Lietuvoje sveikai gyvensenai skiriamas nusikalstamai mažas dėmesys. Už tai sumokame pernelyg didelę kainą.
Net 46 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų, kaip rodo 2013 m. atliktas „Eurobarometro“ tyrimas, niekada nesportuoja. Palyginti su ES valstybėmis, blogesnė padėtis tik aštuoniose šalyse narėse, tokiose kaip Bulgarija (78 proc.) ir Rumunija (60 proc.). Sektinais pavyzdžiais laikomos Skandinavijos ir Šiaurės valstybės – nesportuoja vos 9–15 proc. Švedijos, Danijos ar Suomijos gyventojų. Reguliariai arba dažnai sportuoja 70 proc. švedų ir tik 40 proc. lietuvių.
Beveik pusė Lietuvos žmonių retkarčiais mina dviratį, dirba darže, šoka ar užsiima kita kiek aktyvesne veikla. Bent 10 minučių kasdien vaikšto net 90 proc. tautiečių ir pagal šį rodiklį šalis yra viena pirmaujančių Europoje. Tokia veikla sudaro vidutiniškai 70 minučių per savaitę, nors sveikatos specialistai rekomenduoja aktyviai judėti ne mažiau kaip 150 minučių.
Prognozuojama, kad Y karta gyvens trumpiau nei X, nors iki šiol kiekviena karta, palyginti su ankstesne, gyveno ilgiau.
Dėl mažo aktyvumo sukeliamų padarinių miršta 6 proc. planetos gyventojų. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kraujotakos sistemos ligos, tokios kaip aukštas kraujospūdis, cholesterolis, nulemia 13 proc. visų mirčių, rūkymas nusineša dar 9 proc. žmonių gyvybę, diabetas – 6 proc. Lietuvoje kraujotakos sistemos ligos yra 56 proc. visų mirties atvejų priežastis. Mūsų šalyje nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų miršta beveik dvigubai daugiau gyventojų negu vidutiniškai ES šalyse senbuvėse.
Mažas lietuvių fizinis aktyvumas ir prasta mityba tampa sunkia našta šalies biudžetui. PSO apskaičiavo, kad Lietuvos finansiniai nuostoliai dėl gyventojų fizinio pasyvumo ir blogos mitybos kasmet siekia apie 0,72 mlrd. eurų – tai sudaro beveik 10 proc. metinio valstybės biudžeto. Bent 10 proc. padidinus žmonių fizinį aktyvumą, tokia pat dalimi galima sumažinti išlaidas sveikatos apsaugai. Į sveiką gyvenimo būdą investuotas euras skirtingose šalyse duoda 2,5–4,5 euro grąžą.
Šiuos skaičius sugebančios įvertinti valstybės suteikia mokesčių lengvatų sporto klubams arba darbuotojus sportuoti skatinančioms įmonėms. Pavyzdžiui, Šveicarijoje draudimo bendrovės kompensuoja dalį įmokų reguliariai sporto klubus lankantiems klientams.
Amžinai nėra laiko
Minėto tarptautinio „Eurobarometro“ tyrimo duomenimis, lietuviai kaip didžiausias mažo aktyvumo priežastis nurodė laiko trūkumą (42 proc.), motyvacijos sportuoti stoką (20 proc.) ir neprieinamą kainą (17 proc.). „Argumentas, kad trūksta laiko, tik parodo, jog žmonės neteikia prioriteto sveikam gyvenimo būdui. Taip pat trūksta judėjimo įgūdžių, gerosios praktikos, nes ji nebuvo suteikta mokyklose, žinių“, – tvirtino Lietuvos sveikatingumo klubų asociacijos (LSKA) prezidentas Aurimas Mačiukas.
Mažą fizinį aktyvumą lemia ir šalies išsivystymas, urbanizacija, tradicijos. „Deloitte“ analitikų teigimu, egzistuoja tiesioginis BVP gyventojui, urbanizacijos ir žmonių polinkio sportuoti ryšys. Turtingesnių urbanizuotų valstybių žmonės daugiau sportuoja ne tik klubuose, bet ir gamtoje, parkuose ir kitose erdvėse. „Impuls“ sporto klubų direktoriaus Vidmanto Šiugždinio teigimu, padėtis Lietuvoje gerėja, tačiau sporto klubuose kol kas lankosi 2 proc. gyventojų, palyginti su 6 proc. ES vidurkiu.
Mokslininkai Robertas S. Weinbergas ir Danielis Gouldas tyrė motyvaciją sportuoti ir išskiria geros savijautos, išvaizdos, nuotaikos apsektus, taip pat pramogą, konkurenciją, asmeninį iššūkį. „Kiekvieną rytą keliuosi anksti ir mankštinuosi, o vakarais su komanda sportuojame papildomai“, – pasakojo Kęstutis Maželis, mėgėjų futbolo klubo „Navigatoriai-LT Aqua“ narys. Jį labiausiai motyvuoja gera savijauta ir noras būti pranašesniam aikštėje. „Mano vedamų funkcinių treniruočių lankytojai nori gerai jaustis, gražiai atrodyti ar pasiruošti įvairioms varžyboms“, – sakė profesionalus treneris Regimantas Kičas.
Gyvybiškai svarbus švietimas
„Jei daugiau gyventojų sportuotų, išvengtume daugybės sveikatos bėdų, gerokai sumažėtų ir gydymo išlaidos. Lietuva pastebimai atsilieka nuo fiziškai aktyvių ES narių. Norint pasiekti teigiamų pokyčių, būtina dėmesį sutelkti ne tik į padarinius, bet ir į prevenciją – valstybė turi skatinti gyventojų fizinį aktyvumą“, – įsitikinęs LSKA prezidentas A. Mačiukas.
Švietimo sistema turėtų atlikti svarbiausią darbą ir sveiką gyvenimo būdą skatinti jau ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Mokyklose kūno kultūros pamokos yra podukros vietoje, trūksta sistemos ir dėmesio. Vaikai tampa fiziškai silpnesni, jų mitybos įpročiai žalingi – tam abejingos ir mokykla, ir daugelis šeimų. Prognozuojama, kad Y karta gyvens trumpiau nei X, nors iki šiol kiekviena karta, palyginti su ankstesne, gyveno ilgiau.
Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius Edis Urbanavičius tikino, kad jo kuruojamo departamento vienas veiklos prioritetų yra ugdyti fiziškai aktyvią visuomenę: „Pirmiausia reikėtų užtikrinti, kad gyventojai galėtų naudotis sporto infrastruktūra. Taip pat dirbame, kad nuo 2017 m. fizinio aktyvumo projektų finansavimas Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšomis padidėtų šešis kartus. Aukšto meistriškumo sporto federacijų programos turi būti finansuojamos iš valstybės biudžeto, o fizinio aktyvumo projektai – iš minimo fondo, kaip ir buvo iki 2008-ųjų. Tai turi būti daroma pagal patvirtintus ir viešai skelbiamus kriterijus. Per aštuonerius metus, sumažinus valstybės finansavimą, sportas prarado daugiau nei 25 mln. eurų.“
Valstybės tiesiogiai skiriamos investicijos sportui ir visuomenės fiziniam aktyvumui skatinti, įvairiais vertinimais, siekia 20–27 mln. eurų ir sudaro mažiau nei 0,4 proc. šalies biudžeto. Su padariniais kovojančiai Sveikatos apsaugos ministerijai atriekiama apie 600 mln. eurų. Ministerija taip pat investuoja į fizinio aktyvumo skatinimą tiesiogiai arba per nevyriausybines organizacijas, tačiau jos indėlis šiemet tesiekia 1,27 mln. eurų. Lėšos skirtos prevenciniams projektams, socialinėms kampanijoms, mokslo tyrimų projektams.
Suomiškas stebuklas
Ką reikėtų daryti? Pavyzdžiu galėtume pasirinkti Suomiją, kuri per kelis dešimtmečius iš vienos nuo širdies ir kraujagyslių ligų labiausiai mirštančių tautų Europoje tapo viena pirmaujančių fizinės gerovės šalių. PSO duomenimis, Suomijoje mirčių dėl kraujotakos sistemos ligų skaičius nuo 1972 iki 2007 m. sumažėjo net apie 80 proc.
Suomijos paslaptis yra valstybės požiūris ir dėmesys sveikatos švietimui. Nuoseklios programos, į kurias įtrauktos ir švietimo įstaigos, ir privačios iniciatyvos, pradėtos įgyvendinti dar XX a. 7-ąjį dešimtmetį. Dar po dešimties metų priimtas Švietimo ministerijos kuruojamas Sporto aktas, kurį galima pavadinti sveikatos investicijų programa.
Savivaldybės ir privačios bendrovės buvo raginamos steigti sveikatingumo ir žaliąsias zonas, mokyti trenerius, rengti šventes, tiesti dviračių takus ir statyti sporto bazes. Fizinis aktyvumas tapo vienu valstybės prioritetų, kuris iki šiol įgyvendinamas nuosekliai.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Donatas Vasiliauskas iš arti matė Suomijos pažangą: „Šioje šalyje dirbau 1978 m. ir tuo metu valstybė skaudžiai išgyveno dėl paveldėto nesveiko gyvenimo būdo, mažo aktyvumo, prastos mitybos. Tačiau suomiai ryžosi keistis, suvienyti jėgas. Masiškai ir tikslingai investuota į infrastruktūrą visuomenės fiziniam aktyvumui skatinti, įdiegta švietimo apie sveiką gyvenseną programa darželiuose, mokyklose. Praėjus 30 metų Suomiją galime vadinti pavyzdine sveikos gyvensenos šalimi.“
Panašia sėkmės istorija vadinama ir Naujoji Zelandija. „Mūsų šalyje sportas ir fizinis aktyvumas yra neatsiejama kasdienybės dalis. Daugelis gyventojų važinėja dviračiais, plaukioja, bėgioja, žaidžia komandinius žaidimus. Tai jie daro kasdien“, – pasakojo Mike’as Kirkmanas, regbio žaidėjas iš Naujosios Zelandijos, šiuo metu gyvenantis Lietuvoje. Jis nuolat dalyvauja maratonuose, ultratriatlonuose, kiekvieną savaitę žaidžia regbį sostinės Vingio parke.
Jei Lietuvos gyventojai užsikrėstų M. Kirkmano entuziazmu, o politikai ir valdininkai perimtų suomių patirtį, po dešimtmečio ar dviejų galėtume skaičiuoti apčiuopiamą sveikstančios tautos teikiamą naudą.
