Lietuvos ekonomika pastaraisiais metais augo neprastai, ypač atsižvelgiant į išorines aplinkybes, tačiau gerokai mažiau nei iki 2008-ųjų. Tai – rimtas įspėjimas.
Iki 2025 m. šalies ūkis gali augti vis lėčiau, jei nebus imtasi esminių reformų. Tokia išvada pateikiama „Danske Bank“ parengtuose ilgalaikių Lietuvos ekonomikos prognozių scenarijuose. Šiais metais valstybė turėtų pasiekti savo potencialaus ūkio augimo piką, o vėliau jis vis lėtės. 2016 m. „Danske Bank“ prognozuoja 3 proc. BVP prieaugį, paskui jis veikiausiai kiek mažės, o po 2020-ųjų vos viršys 2 proc. Tokias lėtėjančias ūkio apsukas leidžia prognozuoti pastarųjų metų ekonomikos struktūros ir investicijų tendencijos. Lietuva baigia išnaudoti savo ekonominio augimo potencialą. Jei nebus suteiktas naujas impulsas, net ir be jokių išorinių sukrėtimų galime pradėti trypčioti vietoje.
Iki 2008 m. ūkis stiebėsi įspūdingai – 2000–2008 m. kasmet padidėjo vidutiniškai po 7,3 proc. Tai leido gana sparčiai vytis ES gerovės vidurkius. Dar 1995 m. šalies BVP vienam gyventojui siekė vos 34 proc. ES vidurkio, 2005 m. jau buvo 53 proc., o 2008 m. perkopė 60 proc. ribą. Tačiau krizė ir po jos stabtelėjęs ūkis šį artėjimą prie ES gerovės gali gerokai prislopinti. „Danske Bank“ skaičiavimais, 2015 m. Lietuvos BVP vienam gyventojui sudarė 76 proc. Bendrijos vidurkio, o po dešimties metų vis dar smarkiai atsiliksime – numatoma, kad jis sieks 85 proc. ES vidurkio.
Užmigome
Po krizės atsigavusi Lietuvos ekonomika nebedemonstruoja prieš sunkmetį pasiekto stulbinančio tempo. Nuo 2010 m. pastaruosius penkerius metus ūkis augo vidutiniškai po 3,4 proc. Kitų stagnuojančių ES narių kontekste tai nebūtų blogas rodiklis, tačiau Lietuvai dar gana toli iki Vokietijos, Prancūzijos ar Šiaurės šalių gerovės standartų. Svarbiausia, nuo ekonomikos krizės pabaigos mūsų politikai taip ir nesugebėjo rasti ryžto naujam postūmiui, kuris galėtų įpūsti daugiau deguonies į atsigaunantį ūkį.
Po 2012 m. rinkimų socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė per pustrečių metų neišsivadavo iš inercijos, kad krizė baigėsi ir reikia spartinti ekonomikos plėtrą. Kaip teigė „Danske Bank“ vyriausiasis ekonomistas Baltijos šalims Rokas Grajauskas, prieš krizę ūkį augti labiausiai skatino tai, jog Lietuva atsivėrė užsienio investicijoms, į šalį atėjusios užsienio įmonės reformavo gamybos, telekomunikacijų ir finansinių paslaugų sektorius. Tačiau šį potencialą jau išnaudojome ir dabar efektyvumą turime didinti savo pastangomis. „Norime ištrūkti iš vidutinių pajamų spąstų, bet nežinome kaip, nes ankstesnis valdžios požiūris „svarbiausia – netrukdyti“ nebeveikia, – kalbėjo R. Grajauskas. – Pažengusią ekonomiką turime kurti patys, tačiau, žiūrint į politinius procesus, neatrodo, kad būtų aiškiai suprantama, kaip tai pasiekti.“
Kai kurios kitos ES valstybės krizę jau seniai pamiršo ir sukrėtimus išnaudojo tam, kad taptų konkurencingesnės. Bene ryškiausias pavyzdys – Airija, kurios ekonomika 2009 m. susitraukė 5,6 proc., po to kelerius metus stagnavo, tačiau atsispyrusi nuo dugno ėmė demonstruoti neįtikėtinus rezultatus.
Lietuvos politikai taip ir nesugebėjo rasti ryžto naujam postūmiui, kuris galėtų įpūsti daugiau deguonies į atsigaunantį valstybės ūkį.
2014 m. Airijos BVP šoktelėjo 5,2 proc., o 2015 m. – net 26,3 proc. Tiesa, pastarasis rodiklis atsirado labiau dėl statistinių BVP skaičiavimo subtilybių ir taip išsipūtė dėl to, kad į Airiją buvo perkelta nemažai tarptautinių bendrovių centrinių būstinių, kurios taip siekia mokėti mažesnius mokesčius. Į šios šalies BVP 2015-aisiais buvo įskaičiuotos ir didelių tarptautinių bendrovių, kurios tiesiog buhalteriškai perkėlė savo mokesčių mokėjimo vietą, apyvartos. Iš visų ES narių mažiausias verslo įmonių pelno mokestis (12,5 proc.) ir tapo svarbiausia priežastimi, paskatinusia ES ir JAV bendroves prisidėti prie įspūdingo Airijos BVP prieaugio. Net ir be tokio užsienio įmonių sprendimo 2015 m. Airijos ekonomikai prognozuotas 7,8 proc. augimas.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio manymu, mūsų šalies ūkį iš dalies prilėtino išoriniai sukrėtimai: „Rusijos įvykiai, rinkų pasikeitimas ir naujų krypčių paieškos paveikė ekonomikos augimo tempą. Tačiau nenugrimzdome į recesiją. Nors ekonomika kilo lėčiau, gana greitas persiorientavimas parodė jos ištvermę ir stiprybę.“ Pašnekovas pabrėžė, kad Lietuvoje gana neblogai diversifikuota pramonė ir tai padeda išvengti didelių nuosmukių, kai užsidaro viena ar kita užsienio eksporto rinka: „Esame nepriklausomi nuo atskirų eksporto šakų, turime gerai diversifikuotą gamybą – pavyzdžiui, metalo apdirbimą, chemijos pramonę, baldų gamybą, tekstilę, net auganti inžinerinė pramonė nuteikia optimistiškai.“
Pramonininkų vadovas sutinka su ekonomistų vertinimais, kad Lietuvos augimo potencialas mažės, jei nebus imtasi rimtų pokyčių: „Visų pirma, reikia kalbėti apie demografiją ir senstančią visuomenę. Struktūrinės reformos yra reikalingos ir jos turi būti vykdomos daug greičiau nei iki šiol, nes ekonomikos stiprybė priklauso nuo efektyvių valdžios sprendimų. Būtina optimizuoti tas sritis, kurios eikvoja daug valstybės pinigų: švietimo ir sveikatos sistemas, socialinės apsaugos sritį. Ypač iš pastarosios reikia racionaliai išravėti nereikalingas išlaidas, ji turi būti skirta tiems, kuriems iš tiesų būtina parama. Po 2020 m. turėsime vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių, kuriems reikės daugiau paramos, sveikatos išlaidų, o darbingo amžiaus asmenų bus gerokai mažiau. Todėl galimybės ekonomikai augti abejotinos – jeigu nebus dirbančiųjų, nebus ir užsienio investicijų, nebus ką priimti į darbą.“
Darbo kodekso negana
Viena didžiausių Lietuvos ūkio bėdų – gremėzdiškas darbo santykių reguliavimas, kurį socialdemokratai žadėjo keisti vos sudarę Vyriausybę. Tiek investuotojai, tiek darbdaviai ir ekonomistai bemaž vieningai sutarė, kad nuo sovietinių laikų tik taisytas, o ne iš esmės keistas darbo santykių reguliavimas yra atgyvenęs ir neatitinka šiuolaikinių ekonomikos reikalavimų.
Tačiau Darbo kodekso (DK) keitimo procesas buvo tiek uždelstas, kad galiausiai teko paskutinėmis eilinės sesijos valandomis „buldozeriu“ stumti visus naujojo DK straipsnius. Toks chaotiškas priėmimas papiktino profesines sąjungas ir paskatino prezidentę Dalią Grybauskaitę grąžinti įstatymus tobulinti. Kitaip tariant, paskutinei minutei palikti itin svarbūs sprendimai, nuo kurių priklausys ilgalaikė darbo rinkos plėtra, galiausiai sukėlė riziką, kad iš viso gali būti neįgyvendinti.
„Danske Bank“ ekonomistai teigė, kad lankstesnis darbo santykių reguliavimas yra svarbus žingsnis skatinant viso ūkio pažangą. „Lankstesni darbo santykiai didina darbo jėgos paklausą, nes įmonės drąsiau priima darbuotojus. Išaugusi paklausa prisideda tiek prie didesnio užimtumo, tiek didesnių atlyginimų. Tai žinome ne tik iš teorijos – matome kitose šalyse, – nurodė R. Grajauskas. – Kita vertus, lankstesni darbo santykiai padėtų pritraukti daugiau investicijų, nes investuotojams tai neretai tampa vienu pagrindinių argumentų, kodėl ateinama ne į mūsų, o į kitą regiono valstybę. Galbūt tai nulemia 10 proc. galutinio sprendimo, tačiau kai visos kitos sąlygos apylygės, tie 10 proc. dažnai būna svarbiausi.“
Banko „Nordea“ Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas pabrėžė, kad DK, kaip atskira socialinio modelio dalis, vietos verslui lemiamos įtakos neturės, nes Lietuvos verslininkai ir taip sugebėdavo išvengti iki šiol galiojusių suvaržymų. Naujasis DK aktualiausias užsienio investuotojams. Tačiau, anot Ž. Maurico, norint keisti negatyvias emigracijos tendencijas, kurios jau kelia problemų darbo rinkoje, būtina visapusiškai stiprinti darbuotojų saugumą: „Saugumą ne mokant pašalpas, bet užtikrinant nedarbo draudimą gyventojams, suteikiant visokeriopą valstybės pagalbą, padedančią gauti kitą darbo rinkoje patrauklią kvalifikaciją, kad žmogus galėtų gauti gerai mokamą darbo vietą. Tai yra socialinio modelio esmė, vadinamasis flexicurity.“
Ž. Mauricas primygtinai siūlo mažinti darbo apmokestinimą: „Reikia dviejų dalykų: mažesnis darbo apmokestinimas mainais į aukštesnį darbo užmokestį ir didesnis lankstumas mainais į didesnį saugumą. Saugumą darbuotojui turėtų suteikti valstybė, pati prisiimti atsakomybę, o ne perkelti tai ant pečių verslui, kaip yra dabar. Dabar valstybė neteikia jokio draudimo. Reikėtų, kad nedarbo išmokas mokėtų valstybė, surinkusi mokesčius iš verslo. Tos išmokos turi būti dosnesnės negu dabar. Kol kas darbdaviai pešasi su darbuotojais, o valstybė tai stebi ir nesikiša.“
Nežiūrime į ateitį
Ekonomistai bene dažniausiai politikus kaltina tuo, kad šie nemąsto apie ilgalaikes investicijas į tas sritis, kurios gali duoti didžiausią ekonominį efektą ir didinti Lietuvos konkurencingumą. Pasak R. Grajausko, nebeužtenka požiūrio, jog iš valdžios laukiama tik to, kad ji netrukdytų. Dabar reikia aktyviai planuoti ir mąstyti apie investicijas, kurios nebūtų tik „pinigų įsisavinimas“ ir duotų didžiausią naudą.
ES struktūrinių fondų parama, kuri pastarąjį dešimtmetį nemaža dalimi prisidėjo prie Lietuvos ekonomikos augimo, po 2020 m. gali smarkiai sumenkti ar net visai dingti. Tačiau iki šiol šiuos pinigų srautus naudojome labai atsainiai.
Tiesa, ne mes pirmieji ar vieninteliai iš inercijos gyvename šia diena. Kaip pasakojo Ž. Mauricas, Airija, įstojusi į ES 1973-iaisiais, iki 1987 m. plaukė pasroviui ir tik vėliau susizgribusi pradėjo rimtas reformas. Tyrimai rodo, kad tokiose šalyse kaip Ispanija, Graikija, Portugalija ES parama taip pat duoda tik trumpalaikį efektą. Todėl ekonomistai nelinkę pervertinti dabartinės Bendrijos paramos. Priešingai – galima išgirsti minčių, kad ji jau ėmė daryti meškos paslaugą. „Ta ES parama duoda trumpalaikį poveikį, nes didžioji jos dalis panaudojama neefektyviai arba investuojama į tokius projektus, kurie visai nebūtų kuriami, nesant poreikio panaudoti „nemokamus“ pinigus. Tad poveikis trumpalaikis – kol vyksta projektas, sukuriama darbo vietų. Bet jeigu neišnaudojamas ilgalaikis potencialas, o Lietuvoje jis vis dar silpnai išnaudojamas, ilgalaikėje perspektyvoje naudos ekonomikai nėra“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasaulyje laisvų pinigų yra daugiau, negu reikia, ir jie ieško investicinių galimybių. Pinigai – ne problema.
Vienas pavyzdžių yra „Lietuvos geležinkeliai“, kurie gauna daugiausia ES paramos. Tokie projektai kaip „Rail Baltica“, Ž. Maurico teigimu, be ES lėšų arba visai nebūtų vykdomi, arba būtų įgyvendinami gerokai pigiau. „Kita sritis – aukštojo mokslo įstaigos, gavusios didžiausią dalį paramos. Pažiūrėję, kurioms sritims skiriama ES parama, matome, kad tai yra informacinių sistemų atnaujinimas. O situacija tik prastėja – į aukštąsias mokyklas priimami beveik visi norintys, kokybė krinta, bakalauro studijos trunka ketverius metus, nors visur Europoje užtenka trejų, vis dar neturime nė vieno gero, išskirtinio universiteto“, – kritikavo jis.
Panašiai apie inovacijų politiką kalbėjo ir R. Grajauskas: „Lietuvoje mėgstama vežimą pastatyti prieš arklį, t. y. pirmiausia galvojama, kaip pritraukti pinigų, o tik po to dairomasi, ar yra kur juos investuoti. Pasaulyje laisvų pinigų yra daugiau, negu reikia, ir jie ieško investicinių galimybių. Pinigai nėra problema. Didžiausia bėda tai, kad mūsų universitetai nelabai gali pasiūlyti įdomių ir aukštos kokybės tyrimų, kurie turėtų komercinio potencialo. Aukštojo mokslo sistema Lietuvoje vis dar paremta kiekybės, bet ne kokybės principu.“
Pasak „Danske Bank“ ekonomisto, praėjusios Vyriausybės įvesta krepšelių sistema buvo žingsnis tinkama linkme, bet to neužtenka. Dabar svarbiausia – reikšmingai sumažinti krepšelių skaičių ir atkirsti universitetus nuo fiksuoto finansavimo iš valstybės biudžeto, nes taip tik konservuojamas jų neefektyvumas.
Vis dėlto iki šiol Lietuvoje padėtis dėl investicijų į inovacijas yra graudi. Oficialiai 2014 m. valstybė tyrimams ir inovacijoms skyrė 1 proc. BVP – tai dukart mažiau nei ES vidurkis. Kaip rodo Europos Komisijos tyrimai, pagal inovacijų indeksą visoje ES lenkiame tik Latviją, Rumuniją ir Bulgariją. Tad kalbėdami apie mokslo indėlį į šalies ūkį negalime pasigirti ne tik kokybe, bet ir kiekybe.
IQ kalbinti ekonomistai ir verslo atstovai sutarė dėl esminių sričių, kurios galėtų suteikti impulsą Lietuvos ūkiui: iš esmės reformuota švietimo ir mokslo sistema, didesnės investicijos į tyrimus ir inovacijas, verslo ir mokslo bendradarbiavimas, liberalesnė darbo rinka ir mažiau apmokestinama darbo jėga. Šios tiesos nenaujos – jas kartoja ES bei Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos ekspertai. Tačiau sunkiausia sustabdyti politikų inerciją – jie ir toliau geriausiu atveju planuoja ketverių metų ciklais, kai svarbiausiu tikslu tampa tik subalansuoti biudžetą ir patenkinti trumpalaikius poreikius. Todėl visos nurodytos reformos neįmanomos be permainų išrinktų politikų galvose.
