EBPOEkonomikos sėkmę vertėtų matuoti ne ūkio augimo sparta, o žmonių gyvenimo kokybe, įsitikinęs EBPO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Masamichi Kono. IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis pasakojo apie tai, kodėl svarbu žiedinę ekonomiką plėtoti globaliai.
– Dėl kokių priežasčių žiedinė ekonomika atsidūrė EBPO dėmesio centre? Kokias problemas ji padeda spręsti?
– Žiedinė ekonomika šiuo metu yra viena svarbiausių temų, vienijanti ne tik EBPO nares. Apie jos įgyvendinimo būdus paprasta galvoti vietos lygmeniu, tačiau šiandien pasaulyje viskas labai susiję. Tai, žinoma, kelia iššūkių, o jiems spręsti reikia daug naudingųjų išteklių. Dažniausiai jie randami teritorijose, nuo mūsų nutolusiose per kelis tūkstančius kilometrų, todėl svarbu didinti jų gavybos ir vartojimo efektyvumą.
Tam, kad ekonomika taptų žiedinė, reikia nuolat dirbti su prekybos partneriais, su išteklių šaltiniais, bendruomenėmis. Privalu daugiau naudoti ne tik atsinaujinančių, bet ir perdirbtų išteklių, medžiagų, ilginti produktų „gyvenimo“ trukmę. Turi bendradarbiauti visas pasaulis, ir reikia matyti toliau, ne tik aplink save. Kita vertus, svarbu pradėti veikti savo aplinkoje. Sakyčiau, pradėkime vietos mastu, bet galvokime globaliai.
Su žiedine ekonomika susijusius klausimus tarptautiniu lygmeniu jau kurį laiką kėlė Suomija ir Japonija. Šios šalys kiekvienais metais kartu su kitomis organizacijos narėmis rengė žiedinei ekonomikai skirtą forumą. Prisidėti ir dalyvauti kviečiamos visos valstybės narės.
Sprendimą daugiau dėmesio skirti žiedinei ekonomikai nulėmė ir tai, kad, remiantis EBPO prognozėmis, dėl didelio masto natūralių išteklių naudojimo ūkyje žala aplinkai tik augs. Jei situacijos nekeisime, mūsų Žemėje gyventi bus neįmanoma. Todėl manau, jog teisinga ir sąžininga teigti, kad turime siekti tvarios plėtros.
– Kad žiedinė ekonomika funkcionuotų tinkamai ir efektyviai, turime peržiūrėti verslo modelius. Į ką vertėtų atkreipti dėmesį?
– Reikia iš esmės peržiūrėti tai, kaip šiuo metu veikia mūsų ūkis ir visuomenė. Sėkmingam perėjimui užtikrinti EBPO išskyrė penkis verslo modelius, galinčius sušvelninti kaitos netolygumus. Tai žiedinė pasiūla, išteklių atkūrimas, produkto „gyvenimo“ pailginimas, dalijimasis ir gaminių priežiūros sistemos modeliai.
Turime keisti požiūrį į medžiagų sąnaudas. Juk kai kuriais atvejais pirminiai ištekliai gali būti keičiami biologinėmis, atsinaujinančiomis ar perdirbtomis medžiagomis. Tai padėtų ištekliams atsikurti. Medžiagų perdirbimas garantuoja, kad ištekliai gali būti naudojami ne vieną kartą, leidžia pailginti jų ir iš jų pagamintų produktų „gyvenimo“ trukmę.
Automobilių dalijimasis Vakarų valstybėse tampa itin populiaria paslauga. Tačiau vien tuo apsiriboti nereikėtų. Rankos pirštų nepakaktų dalijimosi ekonomikos galimybėms suskaičiuoti. Kita vertus, nereikia pamiršti ir paslaugų – pastangos rinkai pateikti produktus vartotojams naudoti, o ne įsigyti, yra per menkos.
Visi šie modeliai nėra fundamentaliai priešingi tam, prie ko esame pratę. Tačiau jie gana staiga ir efektyviai gali pakeisti įprastą išteklių ir naudingųjų iškasenų naudojimą. Svarbus kiekvienas žingsnelis į priekį.
– Staigūs pokyčiai ekonomikoje neretai sukelia nepageidaujamų padarinių. Ar pereinant prie žiedinės ekonomikos gali atsirasti laimėtojų ir pralaimėtojų? Kaip to išvengti?
– Sakyčiau, kad galvoti apie laimėtojus ir pralaimėtojus nereikėtų. Manau, kad jei visuotinai neįgyvendinsime žiedinės ekonomikos principų, pralaimėsime visi. Žinoma, besivystantys ūkiai, matyt, galvoja, kad iš to daugiau praras, nei laimės. Jų tikslas yra toliau plėsti ūkinę veiklą, pirmiausia tapti aktyvios ekonomikos ir tik vėliau tvarios plėtros siekiančiomis valstybėmis bei regionais.
Tačiau turime suprasti, kad tiek išsivysčiusiems, tiek dar tik besivystantiems ūkiams svarbu keisti kryptį. Kitu atveju, jei nesiimsime jokių priemonių ir darysime tai, ką įpratę, pralaimėsime visi. Todėl kovą su klimato kaita ir žiedinę ekonomiką privalome laikyti savo tikslu ne tik vietos, bet ir tarptautiniu lygmeniu.
Ir turime suprasti, kad tam tikrų negandų trumpuoju laikotarpiu neišvengsime. Vieni gali prarasti darbą, kiti – patirti sunkumų bandydami sudurti galą su galu. Šioje vietoje reikia įsikišti politikos įgyvendintojams. Valstybė turi padėti žmonėms persikvalifikuoti, palengvinti perėjimą iš vienos darbo vietos į kitą, suteikti nedarbo išmokas, įgyvendinti plataus masto sveikatos, socialinės apsaugos, švietimo programas. Reikėtų peržiūrėti ir mokesčių, subsidijų sistemą – visas priemones, kurias vyriausybės laiko savo rankose.
– Ar valstybės pasiryžusios imtis reformų ir siekti tvarios plėtros?
– Manau, kad susirūpinimas aplinka auga visame pasaulyje. Apie tai, kaip kovoti su klimato kaita ir kaip siekti daugiau tvarumo, intensyviai galvoja ir ekonomiškai besivystančios valstybės. Itin daug dėmesio sulaukia su oro tarša susiję atvejai. Sprendimų gali būti ieškoma ir žiedinėje ekonomikoje. Jei naudotume mažiau cemento, anglių ir kito iškastinio kuro, ne tik taupytume išteklius, bet ir pagerėtų oro kokybė. Žiedinė ekonomika mums pateikia efektyvius sprendimus žmonių gerovei didinti, oro, vandens ir aplinkos taršai mažinti.
– Bet ar sutiktumėte su tuo, kad visuomenės, ypa Vakarų, yra pratusios daiktus ir paslaugas vartoti? Turiu galvoje tai, kad nusipirkti naują rankinę yra paprasčiau, nei sutvarkyti senąją ir ja džiaugtis dar ne vienus metus. Kaip keisti žmonių įpročius?
– Sakyčiau, kad tai, ką jūs vadinate daiktų vartojimu, tiksliau tariant, masinė produkcija ir masinis vartojimas, yra palyginti naujas visuomenės įprotis. Iki pramonės perversmo visos ūkinę veiklą vykdančios visuomenės buvo žiedinės.
Pats esu kilęs iš Japonijos, šalies, kurioje senais laikais visas žemės ūkis buvo žiedinis. Nebuvo poreikio naudoti masinei produkcijai reikalingas trąšas, pesticidus ir kitas chemines medžiagas. Žinoma, egzistavo darbo našumo problema, tačiau veikė žiedinė ekonomika. Jos naudą ir galimybes aprašė garsiausi to meto filosofai, analizavo įvairūs dvasiniai mąstytojai.
Manau, kad tik laiko klausimas, kada suprasime, jog masinė produkcija ir masinė gamyba niekaip nesisieja su tvaria plėtra. Istorija mus moko, kad yra daug tvaresnių, efektyvesnių būdų panaudoti išteklius.
Rytis ŠeškaitisPrognozuojame, kad iki 2060 m. pasaulio ekonomika padidės keturis kartus, metinės gyventojų pajamos tarptautiniu mastu pasieks dabartinį EBPO valstybių lygį. Tai neabejotinai bus susiję ir su smarkiai augančiu energijos poreikiu. Tačiau tai nereiškia, kad keturis kartus padidės ir naudingųjų iškasenų poreikis – turint galvoje augančią paslaugų sektoriaus dalį ekonomikoje, išteklių vartojimas mažės, nes šiam sektoriui reikia mažiau iškastinio kuro ir kitų Žemės gelmėje glūdinčių medžiagų.
Gamyba ir vartojimas pastaruoju metu telkiamas augančios ekonomikos valstybėse, nes jos dažniausiai turi daug naudingųjų išteklių. Jų naudojimas, EBPO duomenimis, nuo 79 gigatonų 2011-aisiais turėtų išaugti iki 167 gigatonų 2060 m. Naudingųjų išteklių vartojimas didės, tačiau ne taip greitai kaip bendrasis vidaus produktas (BVP). Tačiau atsinaujinantys energijos ištekliai taps vis konkurencingesni, palyginti su iškastiniais, o vis didėjantis energijos poreikis neleis atsikvėpti – šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis atmosferoje vis tiek augs.
Mokslinių tyrimų, kuriuose perspėjama apie klimato kaitą ir didėjantį anglies dioksido kiekį, sulaukiame vis daugiau. Jei mūsų prognozės, deja, bus teisingos, Paryžiaus klimato sutartyje numatytus tikslus pasiekti bus dar sunkiau, o mūsų planeta sušils daugiau nei tik 2 laipsniais Celsijaus.
– Vadinasi, turime kitaip organizuoti ekonominę veiklą. Į kokius aspektus vertėtų atkreipti dėmesį?
– Šios rekomendacijos jau kurį laiką išlieka mūsų darbotvarkėje. Tikiuosi, kad tai daryti dar ne per vėlu, bet manau, kad vertėtų orientuotis į žmonių gerovę, o ne į BVP skaičius. Arba siekį nuolat auginti šalies ar pasaulio ekonomiką, kalbėti apie skaičius ir procentus, daryti viską, kad jie pasikeistų bent per kelias padalas. Nebūtinai, žinoma, BVP. Daug kalbama apie pajamų auginimą, galiausiai automobilių skaičių, tenkantį vienam gyventojui.
Mano nuomone, požiūrį reikia susiaurinti iki žmogaus gerovės. Labai daug dalykų negalime išmatuoti BVP augimu. Bet galime kalbėti apie daugybę priemonių, kaip pagerinti žmonių gyvenimo kokybę, nedidinant automobilių skaičiaus šalyje. Užuot visuomenės progresą matavę pagal tai, kiek kilometrų geležinkelio vėžės ar kelių buvo nutiesta, galime investuoti į vartotojui draugišką transporto tinklą. Pasikartosiu, bet dalijimasis automobiliais yra itin sėkmingas pavyzdys.
Kita vertus, o gal reikėtų kurti miestus, kuriuose apskritai nereikėtų automobilių ir kuriuose būtų išplėtotas patogus viešojo transporto sistemos tinklas? Išmaniuose miestuose judėti visai nereikia – daug reikalų galima sutvarkyti per atstumą. Aš manau, kad tai itin reikšminga mūsų veiklos ateityje sritis.
– Ar tokioje EBPO vizijoje dar yra vietos produktyvumui?
– Produktyvumas yra svarbus kriterijus. Juk jei dirbdamas mažiau gali padaryti ir uždirbti daugiau, tai pagerina tavo gyvenimo kokybę. Tačiau tai, ką mes bandome pasakyti, susiję su tuo, kad dėmesys darbo našumui iš principo gali daryti labai didelę žalą visuomenės gerovei. Valstybės, ypač augančios ekonomikos šalys, gali būti labai produktyvios, naudodamos iškastinį kurą, tačiau tai gali smarkiai pakenkti gyvenimo kokybei. Juk jei ir tarša stipriai išaugs, žmonės net gali nebematyti kelio, pastatų, gali būti pakenkta jų sveikatai. Dėl šios priežasties reikia ieškoti kitų būdų produktyvumui didinti. Jis – tik vienas elementų dideliame paveiksle.
– Ar galėtumėte įvardyti konkrečią valstybę, kuri deda daug pastangų žiedinei ekonomikai įsukti, laikosi EBPO rekomendacijų ir gali būti laikoma pavyzdine?
– Galiu patikinti, kad tam tikru atžvilgiu visos valstybės patiria iššūkių. Negalėčiau įvardyti vienos idealios valstybės. Tačiau manau, kad Europa kaip regionas per neilgą laiką pasiekė labai daug, ypač palyginti su mažiau sėkmingomis Afrikos, Pietryčių Azijos šalimis, Kinija. Joms kyla nemažai iššūkių. O Europa toli pasistūmėjo link to, kad jos aplinka būtų švaresnė, o turimi ištekliai naudojami efektyviau.
Vertėtų peržiūrėti visus jūsų sėkmės atvejus ir perduoti kitoms valstybėms bei kitiems regionams, taip pat padėti šalims sutelkti jėgas žiedinei ekonomikai sukurti.
M. Kono
1994–1999 m. ėjo Pasaulinio prekybos organizacijos Finansinių paslaugų komiteto sekretoriaus pareigas.
2005–2017 m. Hirošimos universiteto (Japonija) vizituojantis profesorius, 2016–2017 m. Kolumbijos universiteto (JAV) tyrėjas.
2011–2012 m. ėjo Tarptautinės vertybinių popierių komisijų organizacijos pirmininko, 2013–2015 m. Azijos finansinio stabilumo regioninės konsultacijų grupės valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas. Iki 2016 m. buvo Tarptautinio finansinio atskaitingumo standartų fondo stebėsenos valdybos pirmininkas.
Prieš prisijungdamas prie EBPO ėjo Japonijos tarptautinių reikalų ir finansinių paslaugų agentūros viceprezidento ir jos Azijos finansinės partnerystės centro prezidento pareigas.
2017 m. tapo EBPO generalinio sekretoriaus pavaduotoju. Jo atsakomybės sritys apima aplinkos, žaliosios ekonomikos, finansų ir verslumo, antikorupcijos politikos klausimus.
