Lietuvos boksininkus apvogė teisėjai, penkiakovininkus – žirgai, o kas apvogė Lietuvos krepšininkus?
Unikalią galimybę grįžti ant olimpinių žaidynių apdovanojimų pakylos turėję šalies krepšininkai susinaikino tiesiog akyse. Kodėl tai įvyko, vieno atsakymo nėra. Nėra ir dviejų. Turbūt susidėjo visa krūva priežasčių, bet tikrai verta paanalizuoti bent kelias esmines.
Bėdos vardas – J. Valančiūnas
Jis turėjo trykšti fejerverkais, o tapo tik vargana pliauškyne. Žinoma, kalbama apie geriausiu Lietuvos krepšininku (basketnews.lt specialistų apklausoje) išrinktą Joną Valančiūną. Blogiausia net ne skurdi vidurio puolėjo statistika. Dar blogiau – nesusitvarkymas su psichologija ir tai, kaip tai paveikė visą Lietuvos rinktinę.
J. Valančiūnas buvo visiška skylė gynyboje. Tiek asmeninėje (prisiminkime, kaip jį sudorojo visiškai technikos neturintis kroatų centras Darko Planiničius), tiek komandinėje. Apskritai, už komandinę gynybą pagrindiniam Lietuvos rinktinės vidurio puolėjui reikia rašyti nepatenkinamą pažymį.
Kas nutiko J. Valančiūnui, kuris prieš tai dvi vasaras buvo svarbiausia rinktinės jėga? Keli aspektai. Pirmas – Toronto „Raptors“ klube jis žaidžia visai kitokį krepšinį. Jam tereikia statyti užtvaras ir kovoti dėl kamuolių puolime. Gynyboje NBA jis išlieka nepatikimas, todėl „Raptors“ treneris Dwane’as Casey dažniausiai lietuvio neišleidžia per lemiamas rungtynių akimirkas.
Lietuvos rinktinėje J. Valančiūnas privalo būti traukos centras. Jis turi centruoti, dirbti tikrą vidurio puolėjo darbą. Ar jis tam pasirengęs? Akivaizdu – ne. J. Valančiūno judesių nugara į krepšį arsenalas ne platėja, o nyksta. Nes, kaip minėta, to arsenalo „Raptors“ jam visiškai nereikia. Natūralu, kad neugdomas gabumas menksta.
Ką daryti? Jau po praėjusio Europos čempionato viešojoje erdvėje skraidė mintys, kad J. Valančiūnui geriausia išeitis būtų pakeisti NBA klubą. Bet „Raptors“ į lietuvį investavo 16 mln. JAV dolerių per sezoną ir kažin ar norės su žaidėju atsisveikinti.
Kitas kelias – paties J. Valančiūno. Vidurio puolėjui dar tik 24-eri. Šios pozicijos krepšininkai savo zenitą pasiekia 27–28 metų, tad laiko Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas tikrai turi. Jam būtina investuoti į save: treniruotis su Hakeemu Olajuwonu, tobulinti žaidimą nugara į krepšį ir padėčių užsiėmimą – du aspektus, kurie yra kiekvieno vidurio puolėjo alfa ir omega.
J. Valančiūnui reikia dirbti. Ir ne bet kaip, o kryptingai. Jei jis norės iš tikro tobulėti, tada viskas dar įmanoma. Net rinktinės strategas Jonas Kazlauskas linkėjo savo vidurio puolėjui mažiau kliautis talentu ir daugiau dirbti.
Ko neturi Lietuva?
Po lietuvių fiasko (trys iš eilės pralaimėjimai, iš kurių du – triuškinantys) daug rašyta ir kalbėta apie individualiai pajėgių krepšininkų trūkumą. Taip, tai iš dalies tiesa. Individualiu meistriškumu Lietuva nusileidžia JAV, Ispanijai, Prancūzijai, Serbijai, gal dar kelioms komandoms.
Bet ar padėtis išties tokia dramatiška? Lietuvos krepšininkai nėra tokie, kad nieko nesugebėtų individualiai.
Taip, J. Valančiūnas iškrito iš konteksto, bet kodėl, pavyzdžiui, neišnaudotas Mindaugas Kuzminskas. Be abejo, šis krepšininkas kartais prašampa gindamasis, tačiau praėjusį sezoną jis buvo Malagos komandos „Unicaja“ lyderis, o nuo kito iškeliauja į NBA. Ten, žinia, individualiai silpnų niekas nekviečia.
Kodėl M. Kuzminskui skirta pusantro derinio (daugiausia) per rungtynes? Kodėl nepasinaudota jo sugebėjimu veržtis, centruoti, bėgti į greitą puolimą. Taip, M. Kuzminskas sužibėjo prieš Argentiną, bet kodėl jam sparnai buvo pakirpti, o ne auginami?
Nėra beviltiškas vienas su vienu Renaldas Seibutis, netolimoje ateityje šioje srityje kalnus vers Marius Grigonis, ką ir kalbėti apie Mantą Kalnietį, kuris sužaidė savo karjeros turnyrą. Šie žmonės moka ir gali kurti, o prie jų prijungus tradicinę lietuvių stiprybę – komandinį krepšinį – buvo galima suplakti tokį kokteilį, kurio nebūtų ryžęsi gerti daugelis varžovų.
Ar laikas keisti trenerį?
Nemažai išsakytų klausimų skirti treneriui J. Kazlauskui. Jis – sėkmingiausias visų laikų Lietuvos krepšinio rinktinės vairininkas, bet šiuolaikiniame pasaulyje neišeina žmonių vertinti pagal ankstesnius nuopelnus, kad ir kokie įspūdingi jie būtų.
Kodėl J. Kazlauskas iki galo siekė „pramušti“ J. Valančiūną, nors matė, kad žaidėjas nesusitvarko? Kodėl Lietuva lemiamose rungtynėse su australais bent nepabandė mažo penketo? Kodėl M. Kalnietis buvo nuvarytas per mačą su kroatais (žaidė visas 40 minučių)? Kodėl M. Kuzminskui skirtos abejotinos užduotys gynyboje ir beveik visiškai nenaudotos jo galimybės puolime? Kodėl į Rio de Žaneirą už senus nuopelnus važiavo veik nežaidęs Robertas Javtokas, o ne kitas daugiau naudos galėjęs duoti krepšininkas? Kodėl, kodėl, kodėl?
Lietuvoje nepopuliaru užduoti klausimus „kodėl“. Dar nepopuliariau į juos normaliai ir analitiškai atsakyti. Tiesą sakant, nei po sėkmingų, nei po nesėkmingų turnyrų rinktinės treneriai beveik nepateikia išsamios apžvalgos, analizės. Ar šiemet bus kitaip? Abejotina.
Lietuvos rinktinėje J. Valančiūnas privalo dirbti tikrą vidurio puolėjo darbą. Ar jis tam pasirengęs? Akivaizdu – ne.
Bet klausimas, ar Lietuvai ir toliau reikia J. Kazlausko, ar treneriui reikia padėkoti ir ieškoti naujo specialisto į šią karštą kėdę? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Didelis J. Kazlausko trūkumas, kad jis netreniruoja jokio klubo, todėl yra šiek tiek praradęs paties žaidimo, reagavimo į įvykius aikštėje pojūtį. Kita vertus, tai – pakeičiama aplinkybė, nes atnaujinama ir FIBA turnyrų atrankos sistema, kuri bus palankesnė ir klube, ir rinktinėje norintiems dirbti treneriams.
Jei ne J. Kazlauskas, tai kas? Iš esmės, šiuo metu yra dvi rimtos kandidatūros – Rimo Kurtinaičio ir Šarūno Jasikevičiaus. Pirmasis jau nemažai pasiekęs ir įrodęs, antrasis dar žalias kaip treneris. Abu turi ir pliusų, ir minusų. Š. Jasikevičiaus atveju galbūt dar derėtų pažiūrėti, kaip jam susiklostys pirmas visavertis sezonas prie Kauno „Žalgirio“ vairo. Rinktinė iki kitos vasaros rungtynių nežais, tad gal verta luktelėti?
Klausimas, kam atiduoti trenerio kėdę, bus Lietuvos krepšinio federacijos galvos skausmas. Kaip ir kiti galvos skausmai, kurių vienas pagrindinių – kaip pagaliau vėl auginti individualiai pajėgius krepšininkus (šią temą IQ gvildeno prieš kelis mėnesius).
Rio de Žaneiro krepšinio turnyras ne taip skaudžiai nuvylė kaip 2004 m. Atėnai, kai Lietuva galėjo ir privalėjo tapti olimpine čempione. Bet Rio de Žaneire buvo puiki proga Baltijos kariams vėl grįžti ant olimpinės pakylos. Neišnaudota proga.
