Valstybinio banko idėja vėl sklando Seimo rūmuose.
Seimo rinkimus laimėjusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) pažadėjo Lietuvos pašto pagrindu steigti Regionų plėtros banką, kuris, kaip rašoma rinkimų programoje, „padidins finansinių paslaugų prieinamumą regionuose ir atliks stabilizuojantį vaidmenį rizikingai veikiančio privataus finansų sektoriaus aplinkoje, ką pademonstravo 2009–2010 m. krizė Lietuvoje“ (kalba netaisyta – IQ past.).
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas nemato ypatingų kliūčių įvykdyti šį pažadą – iš esmės Lietuvos paštui reikėtų gauti Lietuvos banko licenciją ir išplėsti teikiamų finansinių paslaugų sąrašą. Tiesa, parlamentaras neatmeta galimybės, kad nepolitizuotas ir profesionaliai valdomas valstybinis bankas būtų kuriamas pasitelkiant ir privatųjį kapitalą iš užsienio, dėl to esą jau deramasi su kai kuriais Vokietijos bankais.
Naujoje finansų įstaigoje santaupas galėtų laikyti gyventojai, taip pat savo sąskaitas perkeltų valstybės įmonės, tačiau pagrindinė banko funkcija būtų stabilizuoti finansų sistemą užklupus krizei, kad nepasikartotų scenarijus, kai Skandinavijos bankai staiga atitraukė kapitalą, ir ūkio plėtra, ypač statybų sektorius, sustojo.
Susirūpinta prevencija
Seimo narė, buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė pripažino, kad dėl Lietuvą sukausčiusio sunkmečio iš dalies buvo kalti komerciniai bankai, kurie ilgą laiką pumpavo į ūkį pinigus milžiniškais tempais, o 2008 m. nuspaudė stabdžius.
„Tokio didelio pinigų srauto netekties nebuvo kam amortizuoti. Kalbėta, kad valstybinis bankas neva būtų galėjęs tai padaryti, bet nesuprantama kaip, nes ir valstybei skolinimasis buvo pabrangęs iki 10 ir daugiau procentų metinių palūkanų“, – priminė parlamentarė, pastaruosius trejus metus ėjusi Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas.
Užsitęsus neigiamų palūkanų normų periodui ir sugriežtinus prievaizdų kontrolę, kredito įstaigoms vis sunkiau uždirbti pelno.
Ji įsitikinusi, kad norint kovoti su krizėmis ir jų padariniais nebūtina kurti valstybinio banko. Siekiant suvaldyti jas ateityje, svarbi prevencija, o šios prieš dešimtmetį nevykdė nei tuometė Vyriausybė, nei centrinis bankas. Nuo 2014-ųjų Lietuvos bankas įpareigotas vykdyti makroprudencinę politiką, kuria siekiama neleisti formuotis burbulams, o pagrindiniai tikslai – stiprinti finansų sistemos atsparumą, prisidėti prie jos apsaugos, mažinti sisteminės rizikos susidarymą, palaikyti finansų sistemos kaip visumos stabilumą ir užtikrinti tvarų finansų sektoriaus įnašą į ekonomikos plėtrą.
I. Šimonytė priminė, kad per pastarąją finansų krizę taip pat kelta valstybinio banko idėja. Tuomet jos šalininkai matė kitus tikslus ir buvo įsitikinę, kad tokia įstaiga verslui skolintų lėšas palankesnėmis sąlygomis. Tai, pasak pašnekovės, būtų buvę neįmanoma, nes valstybiniam bankui ištekliai negalėjo kainuoti pigiau nei kitiems komerciniams bankams ir pačiai valstybei. Taip pat tikėta, kad valstybinis bankas galėtų atseikėti didesnes palūkanas už indėlius, nesvarstant, iš kur būtų buvę uždirbama daugiau.
„Išgirsti“ kaimo žmogų
LVŽS užmojis per valstybinį banką padidinti finansinių paslaugų prieinamumą regionuose taip pat kelia abejonių. I. Šimonytė įsitikinusi, kad platų aptarnavimo tinklą visoje šalyje turintis Lietuvos paštas šiuo metu jau vykdo svarbiausias finansines paslaugas: suteikia grynųjų, priima įmokas už įvairias paslaugas, išmoka senatvės pensijas, išsiunčia ar priima pinigų perlaidas ir kt. O regionuose įsikūrusioms smulkiosioms įmonėms paskolas sėkmingai dalija kredito unijos. Nors Lietuvos paštas sėkmingai konkuruoja su bankais mokėjimų srityje, buvusi finansų ministrė nemato jokių prielaidų, kad naujai įkurtam valstybiniam bankui pavyktų konkuruoti teikiant tradicinės bankininkystės paslaugas.
Jai pritarė ir Arūnas Šikšta, buvęs „Teo“ vadovas ir „Hansabanko“, vėliau tapusio „Swedbank“, valdybos pirmininkas. Pašnekovo nuomone, LVŽS suvokia, kad būtina spręsti ekonomines ir socialines regionų problemas, tad valstybinis bankas pasitelkiamas veikiau kaip vienas iš būdų „išgirsti“ nuo didmiesčių nutolusius žmones, kurių poreikiai daug žemiškesni nei miestiečių.
Lietuvos bankų klientų asociacijos direktorius Rūtenis Paukštė matytų prasmę kurti valstybinį banką, jeigu jo veikla išties būtų orientuota į miestelių ir kaimų gyventojus: „Tokio banko tikslas būtų padėti provincijos žmonėms įveikti šiuolaikinius iššūkius, kuriuos kelia naujų informacinių technologijų plėtra.“
Neišvengiama politikų įtaka
Jeigu LVŽS vis dėlto laikytųsi rinkėjams duoto pažado, įkurti valstybinį banką net ir Lietuvos pašto pagrindu atsieis nemažai lėšų, o milijonus teks numatyti biudžete. Tam reikės mažinti kitų sričių išlaidas arba didinti valstybės skolą. Viltys, kad naujasis bankas šalies biudžetą papildys solidžiu pelnu, turėtų būti atidėtos tolesnei ateičiai. Užsitęsus neigiamų palūkanų normų periodui ir sugriežtinus prievaizdų kontrolę, kredito įstaigoms vis sunkiau uždirbti pelno, todėl jos priverstos apkarpyti administracines išlaidas: dalis paslaugų perkeliama į virtualiąją erdvę, atleidžiami darbuotojai, mažinamas skyrių tinklas. Kadangi valstybiniam bankui būtų keliami tie patys kontrolės reikalavimai, kapitalo pakankamumo standartai kaip komerciniams konkurentams, naujokui išsilaikyti dabartinėmis sąlygomis nebūtų lengva.
„Lietuva yra nedidelė ir dar palyginti neturtinga valstybė, todėl sukurti didelį valstybinį banką būtų sudėtinga. Lenkijos, turinčios valstybinį banką, pavyzdys mums nebūtų labai tinkamas, nes gyventojų ten – dešimt kartų daugiau“, – apie valstybinio banko dydį svarstė R. Paukštė.
Tiesa, Vilniaus universiteto profesorius Rimantas Rudzkis, dirbęs vieno komercinių bankų analitiku, teigė, kad valstybinis bankas prieš komercinius konkurentus turi aiškų pranašumą: jis nesiektų beatodairiškai tenkinti privačių akcininkų interesų, kurių pagrindinis – uždirbti kuo didesnį pelną. Tačiau tai nereiškia, kad valstybinis bankas veiktų efektyviai. Viena grėsmių – tokia finansų įstaiga lengvai nuslystų į protekcionistinę veiklą ir pasiduotų politikų įtaikai, o ne dirbtų rinkos sąlygomis.
I. Šimonytė taip pat įspėjo, kad valstybinio banko valdymas keltų dalies visuomenės nepasitikėjimą. „Išryškėtų dar vienas problemų sluoksnis: politizuoti vadovų paskyrimai ir kiti sprendimai, įmonę valdantys neprofesionalūs ministerijų atstovai – visa tai reiškia, kad ne valstybė valdo įmones, o atvirkščiai.“
Taigi kiltų grėsmė Lietuvai po kaklu turėti dar vieną politizuotą neefektyviai dirbančią valstybės įmonę, kuri, užklupus krizei, tikrai neatliks „stabilizuojančio vaidmens“.
R. Paukštės įsitikinimu, užuot steigę valstybinį banką, valdantieji galėtų pasirūpinti didesne konkurencija finansų sektoriuje – pamėginti privilioti Vokietijos, Austrijos ar kitų regionų bankus. Šie nauji žaidėjai galėtų būti viena iš alternatyvų Lietuvos rinkoje įsitvirtinusiems Skandinavijos bankams.