„Time Well Spent“ (liet. „Prasmingai praleistas laikas“) šiandien yra vienas žinomiausių judėjimų prieš informacinių technologijų diktatą. Su vienu jo lyderių, turinio vadovu Maxu Stosseliu, kalbėjosi IQ apžvalgininkas Gytis Kapsevičius.
– Kaip apibūdintumėte savo judėjimą niekada apie jį negirdėjusiems žmonėms?
– „Time Well Spent“ reikalauja geresnių technologijų, kurios leidžia mums gyventi pagal savo vertybes. Dabartinė situacija tapo aršiomis lenktynėmis dėl mūsų dėmesio. Visi algoritmai didindami vartotojų įsitraukimą dirba taip gerai, kad tai neigiamai veikia visuomenę.
Nekalbame tik apie individą. Keliame klausimą, kaip mūsų pasirinkimai daro įtaką visuotinei gerovei.
– Anksčiau žmonės švaistydavo valandų valandas prie televizoriaus. Kas iš esmės pasikeitė, kad apie technologijų įtaką taip svarbu kalbėti būtent dabar?
– Yra keletas skirtumų. Pirma, tais laikais nebūdavo tūkstančio inžinierių kitoje telefono pusėje, mėginančių pokalbius paversti kuo patrauklesniais. Senos technologijos nebuvo susietos su mumis 24 valandas per parą, televizoriaus nesinešiodavome su savimi.
Taip pat technologijos negalėjo išnaudoti mūsų socialinių ryšių ir mūsų draugų. Dabar realybė tokia, kad kai kurios draugystės smarkiai priklausomos nuo tų prietaisų. Jie tampa itin svarbiu mūsų gyvenimo aspektu. Dar niekada nėra buvę tiek daug duomenų ir įrankių, kuriais naudodamiesi inžinieriai galėtų kurti naujus produktus.
Mes nesame jų klientai. Aš ir jūs nemokame už feisbuką.
Mes esame produktas. Mūsų akių obuoliai, mūsų laikas – mes esame parduodami.
Mes esame produktas. Mūsų akių obuoliai, mūsų laikas – mes esame parduodami. Algoritmai gali lengvai pakreipti mūsų dėmesį. Kraštutinės idėjos ar tos, kurios neprieštarauja žmogaus vertybėms, veikia gerai, todėl jos ir toliau jam kišamos. Taip informacinis laukas irgi keičiamas tuo pat metu, kai esame parduodami.
Šių dalykų nenorime, todėl panaudokime technologijas geram tikslui. Kaip atrodytų feisbukas, jei būtų stengiamasi sumažinti žmonių vienatvę? Tai nebūtinai turi būti pagrindinis tikslas, tačiau pati platforma greičiausiai atrodytų visai kitaip.
Žinoma, mūsų organizacija nesako, kad technologijos yra blogai ir nuo jų reikia bėgti. Jokiu būdu – visa tai gali būti nuostabios ir paveikios priemonės.
– Ar jūs, aš arba bet kas kitas gali už visus nuspręsti, kas yra prasmingai praleistas laikas?
– Kas mes tokie, kad aiškintume tai? Ir kas tie žmonės, kurie galėtų nuspręsti?
Tačiau įsivaizduokime, kad feisbukas yra neutralus – jokių kryptį nustatančių sprendimų. Tokiu atveju mes vis viena priimame sprendimą. Įsileidžiame primityviausius dirgiklius į savo smegenis, leidžiame viską: blizgančius užpakalius, papus, smurtą, Donaldą Trumpą ir t. t. Labiausiai dėmesį pritraukiantis turinys iškyla į viršų. Tai mūsų sprendimo nieko nedaryti rezultatas.
Šiandien sukūrėme aplinką, kurioje, manau, nedaugelis jaučiasi tikrai laimingi. Tad kam technologijos, jeigu jos nedaro mūsų gyvenimo geresnio?
– Ar tiesiogiai bendraujate su technologijų bendrovėmis, ir ar jos žino, kas jūs esate?
– Gauname daug laiškų iš tokių įmonių darbuotojų. Jie sako, kad jaučiasi lygiai taip pat ir nori ką nors dėl to padaryti. Absoliuti dauguma Silicio slėnio darbuotojų – geri žmonės: niekas specialiai nemąsto, kaip mus padaryti kuo labiau priklausomus nuo technologijų, tačiau pati sistema neišvengiamai tokį rezultatą sukuria.
– Susidaro įspūdis, kad mes patys nulemti pokyčius galime tik teoriškai. Žinoma, galime nenaudoti laiką švaistančių technologijų, tačiau daugumai mūsų tam trūksta valios. Ar manote, kad didžiausius informacinių technologijų žaidėjus įtikinti lengviau nei milijonus vartotojų?
– Svarbūs abu aspektai. Kaip vartotojai turime daugiau reikalauti iš technologijų kūrėjų, taip pat turime tobulinti savikontrolę. Kas kartą, kai žiūrime į savo telefoną, turime netiesiogiai kovoti su tūkstančiu žmonių, kurių darbas – nuolatos jį atnaujinti, kad kuo labiau mus įtrauktų. Ar galime tikėtis iš vartotojo, kad jis su tais žmonėmis kovos 24 valandas per parą?
Yra žingsnių, kuriuos galime žengti sveikesnio ryšio su mūsų prietaisais link, bet norint realiai ką nors pakeisti į gera reikia ir didžiųjų įmonių sprendimų.
– Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių, kokie galėtų būti tie sprendimai?
– Galima pirmiausia atsisakyti mažų dalykų, tų, kuriuos vadiname bedugnėmis lėkštėmis. Šis terminas – nuoroda į tyrimą, kuriuo atskleista, kad žmonės suvalgo gerokai daugiau sriubos, jei indas paslapčiomis vis pripildomas iš apačios.
Naujienų srautas dabar yra nesibaigiantis skrolinimas, „Netflix“ automatiškai paleidžia naują vaizdo įrašą, vos tik baigiamas žiūrėti ankstesnis. Ir kai „Netflix“ taip elgiasi, tai turi daryti ir „Youtube“ ar „Facebook“, nes visi medžioja jūsų dėmesį.
Įmonės „Apple“, „Samsung“ ir „Microsoft“ užima puikias pozicijas, nes esame tiesioginiai jų klientai. Todėl jos savo elektroniniuose prietaisuose gali įdiegti vartotoją apsaugančius sprendimus.
– Vieni sako, kad šios technologijos dar naujos, todėl mokomės tarsi vaikai, ir ateinančios kartos su jomis tvarkysis daug geriau. Kiti, taip pat jūsų organizacija, teigia, kad būtent dabar yra kertinis laikas pokyčiams. Ar ilgainiui mums iš tiesų nusibos būti priklausomiems – kaip dabar daliai žmonių nusibosta rūkymas ar riebus maistas?
– Matau, kad kai kuriems žmonėms tai jau nusibosta.
Ar mes dar tik aiškinamės, kaip tai veikia? Žinoma. Tačiau rizika yra tokia didelė, ir labai daug žmonių yra šios sistemos nariai. Kiekvienas mūsų mokymosi žingsnis paveikia dviejų milijardų mintis ir emocijas.
Manau, tikrai svarbu viską sutvarkyti dabar, nes tai globalus reiškinys. Be to, dirbtinio intelekto mokymasis yra labai spartus, ir dėl to sprendimo reikia kuo skubiau, nes judame didžiuliu greičiu ir rizikuojame pasiekti aklavietę.
Jei šiandien pasodiname idėją žmogaus galvoje, ją labai sunku iš ten ištraukti. Dezinformacija socialinėmis platformomis platinama kas minutę. Galima galvoti apie pačius blogiausius dėl šių priežasčių kylančius scenarijus, pavyzdžiui, sukilimus. Jei žmonės nesugeba susikalbėti, jie imasi smurto. Tačiau aš renkuosi tikėti, kad galima sukurti sistemą, kuri rūpintųsi žmogumi naudodama esamus duomenis ir algoritmus.
– Šiame kovos lauke esame mes, vartotojai, ir didžiosios informacinių technologijų kompanijos. Ar matote vietų, kur galėtų įsiterpti vyriausybės?
– Tai sunkus klausimas, nes bijau valstybių įsikišimo. Mintis, kad visi duomenys, visa galia be apribojimų gali priklausyti vyriausybei, mane gąsdina.
Tačiau jau girdima pasiūlymų, pavyzdžiui, kad internete būtų draudžiama apsimesti žmogumi. Daugybė botų naudojami manipuliuoti viešąja nuomone. Manau, tokios platformos kaip tviteris galėtų ištrinti juos gana greitai, tačiau tai prieštarauja jų verslo modeliui.
Kai kuriais atvejais vyriausybės galėtų paspausti kompanijas. Tarsi aplinkosaugos agentūros – kapitalizmo sistema norėtų išnaudoti gamtą kuo labiau, kad gautų didžiausią pelną. Ir jei neturėtume jokių apsaugų, visus resursus greitai išnaudotume.
Dėmesio ekonomika žmogų naudoja kaip produktą. Jūs – ne asmenybė, turinti svajonių, siekių, šeimą, draugų. Algoritmai mato jus kaip X metų vyrą, kuris 24 valandas per parą mėgsta tam tikrus dalykus. „Facebook“, „Snapchat“, „Twitter“ turi atnešti savo akcininkams daugiau pelno nei praėjusiais metais. Vadinasi, reikia kaip nors išgręžti tas 24 valandas iš žmogaus, nes visi konkuruoja dėl šio baigtinio ištekliaus – jūsų dėmesio.
Vadinasi, reikia kaip nors išgręžti tas 24 valandas iš žmogaus, nes visi konkuruoja dėl šio baigtinio ištekliaus – jūsų dėmesio.
Tad manau, reikėtų tam tikrų priemonių mūsų laikui ir dėmesiui apsaugoti, nes tuo meistriškai manipuliuojama.
– „Facebook“ vadovas Markas Zuckerbergas neseniai pasigyrė, kad socialinis tinklas sumažino bendrą jame praleidžiamo laiką 50 mln. valandų per dieną. Kaip vertinate jo pareiškimą – ar tai ženklas, kad technologijų lyderiai pradeda suprasti jūsų poziciją, ar tai veikiau blefas?
– Markas pavartojo frazę „gerai praleistas laikas“, kurią judėjimo įkūrėjas Tristanas Harrisas vartoja jau keletą metų. Dabar jis pasiskolino šį terminą, nors „Facebook“ tą laiką matuoja komentarais ir tarpusavio žinutėmis. Tai iš esmės neteisinga.
Vis dėlto aš žiūriu optimistiškai. „Facebook“ bent jau pripažįsta suprantantis problemą – kad negalima norėti tik didesnio vartotojų įtraukimo ir kad tai nėra geriausia žmonėms. Tačiau jo reklamos modeliai taip glaudžiai susiję su laiku, kuris praleidžiamas socialiniame tinkle, kad priimti sprendimus, kurie tarnautų visuomenei, ir išlaikyti esamą sistemą yra labai sunki užduotis.
Nors mes tiesiogiai su „Facebook“ nedirbame, džiaugtumėmės, jei jo kūrėjai nuspręstų dar labiau pasigilinti į prasmingai leidžiamo laiko svarbą. Tačiau į tai reikia žiūrėti rimtai ir netapti tik viešųjų ryšių objektu.
M. Stosselis
2011 m. baigė Haverfordo koledžą Pensilvanijoje, JAV, įgijo psichologijos ir ekonomikos bakalauro laipsnį.
Prieš įsitraukdamas į aktyvizmą, buvo atsakingas už viešuosius ryšius, kūrė strategijas tarptautiniams prekių ženklams „Budweiser“, „Pepsico“, „Dove“, „Caterpillar“ ir kitiems.
Nuo 2016 m. sausio atstovauja Humaniškų technologijų centrui (Center for Humane Technology), kuris yra motininė „Time Well Spent“ judėjimo organizacija.
Šį judėjimą 2014 m. gruodį įkūrė buvęs „Google“ darbuotojas Tristanas Harrisas, bendrovėje buvęs atsakingas už etiką. Tarp judėjimo narių yra ir nemažai kitų buvusių informacinių technologijų gigantų darbuotojų.
