. Pridėjęs neeilinį trenerį José Mourinho, pergalių ir titulų alkį, gerą mikroklimatą, jis 2003 ir 2004 m. dominavo Europoje. Panašiai Senąjį žemyną „pervažiavo“ ir Amsterdamo „Ajax“ futbolo talentų kalvė praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio viduryje.
Galbūt dar unikalesniu atveju galime laikyti Lietuvos komandų pasiekimus tarptautinėje arenoje. Štai remdamiesi tik vietos žaidėjais ir žaidėjomis rankinio klubai „Granitas“ bei „Eglė“ sugebėjo tapti Europos čempionais 1987 ir 1988 m. Vienas „Eglės“ vadovų Juozas Pilkauskas nurodė tas pačias sėkmės priežastis, kokias įvardytume ir kitų „išsišokėlių“ atveju, – tai talentingų žaidėjų, trenerių, kryptingo ilgamečio darbo, sąlygų, nuotaikos ir sėkmės rinkinys.
1999 m. „Eurolygos“ taurę išplėšęs Kauno „Žalgiris“, 2006–2010 m. 18 pergalių iš eilės iškovojusi ir pasaulio rekordą pagerinusi Lietuvos regbio rinktinė ar 2010 m. iš pasaulio čempionato bronzą parvežę šalies krepšininkai irgi yra šio sporto fenomeno kūrėjai.
