Sėkmė, pelnas ir aukštos pareigos neturi nieko bendra su lyderyste. Kodėl XXI a. itin svarbu gebėti prisitaikyti ir išmokti keistis, IQ apžvalgininkui Simui Čelutkai pasakojo Harvardo universiteto J. F. Kennedy mokyklos ilgametis dėstytojas Marty Linsky. Jis rugsėjį skaitys pranešimą konferencijoje „Lūžio taškas“.
– Kokius lyderystės sampratos pokyčius pastebite, vertindamas šiuolaikinio pasaulio raidos tendencijas?
– Lyderystė tradiciškai suprantama kaip aukščiausias pareigas organizacijose einančių vadovų sprendimai ir veiksmai, kuriais siekiama tos organizacijos plėtros ir pažangos. Taikant šį modelį, sprendimai nuleidžiami iš viršaus į apačią. Toks tiesmukas bei statiškas principas ir lyderystės samprata yra atgyvenusi, neatspindi dabartinių visuomenės lūkesčių ir neatitinka šiandienos aplinkybių.
Šiais nepastoviais, nuolat besikeičiančiais laikais sunku numatyti ateitį. Metas ugdyti naujus įgūdžius, iš kurių svarbiausia – ryžtis ir gebėti prisitaikyti. Tai padaryti labai sudėtinga, ypač vadovaujančias pareigas einantiems asmenims. Dažnas jų samprotauja: „Kodėl reikėtų atsisakyti to, kas iki šiol taip puikiai veikė man ir mano organizacijos labui?“ Tokiems žmonėms nelengva suvokti, kodėl organizacijoms, kurios jais pasitikėjo ir „pademonstravo išmintį“ paskirdamos juos vadovais, būtina išmokti keistis. Prisitaikyti prie naujosios realybės sunku dar ir dėl to, kad neišvengiamai reikia leistis į kompromisus, pasiruošti įvairaus pobūdžio netektims ir gebėti atsisakyti dalykų, kurie iki šiol atrodė svarbūs.
– Kokiais dar įgūdžiais ar nuostatomis, be gebėjimo prisitaikyti, turėtų pasižymėti tikras lyderis?
– Gebėjimas prisitaikyti yra fundamentali lyderystės ypatybė, tačiau vertėtų pabrėžti ir kitų šiuolaikiniame pasaulyje svarbą įgaunančių savybių reikšmę. Labiausiai akcentuočiau lankstumą, empatiją, gebėjimą išgirsti ir įsiklausyti, pakantą neapibrėžtumui ir dviprasmybėms, nesutinkančiųjų ir abejojančiųjų palaikymą.
– Tiek Respublikonų partijos kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas, tiek Lietuvoje į politiką sukantys verslininkai linkę pabrėžti esantys tinkami eiti politines pareigas, nes yra sukaupę patirties versle. Ar politikai turi ko pasimokyti iš daug pasiekusių verslininkų? Kuo skiriasi lyderystės principai politikoje ir versle?
– Jeigu kalbėtume abstrakčiai, principai abiejose srityse yra tokie patys. Vis dėlto nesvarbu, tai būtų politika, verslas, švietimas ar socialinės rūpybos sektorius, lyderystę derėtų suvokti ne pagal didmeninės, o veikiau pagal mažmeninės prekybos analogiją. Ką tai reiškia kasdieniame gyvenime? Kuo platesnis tavo turimų priemonių paketas, kuo daugiau skirtingų strategijų ir taktikų gali ir esi pasiryžęs pasitelkti, tuo adekvačiau gali pasiruošti būsimiems pokyčiams.
Lyderystė – tai gebėjimas padėti savo komandai susidoroti su pačiais sudėtingiausiais iššūkiais.
Reikia įsisąmoninti, kad sėkmės lydimi žmonės versle, politikoje ar bet kurioje kitoje srityje karjeros aukštumų pasiekė visai nebūtinai demonstruodami lyderystę. Mes linkę sėkmę apibrėžti uždirbamu pelnu, plėtrą atspindinčiais skaičiais ir aukštomis pareigomis, tačiau nė vienas šių pasiekimų pats savaime neturi nieko bendra su lyderyste. O tai – gebėjimas padėti savo komandai susidoroti su pačiais sudėtingiausiais iššūkiais. Organizacinę pažangą liudija pastangos palengvinti su tavimi dirbančių žmonių kasdienybę. Atsisakymas padėti ir sudėtingiausių problemų perkėlimas kitiems žmonėms ant pečių neturi nieko bendra su tikrąja lyderyste.
– Ar sutiktumėte su kai kurių analitikų nuomone, kad šiandien Vakarų pasaulyje ryškiai juntamas įkvepiančių lyderių trūkumas, ypač palyginti su XX a., pagimdžiusiu tokias asmenybes kaip Winstonas Churchillis, Margaret Thatcher ir Václavas Havelas?
– Niekuomet nevartoju sąvokos „lyderis“. Lyderystė yra elgsenos būdas ir tam tikras požiūris, o ne konkretus vaidmuo ar asmuo. Lyderystę galima demonstruoti einant bet kokias pareigas bet kurioje organizacijoje ar netgi joje nebūnant. Dėl šios priežasties atsisakau minėtus politikus vadinti lyderiais, tačiau akivaizdu, kad visi jie vienu ar kitu metu pasižymėjo tuo, ką vadinu lyderyste.
Pabrėžčiau, kad lyderyste jokiu būdu nevadintina galios pozicijos uzurpacija ir tautos demonstruojamas garbinimas, pelnomas žmonėms sakant tai, ką jie nori girdėti, o ne tai, ką jie turėtų išgirsti.
– Argi įkvepiantys pavyzdžiai nėra svarbūs jauniesiems vadovams formuotis? Ne paslaptis, kad daugelį jaunųjų vadovų įkvepia ne vien abstrakčios lyderystės teorijos, bet ir tokios sėkmės istorijos kaip „Apple“ įkūrėjo Steve’o Jobso, „Facebook“ vadovo Marko Zuckerbergo ar investavimo guru Warreno Buffetto.
– Mano galva, prasmingiau kalbėti apie lyderystę liudijančius veiksmus ir sprendimus, o ne individus. Nereikėtų dėti lygybės ženklo tarp lyderystės ir gebėjimo vadovauti pelningai bendrovei, nors pastarasis yra naudingas ir žavingas bruožas. Aukščiausias ir atsakingiausias pareigas einančių vadovų veikloje retai įžvelgsime lyderystės veiksmų, nes kuo daugiau galios žmogus turi, tuo mažiau jis linkęs viską pastatyti ant kortos. Lyderystė išryškėja tik kilus didžiulei rizikai.
Pateikiu pavyzdį. JAV bendrovė „General Electric“ 2009-aisiais gerokai sumažino dividendus (tai leido įmonei per ekonomikos recesiją sukaupti 9 mlrd. JAV dolerių – IQ past.). Tokį sprendimą galima laikyti tikru lyderystės aktu, nes vadovybė aiškiai suprato, kad toks žingsnis neišvengiamai užrūstins Volstritą ir bendrovės akcininkus. Reaguodamas į susiklosčiusią padėtį, įmonės vadovas Jeffrey R. Immeltas į akcijas investavo didžiulę asmeninių santaupų sumą. Tai taip pat lyderystės aktas, įkvepiantis elgesys, kai vadovas prisiima didžiulę asmeninę riziką vien todėl, kad tiki savo sprendimu.
Niekuomet nevartoju sąvokos „lyderis“. Lyderystė yra elgsenos būdas ir tam tikras požiūris, o ne konkretus vaidmuo ar asmuo.
Kai W. Buffettas ir „Microsoft“ vadovas Billas Gatesas įkalbėjo daugelį kitų milijardierių sekti savo pavyzdžiu ir įsipareigoti paaukoti didžiąją dalį turto labdarai, tai irgi buvo lyderystės aktas. S. Jobsas, W. Buffettas ir M. Zuckerbergas – neabejotinai itin daug pasiekę verslininkai, tačiau jų sėkmė pati savaime nieko nepasako apie jų norą ir gebėjimą demonstruoti lyderystę.
– Kaip dabartinės mokyklos ir universitetai prisideda prie naujo tipo lyderystės ugdymo? Ko trūksta šiuolaikinei švietimo sistemai?
– Švietimo darbuotojai pamažu pradeda suvokti, kad ne faktų ir informacijos prikimšimas, o veikiau gebėjimo mąstyti ugdymas gali geriausiai paruošti jaunuolius siekti karjeros XXI a. Regiu šio įsisąmoninimo ženklus visuose lygmenyse, tačiau procesas vyksta lėtai, nes tai iššūkis mokytojų ir dėstytojų tapatybei, ypač dirbantiems aukštojo mokslo įstaigose. Pedagogams, kurie buvo išmokyti ir apdovanoti už puikų labai siauros srities išmanymą, sunku prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančio pasaulio poreikių.
– Ar jūsų iškeliama gebėjimo prisitaikyti svarba neprieštarauja vizionieriškam vadovo požiūriui? Koks turėtų būti kryptingos ateities vizijos ir tokių principų kaip įsiklausymas, prisitaikymas ir lankstumas santykis?
– Lyderystė epizodiška: niekas tuo neužsiima 24 valandas per parą, galimybių atsiranda ir jos dingsta. Aukštas pareigas įmonėse einantys žmonės didžiąją laiko dalį užsiima vadyba, kad ir verslas, ir jie patys išliktų. Bet kuri organizacija gali išgyventi ir plėstis tik tuo atveju, jei vadovai daugiausia laiko skiria ir rūpinasi, kad būtų įgyvendinti lūkesčiai tų žmonių, kuriems jie yra atskaitingi aukščiausiame kompetencijos lygmenyje. Tai neabejotinai kilnus, būtinas darbas, bet jis neturi nieko bendra su lyderyste. Lyderystė – tai davimas žmonėms to, ko jiems reikia, net kai tai neatitinka to, ko jie nori, tai pat pastangos sutelkti žmones, kad šie kuo efektyviau susidorotų su pačiais sudėtingiausiais iššūkiais.
– Ar D. Trumpą galima vadinti lyderiu?
– D. Trumpas yra lyderystės priešingybė. Jis visiškas populistas ir pats to neslepia. Viskas, ką D. Trumpas sako ir daro, skirta jam pačiam išaukštinti. Beje, tas pats pasakytina apie Demokratų partijos kandidatę į prezidentus Hillary Clinton. Lengva pritraukti gausybę sekėjų sakant jiems tai, ką jie nori girdėti. Rinkimai šiais laikais yra populistiniai. Tik valdymas, o ne rinkimai, turi šį tą bendro su lyderyste.
—–
M. Linsky
Nuo 1982 m. dėsto Harvardo universiteto J. F. Kennedy mokykloje.
1992–1995 m. Masačusetso gubernatoriaus Williamo Weldo sekretorius.
Lyderystės konsultacijų bendrovės „Cambridge Leadership Associates“ įkūrėjas ir vadovas.
10 knygų apie lyderystę autorius arba bendraautoris.
