2018-ųjų pasaulio futbolo čempionatas vyks be keturių žemynų čempionų ir seniausias šio sporto tradicijas turinčių rinktinių

Pasaulio futbolo čempionato debiutantės Islandijos ir Panamos rinktinės ar po ilgos pertraukos į futbolo elitą sugrįžęs Egiptas turbūt nenumalšins širdperšos žiūrovų, kurie 2018-aisiais Rusijoje vyksiančiame čempionate tikėjosi sirgti už Italijos ar Nyderlandų nacionalines rinktines. Jame nepamatysime ne tik minėtųjų šimtus milijonų gerbėjų ir pavydėtinas sportines „biografijas“ turinčių šalių rinktinių. Atrankos barjeras pasirodė per aukštas net keturioms rinktinėms, laimėjusioms savo žemynų čempionatus. Nepasisekė Pietų Amerikos čempionei Čilei, Afrikos čempionato nugalėtojui Kamerūnui, Šiaurės, Centrinės Amerikos ir Karibų čempionėms Jungtinėms Valstijoms, taip pat Okeanijos čempionei Naujajai Zelandijai. Kitų metų birželio 14–liepos 15 d. vienuolikoje Rusijos miestų vyksiančios pirmenybės jau pravirkdė aibę futbolo gerbėjų. Jiems lieka pasirinkti – gailėti savo herojų ar bent jau laikinai susirasti naujų.

Italija plūdo ašaromis

Tituluočiausia nacionalinė rinktinė, neprasibrovusi į 2018 m. čempionatą, neabejotinai yra Italija. Keturiskart pasaulio čempionė tik antrą kartą istorijoje nesugebėjo įveikti atrankos barjero – pirmą sykį tai nutiko atrankoje į 1958 m. čempionatą Švedijoje. Šįkart kaip tik švedai dvejų rungtynių serijoje palaužė „squadra azzurrą“ („mėlynoji komanda“ – Italijos rinktinės pravardė) ir paliko už čempionato borto. Nesėkmė kainavo postą vyriausiajam treneriui Gian Piero Venturai, atsistatydino ir neseniai antrai kadencijai perrinktas Italijos futbolo federacijos prezidentas Carlo Tavecchio. Tačiau labiausiai gaila ne jų, o komandos kapitono, legendinio vartininko Gianluigi Buffono, kuris su rinktine atsisveikino liedamas liūdesio ašaras. 39-erių futbolininkas kėlė pagarbų net Italijos rinktinės nemėgstančių aistruolių susižavėjimą. Ne tik dėl patikimo žaidimo tarp vartų virpstų, bet ir dėl prieš kiekvieną mačą aistringai giedamo šalies himno. Lygiai 20 metų Gigi atidavė nacionalinei komandai ir buvo vertas žaisti šeštajame pasaulio čempionate. Po rinktinės patirto fiasko iš jos pasitraukė ir vicekapitonas Giorgio Chiellini. Beveik šimtą rungtynių (96) nacionalinėje komandoje sužaidęs gynėjas buvo svarbiausias G. Buffono padėjėjas. Garsiais šūksniais ekipos draugus nuolat raginantis gynėjas pasižymi ne tik atsidavimu aikštėje, bet ir puikiu žaidimo „skaitymu“. Intelektu jis išsiskiria ne tik ant žaliosios vejos. Persikėlęs į Turino „Juventus“, G. Chiellini Turino universitete įgijo ekonomikos bakalauro ir verslo vadybos magistro laipsnius. Atsisveikino ir dar du gynybos ramsčiai – Andrea Barzagli ir Daniele’is De Rossi. Vėlokai savo talentą atskleidęs centro gynėjas A. Barzagli karjerą „squadra azzurroje“ buvo nusprendęs baigti jau po 2016 m. Europos čempionato ketvirtfinalio, kuriame italai po baudinių serijos nusileido Vokietijai. Visgi treneriu tapęs G. P. Ventura įkalbėjo „Juventus“ gynėją pakeisti sprendimą ir pasitraukti tik po pasaulio čempionato.

Kitų metų birželio 14–liepos 15 d. vienuolikoje Rusijos miestų vyksiančios pirmenybės jau pravirkdė aibę futbolo gerbėjų. Jiems lieka pasirinkti – gailėti savo herojų ar bent jau laikinai susirasti naujų.

„AS Romos“ saugo D. De Rossi atsisveikinimas susiklostė dar prasčiau. Futbolininkas garsėja aikštingu charakteriu ir kietu, šiurkščiu žaidimu aikštės viduryje. Atsakomąsias rungtynes prieš Švediją jis pradėjo ant suolo ir jų pabaigoje atsisakė apšilti, motyvuodamas, kad komandai reikia įvarčio, o jis yra gynybinio plano žaidėjas. Aikštėje D. De Rossi nepasirodė, bet vėliau atsiprašė už savo veiksmus.

Kas pražudė Čilės ambicijas?

Dar prieš aštuonerius ar net ketverius metus Čilės nepatekimas į pasaulio čempionatą ne tik būtų nestebinęs, bet nė nebūtų pastebėtas. Tačiau tuose čempionatuose Čilė rungtyniavo, o štai tuomet, kai komanda pasiekė piką ir pradėjo skinti trofėjus, į pasaulio čempionatą prasimušti nesugebėjo. 2015 m. čiliečiai po 60 metų pertraukos laimėjo „Copa Americos“ čempionatą, kai finale po baudinių serijos palaužė Argentiną ir tapo stipriausia futbolo rinktine Pietų Amerikoje. Tai neatrodė didelė staigmena – meistriškumo viršūnę pasiekę komandos lyderiai, daugybė aukšto lygio padėjėjų ir disciplina pagrįstas žaidimo stilius rinktinę pavertė viena stipriausių pasaulyje. 2016 m. pavasarį FIFA reitinge šalis pakilo net į trečią vietą, o šiemet Konfederacijų taurės turnyro pusfinalyje įveikė Europos čempionę Portugaliją ir tik finale nusileido Vokietijai. Tačiau atrankoje į pasaulio čempionatą rinktinė patyrė fiasko, o jį vainikavo prasidėjusi kaltų paieška. Atleistas treneris Juanas Antonio Pizzi, futbolininkai apkaltinti tuo, jog grįžę į tėvynę pirmiausia galvoja apie senus draugus, vakarėlius ir alkoholį, o tik po to apie nacionalinę komandą. Labiausiai kliuvo vienam svarbiausių rinktinės narių – Miuncheno „Bayern“ saugui Arturo Vidaliui. Buvo paskelbta, kad futbolininkas yra priklausomas nuo alkoholio, o prieš pat atrankas lankydamasis tėvynėje ne ruošėsi rungtynėms, bet lėbavo kazino, kur susimušė su kitu lankytoju ir papirko apsaugos darbuotojus, kad šie sunaikintų apsaugos kamerų įrašus.

Dar prieš aštuonerius ar net ketverius metus Čilės nepatekimas į pasaulio čempionatą ne tik būtų nestebinęs, bet nė nebūtų pastebėtas. Tačiau tuose čempionatuose Čilė rungtyniavo

Čiliečiai itin skaudžiai reagavo į nesėkmę. Juk beveik pusė (11 iš 23) Konfederacijų taurėje dalyvavusių futbolininkų jau yra bent 30-ies metų, taigi buvo prarasta gera galimybė palikti ryškų pėdsaką pasaulio čempionate. Minėtam A. Vidaliui jau 30 metų, ilgamečiam rinktinės vartininkui iš Mančesterio „City“ Claudio Bravo – 34-eri, o rezultatyviausiam visų laikų rinktinės futbolininkui Alexiui Sánchezui iš Londono „Arsenal“ – 28-eri. Galbūt visi jie dar turės galimybę sužaisti pasaulio čempionate Katare, bet, ko gero, jau nebebus tokie pajėgūs kaip dabar.

Nyderlandai pasigedo žvaigždžių

Akivaizdus pavyzdys, kaip stipriai rezultatams gali atsiliepti kartų kaita, yra Nyderlandų rinktinė. 2011 m. FIFA reitinge rinktinė pakilo į pirmą vietą, 2014 m. pasaulio čempionate Brazilijoje užėmė trečią vietą, o vėliau prasidėjo jos nuosmukis. Oranžiniai nepateko nei į 2016 m. Europos, nei į 2018-ųjų pasaulio čempionatą. Nors rinktinėje gausu talentingo jaunimo, labai trūksta asmenybių, ne tik galinčių nulemti rungtynių baigtį, bet ir savo žaidimu priverčiančių pasitempti komandos draugus. Ekipoje nebėra 34-erių saugo Rafaelio van der Vaarto, vos vienose atrankos rungtynėse sužaidė jo bendraamžis puolėjas Robinas van Persie. Tai, kad rinktinės lyderiais buvo 33 metų Arjenas Robbenas ir jo bendraamžis Wesley Snejderis, taip pat daug pasako apie jaunąsias olandų žvaigždes. Pirmasis dėl traumos praleido ketverias rungtynes, o per likusias šešerias įmušė 4 įvarčius ir buvo rezultatyviausias oranžinių futbolininkas. Bet to neužteko. Estafetę iš veteranų turėję perimti Memphis Depay, Georginio Wijnaldumas ir Kevinas Strootmanas buvo pernelyg blankūs. Šalis nepateko į pasaulio čempionatą. Tuomet apie karjeros rinktinėje pabaigą pranešė A. Robbenas. Ateities perspektyvos neatrodo optimistiškai.

JAV verks ir televizijos

Futbolo populiarumas Jungtinėse Amerikos Valstijose nuolat augo nuo 1990 m., kai amerikiečiai daugeliui netikėtai prasibrovė į pasaulio pirmenybes. Nors pirmas blynas buvo prisvilęs (pralaimėtos visos trejos rungtynės), jau po ketverių metų JAV vykusiame čempionate šeimininkai sugebėjo patekti į aštuntfinalį, kuriame minimaliu rezultatu nusileido būsimiems nugalėtojams brazilams. Nuo to laiko JAV nepraleido nė vieno pasaulio čempionato, o 2002-aisiais net pateko į ketvirtfinalį. Prie augimo smarkiai prisidėjo šalyje įkurta profesionalų futbolo lyga MLS (Major soccer league), kurios populiarumas taip pat nuolat didėja. Atrankos į 2018 m. čempionatą pabaiga Šiaurės Amerikos čempionams nieko blogo nežadėjo, tereikėjo nepasiduoti tuo metu 99 vietą FIFA reitinge užėmusiai Trinidado ir Tobago rinktinei. Tačiau klydo vartininkas Timas Howardas, ir amerikiečiai sensacingai pralaimėjo. Ko gero, labiausiai dėl to nukentės „Fox“ kanalų grupė, už čempionato Rusijoje transliacijos teises paklojusi 400 mln. JAV dolerių. Simbolinę galimybę atsisveikinti su rinktine aukščiausio rango varžybose praleido ir veteranai – 38 metų T. Howardas bei 34 metų puolėjai Clintas Dempsey ir Chrisas Wondolowski. Pirmasis daugybę metų buvo sunkiai įveikiama rinktinės gynybos siena, sirgalių pramintas tikruoju JAV gynybos departamento vadovu. Lieka tikėtis, kad pralaimėtos rungtynės vartininkui nebuvo paskutinės atstovaujant rinktinei ir karjerą jam pavyks baigti aukštai pakelta galva. Buvęs Londono klubų „Fulham“ ir „Tottenham“ futbolininkas C. Dempsey šiuo metu pagal už rinktinę įmuštus įvarčius dalijasi pirmą vietą su karjerą jau baigusiu Landonu Donovanu, abu pasižymėjo po 57 kartus. C. Dempsey per čempionatą Rusijoje turėjo puikią progą tapti geriausiu šalies snaiperiu, bet tai padaryti jam teks ne tokiose prestižinėse varžybose. Ch. Wondolowski nelabai žinomas už JAV ribų, tačiau savo šalyje jis yra kultinis sportininkas – indėnės ir lenkų emigranto šeimoje gimęs futbolininkas yra sektinas pavyzdys indėnų kraujo turintiems gyventojams. Sakoma, kad jo pasirodymus prie televizijos ekranų stebi visi 10 tūkst. genties, iš kurios kilusi jo motina, narių. Savo vertę pasaulio čempionate dar labiau pakelti galėjo ir jaunasis Dortmundo „Borrusios“ talentas Christianas Pulišičius, tačiau debiuto tokio rango varžybose jam dar reikės palaukti.