Nors investuotojų ir plūstelėjo, sėkmės istorijas pasakoti gali ne visos šalies LEZ
Europą žvalgantys užsienio investuotojai ties mūsų šalimi turėtų stabtelėti ilgiau – nuo šių metų sąlygos kurtis Lietuvos laisvosiose ekonominėse zonose (LEZ) tapo dar palankesnės. Pirmuosius dešimt veiklos metų įmonėms taikomas nulinis pelno mokesčio tarifas, o dar šešerius metus jis sieks 50 procentų.
Anksčiau tarifai ir mokestiniai laikotarpiai buvo tokie patys, tik sukeisti vietomis – pelno mokesčio įmonė galėjo nemokėti pirmus šešerius metus. Be to, visose LEZ įmonėms leidžiama žemės sklypus išsinuomoti 99 metams – anksčiau daugumoje jų šis terminas buvo 49 metai.
Kovo mėnesį Lietuvos laisvųjų ekonominių zonų asociacijos pirmininku išrinktas Marijampolės LEZ vadovas Simonas Petrulis tvirtino, kad valstybės, savivaldybių ir ES parama, siekianti 90 mln. eurų, pradeda atsipirkti: „Vietiniai žmonės kas mėnesį uždirba iš užsienio ar iš dalies užsienio kapitalo. Čia kuriamos bendrovės, dauguma kurių gyvena iš eksporto. Mano nuomone, tai labai sveikai skatina ekonomiką. Efektas daugiau jaučiamas per perkamąją galią, gyventojų pajamų mokestį ir paslaugų plėtrą.“
Sėkmingiausiomis laikomos Kauno, Klaipėdos ir Marijampolės LEZ. Pastaroji, pritraukusi danų įmonių grupę „Dovista“ ir 100 mln. eurų investicijų, jau baigia užsipildyti – neišnuomota liko mažiau nei 20 ha. Kauno rajone esančioje LEZ pastaruoju metu įsikurti įsipareigojo keletas itin stambių investuotojų („Continental“, „Hella“, „Hollister“), o Klaipėda, nors ir tyliau, sėkmingai išnaudoja infrastruktūros ir ilgalaikio įdirbio privalumus. Pastaraisiais mėnesiais į sėkmės traukinį kiek netikėtai įšoko ir Akmenės LEZ su pirmąja itin stambia investicija – iš didesnių LEZ panosės nugvelbtu baldų gamintojų „Vakarų medienos grupės“ projektu už 180 mln. eurų.
Iš viso zonose veikia arba greitai bus įkurtos 72 įmonės. Iki 2017 m. vidurio pasirašyta sutarčių ar įgyvendinta projektų už 1,5 mlrd. eurų ir pasirūpinta 12 tūkst. darbo vietų. Bendros įmonių pajamos nuo veiklos pradžios siekia 10 mlrd. eurų, o vien 2016 m. veikusių įmonių jos buvo 1 mlrd. eurų. Eksportuojama apie 75 proc. LEZ įmonių produkcijos.
Sekasi ne visiems
Lietuvoje LEZ idėjai sudygti prireikė laiko. Trys pirmosios LEZ (Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių) įkurtos 1996 m., bet Šiaulių zona 2001-aisiais panaikinta, o Kauno pirmąjį investuotoją prisiviliojo 2005-aisiais. Kauno LEZ vadovas Vytautas Petružis pasakojo, kad pirminė LEZ idėja Lietuvai netiko. „Pirmasis laisvųjų zonų pavyzdys paimtas iš Kinijos. Paaiškėjo, kad jis ne visiškai tinka Lietuvai – Kinijos zonos uždaros, ribotas žmonių ir prekių judėjimas. Mums tai netiko, nes įmonės ir darbuotojai turėjo būti lankstūs, o ne izoliuoti“, – prisimena jis.
Į Kauną ir Klaipėdą po truputį pradėjus rinktis investuotojams, augimą prislopino ekonomikos krizė. Po jos prasidėjo pakilimas – atėjo daugiau stambesnių investuotojų, o 2014 m. įkurtos dar penkios LEZ: Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Kėdainiuose ir Akmenėje.
Šioms zonoms Lietuvoje skirta apie 1 tūkst. ha, tačiau išnuomota dar tik 30 proc. sklypų. Vietų plėtrai apstu, tačiau kai kuriems valdytojams tai reiškia didelius iššūkius. Daugiausia laisvų sklypų yra Panevėžio, Šiaulių ir Kėdainių LEZ. Panevėžyje sutarčių pasirašyta dėl 16 ha, Kėdainiuose – 10 ha, o Šiauliuose – 4 ha ploto.
Tiesa, nurašyti šių zonų kol kas nereikėtų. Galimus Šiaulių LEZ investuotojus atbaidydavo elektros tiekimo problemos – ilgą laiką čia nebuvo sutvarkyti įvadai. Be to, seniausioms šalies zonoms esamą lygį pasiekti užtruko keliolika metų. „Šiandien turime 32 investuotojus, tačiau tai ne produkto gamyba, kad galėtum prognozuoti konkretų skaičių per metus. Pritraukiama nestabiliai. Kai kurie metai būna labai produktyvūs, kitais neateina nė vienas investuotojas“, – kalbėjo V. Petružis.
Reikia būti sprinteriams
Problemos, trukdančios LEZ pritraukti investuotojų, aktualios visai šaliai. Regioniniai miestai kenčia nuo kvalifikuotų darbuotojų stygiaus, o įmonės jų atsiveža iš tolimesnių rajonų ar užsienio. Ūkio ministras Virginijus Sinkevičius pabrėžia, kad LEZ nėra panacėja. „Rinkdamasis vietą investuotojas atsižvelgia į daugybę faktorių, kurių pagrindinis – specialistų pasiūla. Kauno atveju proveržį lėmęs veiksnys buvo ne pati LEZ, o Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų universitetai ir kitos specialistus ruošiančios mokyklos“, – teigė ministras.
Kiti Lietuvos miestai šios privilegijos neturi. Be to, pačios LEZ, nors ir susibūrusios į asociaciją, neoficialiai konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir su kitų šalių zonomis. Pavyzdžiui, Latvijoje yra keturios LEZ, Baltarusijoje – šešios, Lenkijoje – keturiolika. Žinoma, rimti tarptautiniai investuotojai renkasi ne tik iš Lietuvos ir kaimynų, o žvalgosi globaliai.
Latvijoje yra keturios LEZ, Baltarusijoje – šešios, Lenkijoje – keturiolika. Žinoma, rimti tarptautiniai investuotojai renkasi ne tik iš Lietuvos ir kaimynų, o žvalgosi globaliai.
Kai tokia konkurencija, mažiau sėkmingos ar šalia nedidelių miestų įsikūrusios Lietuvos LEZ turi būti lanksčios ir greitos, o tai itin vertina užsienio investuotojai. „Vakarų Europoje vis dar esame traktuojami kaip viena pigiausių darbo jėgos šalių, bet tai greitai pasikeis. Klientą reikėtų aptarnauti jam įprastos kokybės lygiu. Negalime kalbėti apie „dvejus metus“, nes taip tampame nekonkurencingi. Aišku, reikia nenusižeminti ir Lietuvos žemės atiduoti neoriomis sąlygomis“, – pabrėžė S. Petrulis.
LAFEZ prezidentas Simonas Petrulis: „Negalime investuotojų versti laukti dvejus metus, nes taip tampame nekonkurencingi.“
Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas taip pat patvirtino, kad greitis jų atveju buvo esminis kriterijus, tačiau pasigenda racionalaus valstybės ir jos įmonių požiūrio į regioninę politiką. „Per dvi savaites nuo kreipimosi pateikėme konkretų darbų sąrašą – matome, per kiek laiko galima nutiesti kelią, įvesti elektrą, ir įsipareigojame tai padaryti. Gegužės 1 d. investuotojas nori turėti statybos leidimą, bet sulaukiame atsakymo, kad elektrą mums įves per trejus metus. Man tokie dalykai nesuprantami“, – apgailestavo jis.
Meras taip pat pabrėžė, kad galima pasinaudoti tam tikromis regionų stiprybėmis. „Šiauliai visuomet būdavo stiprūs elektronikos, metalo apdirbimo srityse, Kėdainiai turi maisto perdirbimo tradicijas. Akmenė visada buvo statybų pramonės kraštas, todėl reikia skatinti klasterius“, – sakė V. Mitrofanovas. S. Petrulis taip pat atskleidė, kad ieškant Marijampolės LEZ privalumų, pasirinktos maisto, metalo ir medienos sritys: „Linkėčiau kiekvienam regionui suprasti savo stiprybes ir jas stiprinti, o ne žiūrėti, kam paramą skiria ES.“
Pjauti šaką?
Atsižvelgdama į neišnuomotus plotus, Ūkio ministerija LEZ plėtros neplanuoja, tačiau pernai rugpjūtį apie tokią zoną užsiminė Vilniaus meras Remigijus Šimašius, siekęs ją įkurti Pagiriuose, pietinėje miesto dalyje.
Ši žinia kai kurių ekspertų pasitikta skeptiškai. LEZ idėja buvo plėtoti išskirtinio patrauklumo neturinčius regionus. S. Petrulis teigė, kad tokie planai gali būti pavojingi, nes Vilnius pranašumų ir taip turi daug: „Manau, tai nekorektiškas scenarijus, tarsi pjauti šaką, ant kurios sėdi. Iš vienos pusės, LEZ tam ir skirtos – pritraukti gamybą ir industrinių investuotojų, tačiau tokiu atveju visi ir toliau sėkmingai bėgs iš regionų į Vilnių, o šis dar labiau brangs.“
LEZ idėja buvo plėtoti išskirtinio patrauklumo neturinčius regionus, tad siūlomas Vilniaus projektas gali būti pavojingas.
Apie tai, kad sostinė daugiau investicijų gali pritraukti kitais būdais, kalba ir V. Sinkevičius. „Mintis suteikti LEZ statusą Vilniaus pramonės parkui neatmetama, bet tikėtina, kad paruošus sklypų, kuriuose galėtų greitai kurtis gamybos bendrovės, ta teritorija būtų paklausi ir be LEZ statuso“, – sakė ministras. Šiuo metu ieškoma teritorijos, kurioje galėtų būti steigiamas Vilniaus regiono pramonės parkas. Ji būtų skirta stambioms didelės pridėtinės vertės gamybos investicijoms pritraukti.
Savivaldybės valdomų ir privačių pramonės parkų Lietuvoje istorija rodo, kad jie gali būti tiek sėkminga, tiek nesėkminga alternatyva. Kai kurie miestai jais gana patenkinti, pavyzdžiui, Alytus – pramoninis miestas su 52 tūkst. gyventojų 2011-aisiais atsisakė Ūkio ministerijos siūlymo įkurti LEZ ir pasirinko plėtoti pramonės parką. Sunku prognozuoti, ką mieste būtų pakeitusi LEZ, tačiau pramonės parke šiandien išnuomota apie 45 proc. visų sklypų. Tai geras rodiklis, nes, pavyzdžiui, šalia Panevėžio įsteigtas Ramygalos pramonės parkas apskritai tuščias. Kita vertus, privatus Tauragės industrinis parkas, pritraukęs nemažai skandinaviško kapitalo, dažnai minimas kaip pavyzdinis.
Kurti specialiąsias zonas ar parkus nėra vienintelė išeitis pritraukti investuotojų. Ūkio ministerija pabrėžia, kad sklypų jiems visoje šalyje ieškoma nuolat, o V. Mitrofanovas primena, jog įtakos, nors ir ribotos, turi pačios savivaldybės. „Dažnai juokauju, kad visa Akmenė yra LEZ. Su kiekviena bendrove deramės, o geram investuotojui galima pasiūlyti ir lengvatų“, – sakė politikas.
