Itin brangi kosminių technologijų rinka pinga, tampa atviresnė, plečiasi ir augina naujus laimėtojus
Galingiausia, 27 variklių varoma, raketa iškelia į orbitą kapsulę, iš kurios išsklendžia raudonas „Tesla Roadster“ automobilis. Jam skriejant vakuumu, stebintiems paleidimą užgroja Davido Bowie daina „Life on Mars“. Trys raketos dalys grįžta į žemės atmosferą ir tiksliai, nors ne visais atvejais sėkmingai, nusileidžia ant joms skirtų platformų.
Šis vasarį įvykęs „SpaceX“ raketos „Falcon Heavy“ paleidimas buvo puikus reginys svajonių išsiilgusiems kosmoso entuziastams.
Pašaliečiams tai greičiausiai tapo galutiniu įrodymu to, ką šios industrijos specialistai stebi jau seniai – verslas pakeitė jėgų balansą kosmose.
Pirmąjį komercinį palydovą „SpaceX“ raketa „Falcon 9“ iškėlė dar 2013 m. pabaigoje. Tais metais palydovų kėlimo rinkoje tvirtai karaliavo Rusijos raketos. Vis dėlto po begalės nesėkmingų bandymų, sprogimų ir viešų pašaipų, milijardieriaus Elono Musko bendrovei pavyko pasiekti savo. Pritaikiusi daugkartinio panaudojimo technologiją ji nurėžė dešimtis milijonų nuo paleidimo kainų ir tapo svarbiausiu komerciniu šios rinkos žaidėju.
Toks virsmas, be abejo, nepatiko buvusiai lyderei Rusijai. Kai tavo pirmtakė, SSRS, yra pirmoji valstybė, į kosmosą pakėlusi tiek palydovą, tiek žmogų, užimti atsiliekančiojo vaidmenį nenaudinga ne tik ekonomiškai ar geopolitiškai. Nacionalizmu varomoje šalyje suklibėjusios tarptautinės pozicijos silpnina Rusijos prestižą ir valstybės viduje. Manoma, kad prezidento Vladimiro Putino sprendimas valstybinės agentūros „Roskosmos“ vadovu paskirti vieną ištikimiausių politikų, tuometinį vicepremjerą Dmitrijų Rogoziną, nebuvo atsitiktinumas.
Vos spėjęs apšilti kojas, jis viešai apkaltino „SpaceX“ dempingu. Pasak jo, mažas pakilimų kainas jie kompensuoja Pentagono užsakymais, todėl Rusijai sunku konkuruoti.
Gali būti, kad apie JAV technologijas ateityje D. Rogozinui viešai kalbėti teks vis dažniau. Pastaruosius keliolika metų Rusija turėjo pranašumą – „Roskosmos“ ne tik vykdė daugiausia paleidimų, tačiau po NASA „Space Shuttle“ programos uždarymo 2011 m. tapo vienintele operatore, galinčia nugabenti žmones į Tarptautinę kosminę stotį (TKS). Jos paslaugomis iki šiol naudojasi visi, įskaitant JAV, tačiau padėtis gali pasikeisti visai netrukus. Konkurenciją rusams ir šiuo atveju sudarys privačios amerikiečių įmonės.
Kol kas „Soyuz“ yra vienintelis būdas patekti į TKS (Scanpix nuotr.)
Minėtoji „SpaceX“ kuria žmonėms gabenti pritaikytą kapsulę „Crew Dragon 2“, o kita žinoma JAV aviacijos įmonė „Boeing“ – kapsulę „Starliner“. Pirmąjį pilotuojamą „Crew Dragon 2“ bandymą planuojama atlikti iki 2019 m. vidurio. „Starliner“ pirmąjį automatinį skrydį į TKS turėtų atlikti 2019 m. kovą, o tų pačių metų rugpjūtį kapsulėje jau turėtų sėdėti ir astronautai.
Konkurenciją rusams variklių srityje mėgins sudaryti turtingiausio planetos žmogaus, „Amazon“ vadovo Jeffo Bezoso, įkurta bendrovė „Blue Origin“. Ji jau pasirašė sutartį su už paleidimus atsakinga JAV bendrove „United Launch Alliance“. Šios bendrovės raketą „Vulcan Centaur“ į viršų kels būtent „Blue Origin“ pagaminti varikliai BE-4. Svarstoma, kad šie taip pat galėtų būti realūs kandidatai pakeisti amerikiečių perkamus rusiškus RD-180 variklius, dabar naudojamus raketoje „Atlas V“. Be to, J. Bezoso bendrovė ir pati plėtoja daugkartinę raketą „New Glenn“, kurios pirma pakopa, kaip ir „Falcon 9“, bus daugkartinio naudojimo.
Erdvėlaivių koncepcijas plėtoja ir dar viena stambi JAV gynybos ir aviacijos bendrovė „Lockheed Martin“ – ji gamina „Orion“ modulį, kuris turėtų sudaryti galimybę astronautams leistis į keliones už Žemės orbitos, tarkime, į Mėnulį.
O Rusijos kosmoso pramonėje – ne pačios maloniausios nuotaikos. Šių metų spalį pakilimo į TKS metu dėl raketos gedimo rusų kosmonautas ir amerikietis astronautas buvo priversti katapultuotis.
Atsako E. Musko „Sakalui“ taip pat kol kas nematyti. Rusiškos raketos, kurios, teigiama, galėtų varžytis su „SpaceX“ dar yra bandymų arba konstrukcijos stadijoje. Raketos „Angara A5“ projektas atsilieka nuo plano, be to, ji iki šiol yra žymiai brangesnė už „Proton“ raketas, kurias turėtų pakeisti. Pakilti į orbitą komerciniais tikslais ši raketa galėtų ne anksčiau nei 2024 m. Kita rusų viltis – sunkioji raketa „Sojuz 5“ – turėtų būti pradėta bandyti ne anksčiau 2022 m.
Komentuodamas susidariusią situaciją Lietuvos kosmoso asociacijos vadovas Vidmantas Tomkus sakė, kad JAV per pastaruosius keletą metų įgijo rimtą pranašumą. „Sojuz“ raketos konstrukcijos nuo jų pirmo paleidimo beveik nesikeitė. Tai galbūt ir geras dalykas, nes pagal statistiką „Sojuz“ yra viena patikimiausių raketų, bet tai – Sovietų Sąjungos pasiekimas. O JAV, galima sakyti, iš naujo sukūrė savo raketą. Manau, kad jie žengė naują svarbų žingsnį, kaip anksčiau padarė su „Apollo“ programa. Jie dabar turės pranašumą, nes kosmose niekas nevyksta greitai, pokyčiams reikia bent penkerių ar dešimties metų“, – sakė V. Tomkus.
Kosmosas 4.0
Privačių įmonių įkvėptas naujasis kosminis etapas tik įsibėgėja, tačiau jis jau gavo pavadinimą – „NewSpace“ arba Kosmosas 4.0. Prieš tai buvusiu laikotarpiu kosmoso industrija atsikratė Šaltojo karo laikų ideologinės įtampos, dėl ko atsirado daugiau pragmatiškumo, tačiau taip pat žymiai sumažėjo biudžetai, o kartu su jais – toli siekiančios kosmoso užkariavimo ambicijos. O ir komerciniai klientai vis dar buvo priklausomi nuo JAV ir Rusijos valstybinių įmonių kontroliuojamų raketų.
Virsmas įvyko pakankamai neseniai. Simboliškai naujos eros lopšiu laikomas Silicio slėnis, kuriame įsikūrę IT bendrovių vizionieriai tūkstantmečio pradžioje pradėjo investuoti į kosmosą. Ryškiausi iš jų, be abejo, yra jau minėti E. Muskas ir J. Bezosas, savo įmones įkūrę atitinkamai 2002 ir 2000 m. Šiais metais miręs vienas „Microsoft“ įkūrėjų Paulas Allenas buvo vienas kertinių bendrovės „Stratolaunch Systems“ žmonių, o kitas stambus interneto verslininkas Naveenas Jainas plėtoja projektą „Moon Express“, kuris leistų naudoti Mėnulio naudingąsias iškasenas.
Naujos eros lopšiu laikomas Silicio slėnis, kuriame įsikūrę IT bendrovių vizionieriai tūkstantmečio pradžioje pradėjo investuoti į kosmosą
Panašios svajonės ir naujų galingų raketų paleidimai yra bene įspūdingiausia kosminio verslo dalis, tačiau tikrai ne pelningiausia. Palydovų pramonės asociacija savo ataskaitoje skelbia, kad 2016 m. kosmoso rinka buvo verta 260 mlrd. JAV dolerių. Raketų paleidimas sudaro kiek daugiau nei 5 proc. Daugiausia pajamų generuoja „nuobodžiosios“ veiklos – antžeminė infrastruktūra bei tokios paslaugos kaip palydovais iš kosmoso surenkami ir perduodami įvairūs duomenys (žr. grafiką).
Ši sritis gal ir nėra labai jaudinanti, nes galutinis rezultatas vartotojui pateikiamas skaičių pavidalu, tačiau ji ypač svarbi kasdieniam gyvenimui. Be tradicinių logistikos, navigacijos ir transporto valdymo paslaugų dėl palydovinių stebėjimų įmonės gali, pavyzdžiui, pateikti ilgalaikę kviečių, medvilnės ir kitų pasėlių kainų prognozę, pamatuoti išsiliejusios naftos plotus ir pritaikyti juos daugybei kitokių veiklų.
Augantis palydovų technologijų poreikis užkuria ir kitą pramonę – jiems reikia antžeminių stočių, duomenų analizės centrų, kontrolės ir sekimo sistemų, siųstuvų, imtuvų, išsiskleidžiančių saulės baterijų ir kitų detalių.
Tiek ši sritis, tiek visa kosmoso ekonomika neabejotinai augs. 2017 m. pristatytoje JAV investicinio banko „Morgan Stanley“ ekspertų prognozėje teigiama, kad kosmoso rinka iki 2040 m. išsipūs iki 1,1 trln. JAV dolerių.
V. Tomkus mano, kad atsiperkamumo veiksnys investuojant į kosmoso skrydžius taip pat vis stiprės. „Dabar nė vienas rinkėjas nenorėtų atsisakyti pensijos, kad, tarkime, kažkas nuskristų į Mėnulį. Šaltojo karo metu plėtota brangi „Apollo“ programa, bet tuomet visi sutiko, kad to reikia norint įgyti strateginį pranašumą. Manyčiau, kad dabar svarbiausias bus komercinės naudos aspektas, o projektai turėtų būti ekonomiškai pagrįsti“, – tvirtino pašnekovas.
Brangūs moksliniai tyrimai daugiausia vykdomi valstybių ir kosminių agentūrų iniciatyva ir jų žinioje pasiliks. Kita vertus, kosmoso misijų rezultatai ir toliau galėtų atverti naujas galimybes įvairioms paslaugoms atsirasti.
Šansas mažiesiems
Šiandien kosmosas nebėra tik didžiųjų valstybių žaidimo aikštelė ir yra atviras kone visiems. Pavyzdžiui, Liuksemburgas reglamentuoja kosmoso išteklių kasimą ir taip vilioja šio sektoriaus įmones, o į paleidimų rinką su raketa „Electron“ įsitraukė ir Naujosios Zelandijos bendrovė „RocketLab“.
Atsiriekti mažųjų palydovų gamybos dalį mėgina ir tokios bendrovės kaip Lietuvoje įsikūrusi „Nanoavionika“, gaminanti elektroninius ir mechaninius mažųjų palydovų sistemų komponentus.
Bendrovės rinkodaros vadovė Vaida Karaliūnaitė pažymėjo, kad palydovų rinka labai ryškiai parodo naująją visos kosmoso ekonomikos kryptį – greičiau, pigiau, patogiau: „Anksčiau palydovai sverdavo kelias tonas. Dabar jie sveria kelis šimtus ar tik keletą kilogramų, o tai jau yra didelis skirtumas, nes nemažai sutaupoma tiek juos gaminant, tiek eksploatuojant. Tokius palydovus galima greitai paleisti, atlikti bandymus, o jei įvyksta techninis incidentas, tai bus kur kas mažiau skausminga, nei, pavyzdžiui, didelio palydovo, kurto 5 metus, praradimas“.
Mikro ir nano palydovai, sveriantys nuo 1 iki 10 kg, šiandien yra didžiausios šios rinkos žvaigždės. Vieni žinomiausių mažųjų palydovų yra „CubeSat“, lengvai atpažįstami iš kubo formos. Tokio kubo-palydovo kraštinė gali būti vos 10 cm. Kai kuriose situacijose mažų palydovų spiečius gali būti gerokai naudingesnis nei vienas didelis palydovas. Tarkime, įmonė „OneWeb“ kitais metais planuoja pradėti projektą ir į orbitą paleisti šimtus mažų palydovų, kurie užtikrintų spartų interneto ryšį net ir atokiausiuose žemės kampeliuose.
Tiesa, didieji palydovai dar neišnyks, kadangi kosmose pokyčiai vyksta lėtai. Be to, mažiesiems palydovams taip pat yra kur tobulėti – jų daromos nuotraukos dar nėra aukščiausios kokybės. Kita vertus, prognozuojama, kad tokių palydovų daugės kartu su daiktų interneto (IoT) poreikiu, mat juos galima pakabinti mažesniame aukštyje. O didelį palydovą iškelti į kelių šimtų kilometrų aukštį yra brangu.
Nepaisant akivaizdžios naudos, kosmoso prekybos sistema dar yra apraizgyta papildomais teisiniais reikalavimais. „Nanoavionika“ turi padalinius JAV ir Vilniuje, tačiau tai, kad ji nėra iš vietinių rinkų, neretai trukdo pardavimams. „Pavyzdžiui, mes negalėtumėme tiekti palydovų JAV karinėms ar žvalgybos reikmėms. Neseniai nutraukėme bendradarbiavimą su bendrove iš Jungtinės Karalystės, nes jie privalėjo pasirinkti vietinį tiekėją. Tačiau Europos kosmoso agentūra (ESA) stengiasi, kad kosmoso technologijų rinka augtų ir pateikia užsakymų tokioms įmonėms kaip mūsų“, – pasakojo V. Karaliūnaitė.
Valstybinės programos negali sau leisti rizikuoti – jei Europos kosmoso agentūra būtų susprogdinusi tiek raketų, kiek „SpaceX“, būtų kilęs didžiulis skandalas ir būtų atleista daug žmonių
Daugelyje sektorių privačiam verslui dar reikia valstybės užsakymų ir pagalbos. Net ir ryškiausias komercinis lyderis „SpaceX“ be NASA investicijų ir valstybinių kontraktų nebūtų pasiekęs tokios sėkmės, teigia Briuselyje įsikūrusios tarptautinės įmonės „SpaceTec Partners“ vyresnioji konsultantė Agnė Šerpytytė. „Valstybinės programos negali sau leisti rizikuoti – jei ESA būtų susprogdinusi tiek raketų, kiek „SpaceX“, būtų kilęs didžiulis skandalas ir būtų atleista daug žmonių. Tačiau jos gali suteikti verslui galimybes kooperuotis finansiškai, bent jau iki kol tikrai turėsime kosminę infrastruktūrą. Europa privalo į tai investuoti, jei nori ateityje būti tarp supergalių. Jei ES sukurs ekosistemą, kurioje gali augti mažesnis privatus verslas, tai būtų didelis pranašumas ateityje“, – prognozavo pašnekovė.
Kaip pavyzdį ji pateikė kosmoso išteklių kasybą. Įmonės, kurias tai domina, jau įkurtos, vis dėlto ši sritis dabar laikosi daugiau iš idėjos ir tikėjimo, kad kada nors industrija išaugs iki atsiperkančio verslo modelio. Kad įvyktų rimtas lūžis, valstybėms reikėtų daugiau infrastruktūros. „Tokiu pavyzdžiu galėtų būti didesnė kosminė stotis orbitoje ar bazė Mėnulyje. Asteroidų kasyba yra puikus būdas išgauti vandenį, kuris kosmose labai naudingas, bet kol nėra kosmoso stoties, kur galima tą vandenį parnešti, kasyba nėra labai praktiška idėja. Tai vištos ir kiaušinio problema“, – teigė A. Šerpytytė.
„Blue Origin“ (Scanpix nuotr.)
Nepigių skrydžių bendrovės
Naujoji era atveria duris ir tiems, kurie neturi jokio ryšio su kosminėmis technologijomis, tačiau trokšta išskirtinių pojūčių. Viena iš bene labiausiai jaudinančių kosmoso sričių – kosmoso turizmas – turi bene geriausius šansus tapti visai komercializuota sritimi.
Vadinamųjų kosmoso turistų būta ir anksčiau. 2001 m. į TKS pirmasis pakilo JAV milijonierius Dennisas Tito, kuriam skrydis kainavo 20 mln. dolerių. Vėliau į orbitą kilo kiti šeši milijonieriai. Visi jie skrido „Sojuz“ kapsulėje kartu su tikrais kosmonautais. Programa buvo sustabdyta JAV atsisakius „Shuttle“ – kadangi rusai tapo vieninteliais skraidintojais į TKS, jiems reikėjo susitvarkyti su padidėjusiu poreikiu.
Idėja siųsti turistus į kosmosą vėl grįžta, tačiau dabar už jos techninės dalies stovi verslas. Dvi amerikiečių bendrovės vilioja būsimus turistus suborbitiniais skrydžiais. Viena tokių bendrovių, milijardieriaus Richardo Bransono „Virgin Galactic“, įkurta dar 2004 m., skrydžius žada jau seniai. Planuota, kad pirmieji turistai galės pakilti dar 2009 m., tačiau projektą stabdė daugybė kliūčių, įskaitant ir 2014 m. incidentą, kai bandant erdvėlaivį žuvo vienas pilotų. Šių metų spalio pradžioje R. Bransonas užsiminė, kad skrydis į kosmosą yra „savaičių, o ne mėnesių reikalas“. Tiesa, rašant šį straipsnį nė vienas bendrovės klientas su „SpaceShipTwo“ galimybės pakilti į kosmosą už numatomą 250 tūkst. JAV dolerių sumą dar neturėjo.
J. Bezoso „Blue Origin“ irgi žada pasiūlyti naujų pojūčių. Jų plėtojama paleidimo sistema „New Shepard“ galės skraidinti šešis asmenis, tačiau kada įvyks pirmasis toks skrydis – nėra aišku.
Pasvajojama ir apie tolimesnius, už orbitos išeinančius skrydžius. Rugsėjį E. Muskas pranešė, kad „SpaceX“ pasirašė sutartį su japonų milijardieriumi Yusaku Maezawa dėl kelionės aplink Mėnulį. Ji gali įvykti ne anksčiau 2023 m. Skrydžio kaina liko neatskleista.
Tiems, kas svajoja virš Žemės pakyboti kiek ilgiau, turėtų patikti kosminę bendrovę „Bigelow Aerospace“ įsteigusio viešbučių magnato Roberto Bigelow vizija. 2017 m. spalį jis paskelbė planuojantis iki 2022 m. orbitoje atidaryti „kosmoso viešbutį“. BEAM pavadintą pripučiamą modulį, kuris galėtų tikti tokiai veiklai, jo bendrovė pirmą kartą sėkmingai išbandė kartu su TKS astronautais dar 2016 m. Teigiami rezultatai lėmė, kad modulis stotyje bus naudojamas bent iki 2020 m. ir kol kas atliks sandėlio funkciją.
Jei šis R. Bigelow planas pavyks, tai neabejotinai taps geidžiamiausia svajonių atostogų kryptimi ir atvers naują kosminio turizmo erą. Toks posūkis galėtų paveikti ir Žemėje esančių prabangių viešbučių klasifikaciją – kai gali suktis tarp tūkstančių, „penkios žvaigždutės“, ko gero, nebedarytų stipraus įspūdžio.
