Laikais, kai kalbama apie naudingąsias iškasenas Mėnulyje, metas pasižiūrėti į tai, ką turime po savo kojomis
Lietuva žemėlapyje atrodo nedidelė, puikiai pažįstama, mažai kuo benustebinanti. Tačiau tokios prielaidos, netgi ne visada teisingos, galioja nebent paviršiuje. Po žeme naujienų dar tikrai galima atrasti.
Veiksmas gamtos išteklių sektoriuje vyksta nuolatos. Lietuvos geologijos tarnyba (LGT) kasmet išduoda apie 50 naujų leidimų. Tiesa, tai nereiškia, kad per metus šalyje atsiranda 50 naujų karjerų. Tiesiog kiekvienąsyk keičiant išteklių panaudojimą reikia naujo leidimo. Skaičiuojama, kad šiandien Lietuvoje yra apie 600 naudojamų telkinių.
Negalima sakyti, kad naudingųjų išteklių gavyba Lietuvoje išgyvena geriausius laikus, tačiau kol kas ir ne prasčiausius. LGT Žemės gelmių išteklių skyriaus vedėjo Vytauto Januškos teigimu, kietųjų iškasenų šalyje nemažėja – paprastai tariant, kiek iškasama, maždaug tiek ir išžvalgoma naujų telkinių. Tačiau visgi jie dažnai būna prastesnės kokybės.
„Pavyzdžiui, anksčiau žvyro karjere turėjo būti ne mažiau kaip 30 proc. žvirgždo frakcijos, o dabar kartelė nuleista iki 10 proc. Klodų parametrai mažėja tiek į plotį, tiek į gylį, tačiau viską nulemia rinka. Pramonei išteklių reikia, todėl jų ir toliau ieškoma“, – sakė specialistas.
Per pastaruosius 20 metų daugiausia Lietuvoje buvo iškasama prieš krizę – 2008 m. gauta 15 mln. kubinių metrų kietųjų naudingųjų iškasenų. Į bendrą skaičių neįtrauktos durpės. Krizės laikotarpiu šis rodiklis krito kone perpus ir iki šiol negrįžo į buvusį lygį. Tiesa, pastarieji dveji metai nuteikia kiek optimistiškiau.
Ne visi sektoriai gali džiaugtis naujai atrandamais šaltiniais. Nafta yra vienas pelningiausių Lietuvos išteklių, tačiau šalyje jos atsargos sparčiai senka.
Vienos iš penkių gavybą vykdančių įmonių – „Minijos naftos“ – gamybos vadovas geologas Ignas Vaičeliūnas prognozuoja, kad jau 2023 m. iš Lietuvos žemės gali būti išgautas paskutinis naftos lašas.
Specialistas remiasi ligšiolinėmis naftos kiekio mažėjimo tendencijomis. Gavybos pikas buvo pasiektas dar 2001-aisiais, o nuo to laiko šis rodiklis traukiasi po keliolika procentų per metus. 2015 m. naftos išgauta 90,4 tūkst. kub. m, o 2019 m. – jau tik 55,79 tūkst. kub. m. Pašnekovo teigimu, nematyti ženklų, kad artimiausiu metu kas nors pasikeistų.
Panašus likimas, žvelgiant iš šiandienos taško, laukia ir durpių sektoriaus. Jos sudaro daugiau nei 40 proc. visų Lietuvos naudingųjų iškasenų išteklių, matuojant pagal tūrį.
Šiandien naudojami tik tie durpynai, kurie pradėti kultivuoti dar sovietiniais laikais. „Perspektyvos gauti naują objektą, kur būtų galima sausinti pelkę ir išgauti durpes, nėra. Eksploatuojama tai, tas eksploatuojama, o visa kita – tai natūralios pelkės, parkai, draustiniai arba kitos saugomos teritorijos. Prieinamumas prie žaliavos tendencingai mažėja, reikia ieškoti naujų išteklių, dėl to didėja ir importas“, – teigė Durpių įmonių asociacijos prezidentas Giedrius Kavaliauskas.
Tiesa, čia situacija nėra tokia dramatiška kaip naftos sektoriuje. Pašnekovas prognozuoja, kad durpynus bus galima eksploatuoti dar mažiausiai kelis dešimtmečius.
Nors sovietmečiu durpių išgauta 5–7 kartus daugiau, o pati medžiaga naudota fermose ir šilumai gaminti, į šį sektorių šiandien atėjo ekologijos ir tvarumo idėjos. Durpynams taikomi rekultivacijos planai, pagrindine produkcija tapo nebe šilumai išgauti skirtos durpės, o žemės ūkyje naudojami substratai. Durpių išgavimas yra specifinis ir sezonas labai priklauso nuo orų – jas reikia iškasti ir džiovinti lauke, procesas labiau primena žemės ūkį nei įprastą kasybą. Tad dabar iškasami 3,3 mln. kub. m durpių gali atrodyti kuklus skaičius, tačiau, pasak G. Kavaliausko, tai yra racionalus metinis Lietuvos durpių kiekis.
Ištekliai, kur jūs?
Šiandien visa naujų gamtos išteklių žvalgyba iš esmės vyksta privačiomis lėšomis. Nors tyrimai kainuoja nepigiai, jų vykdymą riboja ne tik finansiniai klausimai. Naudingųjų išteklių žvalgyba, planavimu ir konsultacijomis užsiimančios įmonės „GJ Magma“ vadovas geologas Ginutis Juozapavičius sakė, kad sunku gauti sklypo šeimininkų sutikimą, norint žvalgyti išteklius jo valdose.
„Kažkada, kai žemė buvo nacionalizuota, nebent kolūkio pirmininkas spręsdavo, kiek tau leis žvalgyti, bet aukštesnė valdžia leisdavo daugiau. Tuomet būdavo galima žvalgyti plačiai, būdavo atrandami dideli telkiniai. Dabar žemė suskaidyta, todėl su kiekvieno sklypo šeimininku reikia tartis atskirai“, – pasakojo jis.
Pašnekovas teigė, kad šiandien nuo žvalgybos iki pačios kasybos geriausiu atveju praeina apie porą metų, nors paprastai užtrunka daug ilgiau. Reikia ne tik gauti LGT leidimą, tačiau ir, be kitų kasybai reikalingų dokumentų, pateikti rekultivavimo ir žemės panaudojimo baigus kasybą projektus.
Kartais į pasiruošimą įvedamas ir dar vienas žmogiškasis veiksnys – vietos gyventojai neretai piktinasi pokyčiais ar baiminasi dėl savo sveikatos.
Vienu tokių baimių pavyzdžių tapo pasiruošimas anhidrito, neoficialiai vadinamo lietuviškuoju marmuru, kasybai. Šių iškasenų telkinys yra Kauno rajono Pagirių kaime. Maždaug 300 m gylyje slūgso daugiau kaip 235 mln. tonų kokybiško anhidrito. Jis atrastas dar sovietmečiu, susidomėjimas juo atgijo 2009 m., tačiau iki šiandien šis mineralas neeksploatuojamas. Tikimasi, kad anhidrito kasybą bus galima pradėti jau 2020-aisiais, o kol kas atliekami tyrimai ir mėginama išsiaiškinti, ar išteklius po žeme nėra suskeldėjęs. Jei tai pasitvirtintų, jis būtų kasamas blokais – taip būtų galima šią medžiagą pardavinėti kaip dekoratyvinį akmenį. Pirminiai rezultatai, G. Juozapavičiaus teigimu, yra pozityvūs.
Paskelbus apie Pagiriuose įrengiamą požeminę anhidrito kasyklą, tarp gyventojų pasklido gandai, jog čia bus laidojamos radioaktyviosios atliekos, nors ES teisės aktai tai daryti draudžia. Taip pat baimintasi dėl vandens ir gyventojų šulinių. Iš dalies gyventojų nerimą šiuo atveju gal ir galima suprasti – požeminės kasyklos Lietuvoje iki šiol yra naujiena.
FotobankasBene didžiausią įtaką išteklių gavybai padarė nedidelė Tauragės rajone esančio Žygaičių kaimo bendruomenė – jos pasipriešinimas anuomet nuskambėjo per visą Lietuvą. JAV bendrovė „Chevron“ šiose apylinkėse 2013 m. norėjo ieškoti naftos ir dujų skalūnų uolienose, tačiau dėl kilusio gyventojų pasipiktinimo galiausiai apskritai atsisakė veiklos mūsų šalyje. Mokslininkai tuomet tvirtino, kad naudojamos technologijos yra visiškai saugios ir įprastos, tačiau aplinkiniai gyventojai bijojo dėl gręžimo procedūrų ir poveikio geriamajam vandeniui.
G. Juozapavičiaus teigimu, kasybai kartais nepritaria ne tik gyventojai, bet ir vietos valdžia – jai nepatinka, kad galbūt judės sunkiasvorės transporto priemonės, bus keičiamas reljefas ar tai, jog išteklių ieškos ar juos kas ne valstybės, o privati įmonė.
Tarp verslo ir gamtos
Ekologinės nuotaikos visuomenėje ir valdžios koridoriuose vis stiprėja ir tai dar labiau riboja galimybes išgauti išteklius. Šiandien galiojantys įstatymai taip pat gana griežtai saugo gyvosios gamtos turtus.
Galiojanti tvarka itin nepatinka šios pramonės atstovams. Pavyzdžiui, vienu perspektyviausių laikomo Lietuvos išteklių – vandens telkinių dugne esančio sapropelio – išgavimas daugeliu atvejų yra negalimas.
Sapropelis yra organinis dumblas, susidarantis gėlo, stovinčio vandens telkinių dugne. Jis ypač naudingas žemdirbystėje. Beužankančiuose ežeruose yra apie 80–90 proc. organikos, todėl jie labai vilioja kasėjus. Tačiau dėl galiojančios tvarkos potencialiems kasėjams tenka važiuoti į Latviją.
Panašiais ribojimais skundžiasi naftininkai. I. Vaičekausko teigimu, Lietuvoje maždaug po lygiai sausumoje ir mums priklausančioje Baltijos jūros dalyje gali būti apie 750 mln. barelių išgaunamų naftos išteklių. Tačiau jokie darbai Lietuvos šelfe nevyksta ir apie gręžinius apskritai nekalbama.
„Mūsų įmonė norėtų išgręžti gręžinį į perspektyvią Kintų struktūrą po mariomis. Tačiau Kintų gyventojai pasakė „ne“ ir atsakingos institucijos net nenagrinėja argumentų. Mes šventai saugome Baltijos jūrą. O lenkai, rusai savo Baltijos jūros dalyse vykdo naftos gavybą, intensyviai ir sėkmingai ieško naujų telkinių. Taigi pagrindinis naftos gavybos stabdys yra biurokratinės kliūtys“, – kalbėjo „Minijos naftos“ geologas.
Kiti plotai, kurie galėtų būti naudojami kasybai, yra miškai. Tai gera vieta smėliui ir žvyrui kasti. Tačiau pastarieji metai kasėjams itin nepalankūs – dėl kertamų miškų visuomenė labai įaudrinta, tad kasimas miške teoriškai galėtų būti sutiktas dar priešiškiau. Tačiau to išbandyti praktiškai greitu metu turbūt ir neteks. Pagal galiojančius įstatymus, norint kasti miške, pirmiausia reikia išeksploatuoti kitus regiono telkinius. Tai, anot V. Januškos, nėra labai logiška.
„Šiandien miškai yra prioritetas ir čia veikti didelė problema. Esame apskaičiavę, kad Lietuvoje naujam naudingųjų iškasenų karjerui įrengti reikalingas miško plotas būtų vienas procentas nuo metinio iškertamo miško kiekio. Be to, dažniausiai išgavus iškasenas, miškas atsodinamas toje pačioje vietoje, nes tai geras būdas rekultivuoti. Miškininkai kategoriškai su tuo nesutinka, kerta miškus, bet karjerai, jų nuomone, yra miško naikinimas“, – stebėjosi geologas.
Būrimas iš žvyro
Naudingųjų iškasenų sektorius tikrai neišnyks. Šiandien gavyba ir su ja susijusia veikla Lietuvoje užsiima daugiau kaip 250 įmonių. Kiekviena bendrovė turi kas ketvirtį deklaruoti, ką iškasė, ir nuo to kiekio sumokėti mokesčius.
Visgi įmonėms dirbti pelningai, atrodo, yra iššūkis. Pavyzdžiui, į Valstybinės mokesčių inspekcijos sudarytą 500 daugiausia pelno mokesčio 2018 m. sumokėjusių bendrovių sąrašą pateko tik „Dolomitas“ (1,3 mln. eurų pelno mokesčio) ir smėlio bei žvirgždo kasyba užsiimantys „Rizgonys“ (278 tūkst. eurų).
Apskritai pelningiausios Lietuvos naudingosios iškasenos yra nafta, klintys, turinčios iki 1 proc. magnio, dolomitas, anhidritas, kvarcinis monomineralinis smėlis.
V. Januškos teigimu, nors žvalgybos priemonės ateityje gali tobulėti, nieko ypač netikėto Lietuvos žemėje greičiausiai neatrasime. Žinoma, kad Lietuvoje yra druskos išteklių, labai nedaug aukso, o Varėnos rajone – gana geros kokybės geležies rūdos. Tačiau šis telkinys laukia naujų technologijų, nes dabar šią žaliavą išgauti būtų labai sudėtinga.
Beveik visos kietosios iškasenos sunaudojamos šalyje, daugiausia statybos versle, kuris šiuo metu nesiskundžia užsakymais ir naujais projektais. Gausiausiai eksportuojamas išteklius yra durpės – jų išvežama didžioji dalis.
Sunku pasakyti, kurios iškasenos bus paklausiausios ateityje, nes technologijos ir poreikis gali sparčiai pasikeisti. „Lietuvoje dabar veikia dvi plytinės, o pokariu kiekviename rajone buvo po tris keturias. Kažkada titnagas buvo strateginė žaliava, dabar jo nereikia. Kai kas sako, kad žaliavas būtina išsaugoti ateities kartoms. Tokiu atveju jas reikia išbraukti iš naudingųjų iškasenų sąrašo. Nes kas pasakys, kad atėjo ta karta, kuriai jau galima naudoti? Manau, kad turime naudoti kuo daugiau, kuo efektyviau, bet nepažeisti aplinkos būklės“, – mano G. Juozapavičius.
