Marius Morkevičius/ELTAPasak banko „Luminor“ ekonomistų, Lietuva ir Baltijos šalys 2023 m. turėtų išvengti recesijos dėl menkesnio nei baimintasi energijos kainų šuolio, tačiau sparčiau nei tikėtasi kylančios bazinės palūkanų normos lėtins atsigavimą 2024 m. Banko prognozėmis, Lietuvos ekonomika šiemet pasistiebs 1 proc., o 2024 m. augimas sieks 3,5 proc. Infliacija šiemet turėtų sumažėti nuo 2022 m. matytos 18,9 proc. iki 7,0 proc. Neatmetama, kad 2024 m. dėl energijos ir maisto kainų kritimo įvyks defliacijos scenarijus.
„Išvengusi nuosmukio COVID-19 pandemijos metu, Lietuva pasirodė esanti atspari ir šoktelėjusios infliacijos, geopolitinio neapibrėžtumo bei kylančių palūkanų normų šokams – 2022 m. Lietuvos ekonomika sugebėjo išsilaikyti vandens paviršiuje ir nepaniro į recesiją. Tikėtina, kad Lietuvai pavyks išvengti recesijos ir 2023 m., nes Rusijos planas sušaldyti Europą nepavyko, o krentančios energijos kainos reikšmingai sumažins infliaciją, tad lietuvių perkamoji galia vėl pradės augti“, – sako „Luminor“ banko vyr. ekonomistas Žygimantas Mauricas.
„Šalies ekonomikos augimas 2020–2022 m. buvo gerokai spartesnis nei Estijoje ir Latvijoje ir 2023 m. Lietuva taip pat turėtų išlaikyti poziciją“, – tikina jis.
Pagrindiniai Lietuvos ekonomikos augimo varikliai 2020–2022 m. buvo aukštos pridėtinės vertės paslaugų ir pramonės sektoriai, tačiau pastarojo augimą šiemet ribos silpnėjanti užsienio paklausa, išaugusios gamybos sąnaudos bei didėjanti tarptautinė konkurencija. Kita vertus, mažėjanti infliacija, stipri darbo rinka bei gerėjantys vartotojų lūkesčiai lems tai, kad namų ūkių vartojimas, priešingai nei 2022 m., nebebus augimą stabdančiu veiksniu. Ūkiui judėti į priekį taip pat kliudys kylančios palūkanų normos, vėsinsiančios tiek būsto rinką, tiek ir investicijų bei vartojimo augimą.
2023 metais infliacija Lietuvoje turėtų gerokai sumažėti
Infliacija Lietuvoje 2022 m. išaugo iki 18,9 proc. ir gerokai viršijo euro zonos vidurkį (8,4 proc.). 2023 m. infliacija sumažės ir, tikėtina, taps mažesnė nei euro zonos vidurkis. Taip yra todėl, kad infliacijos augimą Lietuvoje 2022 m. lėmė itin spartus energetinių ir maisto prekių kainų augimas, padidinęs bendrą infliaciją, atitinkamai, 7 ir 5,8 procentiniais punktais.
Kitaip tariant, energetinių resursų ir maisto prekių augimas lėmė du trečdalius (iš viso 12,8 proc.) kainų indekso 2022 m., o paslaugų ir neenergetinių pramonės prekių – vos trečdalį (6,1 proc.).
Prognozuojama, kad šiais metais energetinių prekių kainos kris, o maisto prekių – stabilizuosis, tad šių dviejų prekių kategorijų indėlis į bendrą infliaciją sudarys vos 1,7 proc. Tad, nors paslaugų ir neenergetinių prekių kainų augimas išliks spartus, bendra infliacija Lietuvoje sumažės nuo 18,9 proc. iki 7 proc.
„2022 m. kone visų pagrindinių prekių ir paslaugų kategorijų kainos sparčiai kilo, o tai išaugino infliaciją Lietuvoje iki seniai regėtų aukštumų. Tačiau šiemet paveikslas bus kitoks, nes energetinių prekių, kurios buvo pagrindinis infliacijos variklis 2022 m., kainos sumažės. Priešingai nei daugelyje euro zonos valstybių, didžiausią poveikį energijos kainų pokyčiams Lietuvoje turi ne elektros ir dujų, bet degalų ir šildymo kainos, kurių kainos jau yra mažesnės nei praėjusiais metais. Lietuvoje maisto kainos, 2022 m. augusios sparčiausiai visoje Europoje Sąjungoje (ES), taip pat turėtų stabilizuotis, juolab, kad maisto produktų kainų lygis Lietuvoje jau susilygino su ES vidurkiu“, – teigia Ž. Mauricas.
Visgi Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, svarbesnis vaidmuo infliacijoje tenka nestabilioms energijos ir maisto kainoms. Jeigu energijos ir maisto kainos toliau mažės iki 2023 m. pabaigos metinė infliacija gali nukristi žemiau nulio, o 2024-aisiais neatmetamas ir gilesnės defliacijos scenarijus. Kita vertus, maistą ir energiją gali pabranginti tebesitęsianti Rusijos karinė invazija į Ukrainą, Kinijos atsivėrimas po ilgai trukusių karantino ribojimų ar šaltesnė nei įprastai žiema Šiaurės pusrutulyje 2023–2024 m.
Aukštos palūkanų normos vėsins iki raudonumo įkaitusią būsto rinką
Atpigusi energija sumažino infliacijos lygį euro zonoje, tačiau bazinė infliacija, į kurią neįtraukiamos nepastovios energijos ir maisto kainos, tebeauga. Auganti bazinė infliacija didina riziką, kad darbo užmokesčio ir kainų spiralė taps nekontroliuojama, nes darbuotojai reikalaus vis didesnio darbo užmokesčio, kad kompensuotų dėl nuolat brangstančių bazinių prekių prarastą perkamąją galią. Baimindamasis tokio scenarijaus, Europos Centrinis Bankas agresyviai kelia palūkanų normas, kurios per mažiau nei vienerius metus išaugo nuo 0 iki 3 proc. ir, tikėtina, išaugs iki 4,0 proc. 2023 m. rudenį.
„Ekspansyvi fiskalinė ir pinigų politika COVID-19 pandemijos metu didino būsto kainų augimą visame pasaulyje. Nuo 2020 m. pradžios būsto kainos EBPO šalyse padidėjo 36 proc. – dvigubai daugiau nei 18 proc. augusios namų ūkių pajamos. Dėl šios situacijos būsto kainų ir gyventojų pajamų santykis kito iki aukščiausio lygio per visą stebėjimų istoriją. Tuomet ant iki raudonumo įkaitusios būsto rinkos centriniai bankai šliūkštelėjo šaltą kylančių palūkanų normų kibirą, kuris suveikė kaip efektyvus aušintuvas“, – teigia Ž. Mauricas.
Europos būsto rinka jau pradėjo jausti didesnių palūkanų normų poveikį. Euro zonoje 2023 m. sausio mėn. naujai išduotų būsto paskolų suma buvo 35 proc. mažesnė nei prieš metus, o Vokietijoje – net 52 proc. Švedijoje, kurios būsto rinka yra itin jautri palūkanų normų didėjimui dėl didelio gyventojų įsiskolinimo lygio, vyraujančių paskolų su kintamomis palūkanomis bei rekordiškai aukšto būsto kainų ir gyventojų pajamų santykio, būsto kainos 2022 metais sumažėjo 15 proc. Tikėtina, kad Europoje būsto rinkos nuosmukis tęsis tol, kol palūkanos nepasieks aukščiausio taško ir pradės leistis nuo jo žemyn, o tai, tikėtina, įvyks tik šių metų rudenį ar žiemą.
„Ar bus kainų korekcija Lietuvos būsto rinkoje? Vienas dažniausiai užduodamų klausimų. Lietuvoje būsto kainos 2020–2022 m. augo itin sparčiai, tačiau gana sparčiai augo ir gyventojų pajamos, tad būsto kainų ir gyventojų pajamų santykis netapo toks ryškus, kaip daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių. Baltijos regione šis santykis labiausiai išaugo Estijoje, o mažiausiai – Latvijoje, tad Lietuva yra per viduriuką. Santykinai mažas gyventojų įsiskolinimo lygis taip pat mažina kainų korekcijos riziką, tačiau ją didina didelė būsto paskolų su kintamomis palūkanomis dalis, tad gyventojai gana greitai pajaučia kylančių palūkanų normų poveikį. Antrinėje būsto rinkoje aktyvumas išlieka gana nemažas, tačiau naujų būstų rinkoje pernai pardavimo apimtys smuko net 85 proc., palyginti su rekordiniais 2021-aisiais. Aktyvumas nėra didelis ir pirmaisiais šių metų mėnesiais. Taip pat sumažėjo ir naujai išduotų būsto paskolų apimtys – nors ne taip dramatiškai kaip Estijoje ir Latvijoje. Apibendrinant, kainų korekcijos tikimybės 2023 m. atmesti negalime, nors ji turėtų būti mažesnė nei Estijoje ir Latvijoje“, – kalbėjo „Luminor“ banko ekonomistas.
Pirmasis energetinio karo mūšis laimėtas, tačiau karas – dar ne
„Europa išgyveno palyginti šiltą žiemą, o alternatyvių energetinių resursų paieškos buvo sėkmingesnės nei tikėtasi, todėl Rusijos dar 2021-aisiais pradėtas energetinis karas kol kas klostosi taip pat nesėkmingai, kaip ir šios šalies invazija į Ukrainą. Tiesa, nereikia pamiršti fakto, kad Lietuva yra smarkiai priklausoma nuo importuotų dujų, naftos ir elektros, todėl bet koks staigesnis posūkis globaliose energetikos rinkose gali turėti tiesioginę įtaką šalies ekonomikai. Tokiomis sąlygomis Lietuvai, kaip ir kitoms Europos šalims, svarbu neatsipalaiduoti ir toliau didinti investicijas į atsinaujinančiosios energijos gamybos pajėgumus bei mažinti importuojamo iškastinio kuro vartojimą“, – pažymėjo Ž. Mauricas.
Lietuva turi unikalią galimybę iš esmės transformuoti savo energetikos sistemą, pereinant nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Lietuva jau įrodė galinti pasiekti įspūdingų rezultatų sėkmingai transformuodama šildymo sistemą, gamtines dujas pakeisdama biokuru. Baltijos šalys kartu su Skandinavijos šalimis pirmauja ES pagal šilumos energijos, pagamintos iš biokuro, dalį. Tikėtina, kad iki šio dešimtmečio pabaigos Baltijos šalys pateks tarp ES šalių, kurios daugiausia elektros energijos gamina iš atsinaujinančiųjų išteklių. Gausus atsinaujinančiosios energijos išteklių kiekis leistų Baltijos ir Šiaurės šalių regionui ne tik įgyti tarptautinį konkurencingumą bet ir sumažinti CO2 emisijas bei tapti vienais iš pasaulinės žaliosios energetikos transformacijos lyderių.
