Lietuvoje dar beveik nežinomi tolerancijos ekonomikos tyrimai atskleidžia, kad LGBT asmenų diskriminavimas daro apčiuopiamą poveikį ne tik seksualinių mažumų atstovams, bet ir valstybių ūkiams. Taip IQ apžvalgininkui Simui Čelutkai sakė JAV Getisbergo koledžo profesorius dr. Rimvydas Baltaduonis. Jis šia tema rugsėjį skaitys pranešimą konferencijoje „Lūžio taškas“.
– Kas yra tolerancijos ekonomika ir kuo ji skiriasi nuo kitų ekonomikos sričių?
– Tolerancijos ekonomika yra ūkio sritis, akcentuojanti socialinį atsakingumą. Tai nevisiškai nauja atšaka. Ekonomiškai pažengusių šalių piliečiai suvokia, kad konkurencinį pranašumą ar net išlikimą gali nulemti ne tik sugebėjimas sumažinti produktų sąnaudas ir pagerinti paslaugų kokybę, bet ir socialinis jautrumas, darbuotojų teisių užtikrinimas, rūpinimasis aplinkosauga, elgesys su gyvūnais, parama vietos bendruomenėms ir organizacijoms. Tolerancijos ekonomikoje svarbiausios vertybės yra lygiateisiškumas, nediskriminavimas ir atvirumas įvairovei.
– Ilgą laiką jūsų darbo sritis buvo energetika ir kiti ekonominiai klausimai. Kada ir kaip susidomėjote tolerancijos ekonomika? Ar tai paskatino aktyvus dalyvavimas LGBT bendruomenėje?
– Kai 2008 m. persikėliau dirbti į vieną Kalifornijos universitetų, valstijoje kaip tik vyko referendumas dėl teisinės santuokos apibrėžties. Referendume dauguma kaliforniečių pritarė, kad būtų panaikintos vienalyčių porų teisės į santuoką. Toks sprendimas buvo apskųstas teismui ir pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai. Šiame procese mano kaip ekonomisto dėmesį patraukė aktyvūs darbdavių – tiek didelių korporacijų, tiek smulkių ir vidutinių bendrovių – raginimai nediskriminuoti vienalyčių porų ir neuždrausti joms tuoktis.
Šioms bendrovėms rūpėjo darbuotojų gerovė, taip pat sulaikyti lanksčią, kvalifikuotą darbo jėgą nuo migracijos į progresyvias rytines valstijas, tokias kaip Masačusetsas ar Niujorkas. Tuo metu Lietuvoje kalbėti apie mažumų teises buvo tik pradėta. Tiksliau tariant, svarstant Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą, tą kalbėjimą bandyta uždrausti jo nė nepradėjus. Kalifornijos ir Lietuvos diskusijų kontrastas buvo ryškus. Taip ir pradėjau domėtis ekonominiais anti-LGBT iniciatyvų padariniais.
– Kokius LGBT asmenų diskriminavimo ekonominius padarinius atskleidžia tyrimai? Ar mažumų atstovai uždirba mažiau, dažniau atleidžiami iš darbo dėl orientacijos? Kaip konkrečiai patiriamos patyčios atsiliepia šių žmonių finansinei gerovei ir ūkiui?
– Daugumoje studijų tyrinėtas LGBT asmenų diskriminavimas darbo rinkoje. 2011 m. Harvardo universiteto doktorantas Andrásas Tilcsikas atliko plataus masto tyrimą JAV, kurio metu darbdaviams buvo siunčiami darbo ieškančių vyrų gyvenimo aprašymai. Juose būdavo minima darbuotojo visuomeninė veikla studijų metais. Pusėje gyvenimo aprašymų būta užuominų apie kandidatų seksualinę orientaciją paminint jų dalyvavimą LGBT studentų organizacijose. Tyrimas atskleidė, kad tokiems kandidatams tikimybė būti pakviestiems į darbo pokalbį net 40 proc. mažesnė.
Prieš keliolika metų Masačusetso Amhersto universiteto tyrėja Mary Virginia Lee-Badgett atliko vieną pirmųjų ekonometrinių studijų JAV apie homoseksualių ar biseksualių ir heteroseksualių asmenų darbo užmokesčio skirtumus. Analizuojamu laikotarpiu gėjų atlyginimai buvo 11–27 proc. mažesni nei jų heteroseksualių kolegų, kurių buvo tokia pat darbo patirtis, išsilavinimas ir šeiminė padėtis. Lesbiečių ir heteroseksualių moterų uždarbio atotrūkis buvo ne toks ryškus. Panašios tendencijos fiksuojamos ir Europoje. Pavyzdžiui, tyrėjai Thierry Laurent’as ir Ferhatas Mihoubi nustatė, kad Prancūzijoje gėjams už lygiavertį darbą mokama mažiau tiek privačiajame (–6,5 proc.), tiek viešajame sektoriuje (–5,5 proc.). Be to, diskriminacija didesnė tarp aukštesnės kvalifikacijos ir vyresnio amžiaus darbuotojų. O lesbiečių atlyginimai panašūs į heteroseksualių kolegių algas.
– Diskusijose apie LGBT dažniau akcentuojami moraliniai ir teisiniai, bet ne ekonominiai diskriminacijos aspektai. Koks šių argumentavimo krypčių santykis? Galbūt dalį žmonių labiau įtikina būtent faktai ir ekonominės prognozės, o ne abstraktūs etiniai samprotavimai?
– Moralinės pozicijos artikuliacija labai svarbi – pačių fundamentaliausių žmogaus teisių užtikrinimas neturėtų priklausyti nuo BVP rodiklių ar mokesčių politikos. JAV pirmiausia viskas ir prasidėjo nuo moralinių ginčų. Vėliau, skirtingose valstijose įsisiautėjus referendumų dėl diskriminacinių nuostatų įteisinimo vajui, atsirado poreikis įtikinti kuo daugiau žmonių, todėl pradėta kalbėti ir apie ekonomines diskriminacijos sąnaudas.
Ekonominiai argumentai labiau paveikia tuos piliečius, kurie nėra pernelyg emociškai susiję su LGBT problemomis, nepriklauso LGBT bendruomenei, neturi tokių artimųjų ar draugų. Tokius žmones ekonominiai argumentai paveikia labiau nei etiniai svarstymai. Sakyčiau, kad faktų kalba net labiau paveikia konservatyvius Respublikonų partijai simpatizuojančius amerikiečius, kurie iki šiol galbūt buvo linkę nepritarti LGBT teisių užtikrinimo iniciatyvoms.
Jei piliečių dauguma supras, kad mažumų diskriminacija netiesiogiai kainuoja ir jiems, atsiras daugiau vietos politiniams kompromisams.
Po to, kai maždaug prieš metus JAV Aukščiausiasis Teismas visose valstijose įteisino vienalyčių porų santuokas, atskirose valstijose atsirado įstatymų leidybos iniciatyvų, kuriomis mėginta vienaip ar kitaip riboti LGBT asmenų lygiateisiškumą. Vis dėlto ir didžiosios bendrovės, ir tokias iniciatyvas vetavę Respublikonų partijos gubernatoriai pradeda geriau suvokti ekonominę mažumų diskriminavimo žalą. Šiems gubernatoriams ekonominiai skaičiavimai padeda sėkmingai išlaviruoti tarp jaunų partijos rinkėjų lūkesčių, stambių korporacijų poreikių ir vis dar labai konservatyvios Respublikonų partijos politinės platformos moralinio absoliutizmo.
Ilgą laiką verslo atstovai vengė kalbėti apie šiuos dalykus, tačiau reikia pripažinti, kad trūko ir solidžių akademinių tyrimų bei duomenų, atskleidžiančių realią diskriminacijos žalą. Manau, kad dabar pats metas Lietuvoje pradėti panašią diskusiją, nes kalbėdami vien apie moralinius principus žmonės kaipmat pasidalija į priešingas ir tarpusavyje nesusikalbančias stovyklas. Faktų pateikimas gali palengvinti kompromisų paieškas. Jei piliečių dauguma supras, kad mažumų diskriminacija netiesiogiai kainuoja ir jiems, atsiras daugiau vietos politiniams kompromisams.
– Respublikonų kandidatui į prezidentus Donaldui Trumpui savo viceprezidentu pasirinkus Indianos gubernatorių Mike’ą Pence’ą, prisiminta, kad neseniai jis pasirašė Religinės laisvės atkūrimo įstatymą, kuriuo leidžiama LGBT asmenų diskriminacija. Kokį poveikį jis turėjo valstijos ekonomikai?
– Šį sprendimą gerai atsimena tiek LGBT aktyvistai, tiek jų oponentai, nes neigiamų ekonominių padarinių grėsmė privertė gana konservatyvų gubernatorių per kelias dienas surasti sprendimą, užtikrinantį tolesnį LGBT asmenų nediskriminavimą. Į tuometį gubernatorių su prašymu pakoreguoti Religinės laisvės įstatymą iškart kreipėsi devyni didžiausių valstijoje veikiančių bendrovių vadovai. Dėl pasirašyto įstatymo paslaugų reitingavimo įmonė „Angie’s List“ atšaukė planuotas 40 mln. dolerių verslo plėtros investicijas.
Žaidimų konferencija „GenCon“, vietos verslams atnešanti apie 50 mln. dolerių pajamų, pagrasino kraustytis kitur. Pasipylė siūlymai iš Indianos iškeldinti tradicinį universitetų amerikietiškojo futbolo čempionatą „Big 10“. San Fransisko meras su Konektikuto valstijos gubernatoriumi uždraudė naudoti biudžetų lėšas kelionėms ir partnerystei su Indiana. Vėliau atlikta apklausa atskleidė, kad Indianapolis dėl prarastų konferencijų neteko apie 60 mln. dolerių pajamų.
Panašus anti-LGBT įstatymas buvo priimtas ir Arizonoje, tačiau konservatyvi gubernatorė jį vetavo, nes jau buvo išgyvenusi ekonominį boikotą dėl anksčiau priimto įstatymo, nukreipto prieš tautines mažumas ir imigrantus. Tuomet Arizona neteko 141 mln. dolerių dėl prarasto konferencijų verslo. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau ne tik JAV. Galima prisiminti lietuvišką Ten Walls (atlikėjo Marijaus Adomaičio) atvejį, kai po įžeidžiančių jo teiginių apie LGBT asmenis buvo atšaukta daug suplanuotų tarptautinių pasirodymų.
– Kokį poveikį Lietuvos ekonomikai turi dabartinis tolerancijos lygis? Kokias tendencijas fiksuojate? Kokia tolerancijos ekonomikos tyrimų padėtis šalyje?
– Tokių studijų, kaip mano paminėtos ar kurios naudotų Lietuvos ar bent jau Baltijos šalių duomenis, man neteko matyti. Ir tai nestebina, nes žmonės Lietuvoje dar tik drąsinasi atvirai kalbėti apie savo seksualinę orientaciją ir lytinį tapatumą. Šis procesas lėtas, nes lietuviai pagal požiūrį į mažumas yra ES šalių sąrašo apačioje, kai lyginami gyventojų atsakymai į klausimą, šalia kokių kaimynų jie nenorėtų gyventi. Lietuva užima paskutines vietas ne tik pagal toleranciją LGBT kaimynams, bet ir žydams, romams, musulmonams.
Tarptautinėje mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos studijoje, įtraukusioje 42 šalių duomenis, Lietuva pirmauja pagal patyčių paplitimą tarp paauglių. Tai labai prasta situacija, sukelianti katastrofiškų padarinių: mokyklą lankyti atsisako mažumoms priklausantys mokiniai, todėl jų talentai ir gebėjimai lieka neišvystyti, ieškant pakantesnės gyvenimo ir darbo aplinkos sparčiai auga emigracija, taip pat verta paminėti negaunamas investicijas, nesukuriamas darbo vietas, neatvažiavusius turistus, pagal mainų programas neatvykstančius studentus. Naivu manyti, kad, spręsdami, kur steigti savo atstovybę, tyrimų laboratoriją ar gamyklą, užsienio investuotojai nevertina šių rodiklių.
Remiantis „Human Rights Campaign“ duomenimis, šiuo metu 89 proc. didžiausių pasaulio bendrovių savo vidinėse taisyklėse yra įtvirtinusios nediskriminavimo principus dėl seksualinės orientacijos, o 66 proc. ir dėl lytinės tapatybės. Du trečdaliai JAV didžiųjų įmonių teikia lygiai tokias pačias lengvatas vienalytėms šeimoms kaip ir heteroseksualių darbuotojų poroms. Daugiau nei trečdalis teikia sveikatos draudimą, kuris apima ir translyčių asmenų poreikius, nors to daryti ir neįpareigoja įstatymai. Tiek „Apple“ vadovas Timas Cookas, tiek „Starbucks“ vadovas Howardas Schultzas supranta, kad socialinis atsakingumas yra pelningo verslo sudedamoji dalis, nes to tikisi nauja pasaulio vartotojų ir investuotojų karta.
Turime parodyti, kad LGBT asmenims draugiška aplinka verslui yra naudinga ir pelninga.
Lietuvoje jau pasitaiko tokio verslo pavyzdžių. Prieš trejus metus, antrojo „Baltic Pride“ Vilniuje proga, aktyvistas Romas Zabarauskas su bendraminčiais pristatė LGBT asmenims draugiško Vilniaus žemėlapį, kuriame buvo pažymėti Vilniaus restoranai, klubai ir kavinės, sutikusios ant savo durų užsiklijuoti projektą remiančius lipdukus. Šiemet ši iniciatyva išsiplėtė ir virto „Draugiško Vilniaus“ žemėlapiu, kuriame žymimi ne tik LGBT asmenims, bet ir šeimoms su vaikais, neįgaliesiems, veganams ir kitakalbiams draugiški Vilniaus verslai. Neseniai į Lietuvą atkeliavęs prekybos tinklas „Lidl“ patikino, kad yra prieš diskriminaciją bet kokiu pagrindu ir kad darbo metu šia nuostata turi vadovautis visi bendrovės darbuotojai, įskaitant ir tinkle dirbantį tautininkų lyderį Julių Panką.
– Ar lygindamas JAV ir Lietuvoje vykstančius ginčus dėl vienalyčių santuokų ir su tuo susijusių klausimų matote perspektyvą mūsų šalyje pradėti konstruktyvią diskusiją apie ekonominę mažumų diskriminacijos pusę?
– Taip, reikia pasitelkti ir tyrimus, ir diskusijas. Tam yra palankios sąlygos, nes moraliniai nesutarimai Lietuvoje nėra tokie įsišakniję kaip JAV. Nors prieš kelerius metus tuometis Vilniaus meras Artūras Zuokas nuogąstavo, kad per LGBT eitynes Gedimino prospekte bus išdaužytos vitrinos ir verslas patirs rimtų nuostolių, viskas buvo atvirkščiai – kavinės atvėrė duris ir sulaukė pelno, todėl šiemet į „Draugiško Vilniaus“ projektą įsitraukė dar daugiau žinomų bendrovių. Mes turime parodyti, kad LGBT asmenims draugiška aplinka verslui yra naudinga ir pelninga. Tai, jog tokių iniciatyvų daugėja ir jos plečiasi, yra įrodymas, kad žmonės supranta ir įsiklauso į ekonominius argumentus.
– Trejų Vilniuje vykusių „Baltic Pride“ eitynių patirtis liudija, kad lietuvių pakanta pamažu auga. Kaip vertinate LGBT asmenų padėties visuomenėje pokyčius?
– Sostinėje ir kituose didžiuosiuose miestuose padėtis akivaizdžiai gerėja. Žmonės keliauja, pagyvena svetur ir grįždami į Lietuvą atsiveža vakarietišką tolerancijos supratimą. Užaugo nauja karta, kuri domisi globaliai prieinama informacija ir noriai bendrauja su bendraamžiais iš viso pasaulio. Šiemet vykusios eitynės iš tiesų nudžiugino, jautėme labai daug pozityvios energijos, ypač pačioje LGBT bendruomenėje. Juk tokios eitynės labiausiai reikalingos net ne tam, kad pakeistų kitų žmonių nuomonę, o visų pirma pačiai bendruomenei – LGBT žmonės turi žinoti, kad juos vienija bendri rūpesčiai ir tikslai, kad jie ne vieni. Tai ypač svarbu jauniems žmonėms, kurie jaučiasi vieniši, nežino, su kuo galėtų pasikalbėti. Provincijoje gimę ir augę jaunuoliai gali su viltimi žiūrėti į Vilnių ir galvoti apie studijas arba darbą sostinėje. Tai ženklas ir kartu pažadas, kad viskas bus gerai.
Atokesniuose Lietuvos kampeliuose LGBT asmenims vis dar labai keblu kalbėti apie savo seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę. Ten gyvenančius mažumų atstovus patyčios paveikia skaudžiau, nes dažnai jie net neturi su kuo pasidalyti savo patirtimi ir nuoskaudomis, stokoja užtarėjų. Tačiau net ir didesniuose miestuose kai kuriose darbovietėse žmonės vengia atvirai kalbėti apie savo tapatybę, gyvenimo partnerį ar šeimą, net kai kolegos ir žino tai. Neseniai homoseksuali Mykolo Romerio universiteto dėstytoja Laima Vaigė nusprendė laikinai emigruoti į Švediją, nes jai Vilniuje pasirodė per sunku su partnere auginti vaiką. Jei taip nusprendžia universiteto dėstytoja, galite įsivaizduoti, ką išgyvena kituose miestuose dirbantys LGBT asmenys. Tereikia parodyti truputėlį jautrumo ir nieko nekainuojančios pagarbos mus supantiems žmonėms, ir Lietuva džiaugtųsi ne tik laimingesniais gyventojais, bet ir žertųsi ekonominius dividendus.
—–
R. Baltaduonis
Gimė 1978 m. Utenoje.
Studijavo ekonomiką Vilniaus ir Konektikuto universitetuose.
Nuo 2009 m. – Getisbergo koledžo ekonomikos profesorius.
Getisbergo eksperimentinės ekonomikos laboratorijos įkūrėjas.
2015–2016 m. vizituojantis tyrėjas Federalinėje energetikos reguliavimo komisijoje.
Periodiškai dėsto Lietuvos aukštosiose mokyklose.
Vienas kasmetės Lietuvos ekonomikos mokslų konferencijos rengėjų.
JAV Lietuvių bendruomenės XXI tarybos narys.
Vienas pilietinės akcijos #DABAR organizatorių.
