Lietuvos transporto ir logistikos sektorius demonstruoja raumenis, tačiau didesniam spurtui trukdo bailūs politikai

Be darbo jėgos dūstantis Lietuvos verslas, ypač didžiausią augimo tempą per pastaruosius penkerius metus demonstruojančių logistikos įmonių vadovai, turbūt net sukniubo iš apmaudo Žinių radijo eteryje išgirdę vidaus reikalų ministro Eimučio Misiūno svarstymus. Žarstydamas „Eurobarometro“ duomenis apie daugiau kaip 100 tūkst. Lietuvos bedarbių, Vyriausybės atstovas piktinosi, kad šalies verslininkai jiems atsuka nugarą ir mieliau įdarbina piliečius iš Ukrainos ar Baltarusijos: „Toks požiūris yra gana primityvus. Išvažiavo dabar lietuvis, ir greitai atsivežkime kitą užsienietį, kuris užimtų jo vietą. Reikia stengtis įdarbinti lietuvį, o ne mokėti kuo mažesnę algą bet kuriam žmogui, kuris ateina dirbti.“ Laikydamasis savo pozicijos ministerijos vadovas teigė nemanantis, kad Lietuva turėtų plačiau atverti duris darbuotojams iš trečiųjų šalių. Logistikos įmonių vadovai valdžios priekaištus atremia – jiems masiškai trūksta darbuotojų, ypač kvalifikuotų. Jų nepadeda pritraukti ir didesnis nei vidutinis darbo užmokestis, o prie problemos masto prisideda ir Lietuvos valdžia. Politikų pozicijos nesupranta nei verslininkai, nei ekonomistai.

Durų į Lietuvą plačiau neatvers

Arūnas Bertašius, logistikos bendrovės „Rhenus Svoris“ vadovas, skundėsi, kad šiuo metu mūsų šalyje įdarbinti užsienietį užtrunka gerokai ilgiau nei, pavyzdžiui, Lenkijoje: „Vienam asmeniui priimti reikia mažiausiai pusantro mėnesio. Turi rasti tinkamą kandidatą, su juo pasirašyti sutartį, kreiptis į Darbo biržą, o ši ieško įdarbinti tinkamo Lietuvos gyventojo. Atrodo, lyg to lietuvio mes patys negalėtume susirasti. Darbo biržos siunčiami darbuotojai yra tragedija. Jeigu ukrainietis nuvažiuoja į Lenkiją ir pasirašo darbo sutartį su lenkų įmone, jis gali pradėti dirbti iš karto.“ Logistikos optimizavimo srityje veikiančios įmonės „Equinox Europe“ vadovė Rasa Beskajevienė irgi nesupranta, kodėl baiminamasi darbuotojų iš užsienio: „Demonizavimas, kad darbuotojų įsivežimas pakenks mūsų šaliai, nesuprantamas. Kam čia gali pakenkti, jei tų darbuotojų tiesiog nėra? Nelabai turime kito pasirinkimo: arba įmonės susiaurins savo veiklą, arba žmones keis robotais, arba įsiveš darbuotojų. Šiuo metu realiausias sprendimas būtų atsivežti darbuotojų iš šalių kaimynių, bet tik tokiu atveju, jeigu valdžia pagelbėtų paspartinti įdarbinimą.“

Demonizavimas, kad darbuotojų įsivežimas pakenks mūsų šaliai, yra nesuprantamas.

Bandydami suktis iš padėties verslininkai jau sugalvojo, kaip apeiti šią tvarką. Darbuotojus iš trečiųjų šalių pirmiausia samdo Lenkijos įdarbinimo agentūros, nes ten procedūra paprastesnė ir greitesnė, o tada Lietuvos įmonės juos samdo dar kartą. Banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis kritikuoja valdžios požiūrį. Eksperto teigimu, šalies nedarbo lygis ir imigracija yra prasilenkiančios kreivės. „Tai niekaip nesusiję. Klaidinga manyti, kad imigrantų įleidimas apsunkina bedarbių Lietuvoje įdarbinimą“, – kalbėjo jis. N. Mačiulio teigimu, dažniausiai imigrantų atvyksta į didmiesčius, todėl Kaune ar Vilniuje įsidarbinę Ukrainos bei Baltarusijos piliečiai turi mažai įtakos nedarbo lygiui regionuose. Rasa Beskajevienė, „Equinox Europe“ vadovė Pats ekonomistas šiuo atveju netgi įžvelgia ir teigiamą imigrantų poveikį Lietuvos darbo rinkai: „Kartais net galima įsivaizduoti situaciją, kad imigrantai, atvykę į Lietuvą, sukurtų darbo vietas ir jose įdarbintų tuos, kurie dabar neturi darbo ir negali įsidarbinti.“ Lietuvos banko duomenimis, dirbančių ir ieškančių darbo gyventojų šalyje tebedaugėja. Tačiau atlyginimai auga labiau nei šalies BVP, o įmonėms toliau trūksta darbuotojų. Šie veiksniai riboja ūkio plėtrą. Pastaraisiais metais darbingo amžiaus (15–64 metų) asmenų Lietuvoje kasmet mažėja 1,1–1,8 proc. Ši tendencija tęsis.