Vunderkindas iš Norvegijos nepaiso šio žaidimo autoritetų ir be skrupulų griauna tradicijas bei stereotipus.
Šventa vieta tuščia nebūna – vos 25-erių norvegas Magnusas Carlsenas rimtai nusiteikęs užgožti garsiausio pasaulyje didmeistrio Gario Kasparovo šlovę. Šiam prieš 11 metų baigus karjerą, šachmatų sporto viršūnėje įsitvirtino indas Viswanathanas Anandas ir rusas Vladimiras Kramnikas. Bet dabar visi kalba tik apie norvegų vunderkindą.
Pasaulį sužavėjo stulbinančiai greita M. Carlseno sėkmė. Jau trylikos jis gavo aukščiausią – didmeistrio – vardą. Sulaukęs 23-ejų, norvegas nugalėjo titulą ginantį ilgametį pasaulio čempioną V. Anandą. 2014 m. gegužę pasiekė beprecedentį Tarptautinės šachmatų federacijos FIDE reitingą 2882 ir peršoko iki tol G. Kasparovui priklausiusią 2851 kartelę. Tais pačiais metais apgynė pasaulio čempiono titulą – dar sykį nugalėjo 21 metais vyresnį ir kur kas labiau patyrusį V. Anandą. Šiemet lapkritį M. Carlsenas vėl mėgins išsaugoti stipriausio žaidėjo titulą, kovodamas su bendraamžiu rusu Sergejumi Karjakinu. Pradeda eižėti šachmatų pasaulyje vyravusi tradicija, kad čempionais tampama pamažu, ilgai kaupiant patirtį turnyruose ir iš pradžių daug kartų pralaimint vyresniems autoritetams.
M. Carlsenas taip pat metė iššūkį garsiajai sovietinei šachmatų mokyklai, praėjusiame amžiuje išugdžiusiai visą plejadą didmeistrių ir pasaulio čempionų. 1991 m., kai byrėjo sovietų imperija, devyni iš dešimties stipriausių pasaulio žaidėjų priklausė Sovietų Sąjungai, o Norvegija iki šiol neturėjo ryškesnių šachmatininkų ir apskritai ne itin daug dėmesio skyrė šiam sportui.
Žymiausia Lietuvos šachmatininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, kurios sutuoktinis norvegas Peteris Heine’as Nielsenas yra M. Carlseno treneris, IQ žurnalui priminė keletą atvejų, kai iš pažiūros šio sporto tradicijomis negarsėjančiose šalyse lyg iš niekur išnirdavo genijų. Toks buvo amerikietis Bobby Fischeris, indas V. Anandas ar danas Bentas Larsenas. Tačiau M. Carlsenas pranoko visus.
Skandinaviškas auklėjimas
Kai M. Carlsenui sukako penkeri, jo tėvas Henrikas nupirko šachmatų lentą ir pamėgino šiuo žaidimu sudominti Magnusą ir jo seserį Eleną, tačiau šie neužkibo. Tuo metu jam labiau patiko futbolas, slidinėjimas, kortų žaidimai ir „Monopolis“. Berniukui apskritai patiko žaidimai, tad po trejų metų Henrikas dar kartą pabandė sudominti sūnų šachmatais, ir šįkart pavyko. Iš kitų žaidimų šachmatai išsiskyrė sudėtingumu ir tuo berniuką patraukė.
Jau nuo pirmųjų pažinties su šachmatais dienų Magnusas demonstravo puikią atmintį ir nuovoką. Ir Henrikas, ir pirmasis berniuko treneris buvo maloniai nustebinti pamatę, kaip puikiai vaikas taiko skirtingas žaidimo taktikas ir strategijas. Svarbiausia, kad nuo pat pradžių mokymosi procesas vyko žaibiškai ir stebėtinai lengvai. Individualios šachmatų treniruotės nė kiek netrukdė lankyti mokyklos, žaisti futbolo ir užsiimti kita veikla. Netrukus berniukas ėmė treniruotis su vienu geriausių Norvegijos žaidėjų Simenu Agdesteinu, tačiau vis tiek daugiausia dirbo savarankiškai – jųdviejų treniruotės baigėsi, kai Magnusui sukako trylika.
Kaip dažnai būna tokiais atvejais, jaunajam vunderkindui labai padėjo tėvas, nuo mažų dienų įžvelgęs atžalos talentą. Kai sūnui suėjo trylika, H. Carlsenas pardavė nemenką dalį nekilnojamojo turto, pasiėmė ilgas atostogas ir išsivežė šeimą į kelionę po pasaulį, kurioje Magnusas gavo progą sudalyvauti daugybėje turnyrų. Jaunuolis puikiai išnaudojo tuos metus ir sužaidė apie 150 partijų aukšto rango varžybose. Jam gerai sekėsi, o apetitas tik augo. Netrukus jis nugalėjo buvusį pasaulio čempioną Anatolijų Karpovą, gavo didmeistrio vardą ir tapo antruoju jauniausiu šachmatininku istorijoje, iškovojusiu šį titulą.
V. Čmilytė-Nielsen pasakojo, kad šeimos, aplinkinių žmonių ir trenerių parama M. Carlsenui visuomet buvo labai svarbi. Pašnekovės sutuoktinis P. H. Nielsenas pradėjo su jaunuoju talentu dirbti, kai šiam tebuvo dvylika, ir jau tada buvo aišku, kad jo laukia puiki ateitis. Anot V. Čmilytės-Nielsen, nuo pat jaunuolio karjeros pradžios šeima jį labai saugojo nuo pernelyg didelio krūvio – treneriams buvo draudžiama jį versti treniruotis, jie privalėjo sudominti. Vyravo skandinaviškas požiūris į treniruotes, kuris nepripažįsta prievartos ar muštro ir tuo kardinaliai skiriasi nuo sovietinės šachmatų mokyklos, paremtos „per kančias į žvaigždes“ principu. Vargu ar skandinaviškas auklėjimas tiktų kiekvienam, tačiau M. Carlseno atveju jis veikė idealiai.
Atsipalaidavęs genijus
2009-aisiais M. Carlseno treneriu buvo pasamdytas G. Kasparovas. Tais metais vunderkindas pasiekė įspūdingų laimėjimų ir įtvirtino savo kaip šachmatų superžvaigždės statusą, tačiau jųdviejų bendradarbiavimas ilgai netruko. G. Kasparovas įpratęs prie sunkaus ir labai disciplinuoto darbo su partijų duomenų bazėmis, pagrindinių oponentų žaidimo analizės, o M. Carlsenas savo požiūrį į ruošimąsi varžyboms įvardija kaip chaotišką ir net tingų. Ši savybė suteikė jaunuoliui papildomo žavesio ir tik dar labiau prikaustė žiniasklaidos dėmesį.
Kitaip nei daugelis kitų žaidėjų, kiekvienai partijai skrupulingai ruošiančių pirmuosius keliolika ėjimų ir atidžiai studijuojančių oponentų pasirodymus, M. Carlsenas labiau linkęs pasikliauti intuicija ir įgimtu pozicinio žaidimo pojūčiu. Didžioji dauguma šachmatininkų itin daug laiko skiria debiutų, t. y. partijos pradžios, studijoms, siekdami išspausti bent menkiausią persvarą prieš varžovą. M. Carlsenas debiutą iš dalies ignoruoja, renkasi netipiškus variantus, kurie gal ir nesuteikia žaibiškos persvaros, tačiau pašalina galimybę pakliūti į varžovo paspęstas pinkles. Kaip IQ sakė buvęs Lietuvos vyrų šachmatų rinktinės narys Tautvydas Vedrickas, tokia strategija visiškai logiška, nes norvegas geriau nei bet kas kitas žaidžia šachmatais, todėl jam ir nebūtina įgyti persvaros pačioje pradžioje. Šia įprasta strategija vadovaujasi silpnesni varžovai, kuriuos įveikti M. Carlsenui padeda kantrus pozicinis žaidimas.
Nerūpestingas požiūris į šachmatus lemia ir kitokį gyvenimo būdą. Svarbiuose turnyruose Magnusas iki vėlumos leidžia sau žaisti kompiuterinius žaidimus ir pokerį, miegoti po 10–11 valandų, kartais atsibunda likus vos valandai iki partijos ir atkulniuoja apgalvojęs tik pirmąjį ėjimą. Žinoma, taip būna ne visada, tačiau jaunuolis mėgsta leisti laiką su draugais, nevengia greitojo maisto ir daug būna su šeima. Laimėjęs pasaulio čempiono titulą, kitą dieną didmeistris jau žaidė boulingą. Tiesa, būtų neteisinga manyti, kad nuolatinė įtampa ir favorito statusas nevargina. V. Čmilytė-Nielsen priminė atvejus, kai po nepavykusių partijų jis mėtė figūras, pyko ant savęs, davė valią emocijoms. Tačiau kol kas jam viskas atleidžiama.
Skirtumą nuo kitų šachmatininkų rodo ir faktas, kad M. Carlsenas yra pasirašęs sutartį su mados namais „G-Star“, pozuoja su aktorėmis Liv Tyler ir Gemma Arterton. Laisvalaikiu jis žaidžia blicą su „Microsoft“ įkūrėju Billu Gatesu, vakarieniauja su „Facebook“ vadovu Marku Zuckerbergu. Savo išvaizda šiek tiek primenantis popdainininką Justiną Bieberį, norvegas nevengia šou verslo spindesio ir viešumos, bet tai netrukdo jam susikoncentruoti, kai to labiausiai reikia, ir toliau sėkmingai skinti vieno intelektualiausių pasaulio žaidimų laurų. Norvego sėkmė liudija, kad komercija ir skvarbus protas vienas kitam netrukdo.
M. Carlseno fenomenas neišvengiamai keičia įsitvirtinusį šachmatų genijaus stereotipą. Norvegas rodo pavyzdį, kaip galima suderinti įprastą gyvenimo būdą, sportiškumą, mados pasaulio spindesį, žiniasklaidos dėmesį ir išskirtinį protą. Tai turbūt pirmas kartas, kai šachmatų genijaus veidas nepaženklintas „išvargtos kančios“ ir perdėto santūrumo. Pasak V. Čmilytės-Nielsen, M. Carlsenui pavyko įgyvendinti daugelio šachmatininkų ilgai puoselėtą svajonę ištrūkti iš išimtinai šachmatų pasaulio rėmų ir tapti žinomam platesnei auditorijai. Jaunojo vunderkindo dėka kai kurių Europos valstybių televizijos kanalai pradėjo šachmatų varžybas transliuoti gyvai, o Norvegijoje trys pagrindinės televizijos bendrovės nuolat konkuruoja dėl teisės rodyti ir komentuoti savo žvaigždės žaidžiamus mačus.
Skaitmeninės revoliucijos vaikas?
Daugelis M. Carlseno fenomeną laiko interneto amžiaus produktu. Teigiama, kad jei ne internetas ir sparčiai tobulėjančios kompiuterių programos, gilesnių šachmatų tradicijų neturinčioje Norvegijoje nebūtų galėjęs gimti toks visus iš kelio šluojantis talentas. Tai iš dalies pagrįstas požiūris. Kompiuterių pažanga lėmė, kad bet kuris jaunuolis šiandien prieina prie tokių informacijos šaltinių, kokiais negalėjo naudotis net stipriausi SSRS didmeistriai. Tai, kas anksčiau buvo ilgus metus kruopščiai renkama ir kaupiama milžiniškose knygų lentynose, šiandien patogiai prieinama spustelėjus kelis kompiuterio klaviatūros klavišus. Gebėdami patikrinti milijonus galimų ėjimų kiekvienoje pozicijoje ir pasiūlyti geriausią, kompiuteriai leido smarkiai patobulinti partijų analizės priemones ir pakėlė bendrą pasaulio šachmatininkų lygį.
Vis dėlto skaitmeninio amžiaus kūdikio vardas labiau tinka M. Carlseno bendraamžiams, kurie itin daug laiko praleidžia prie kompiuterių ir nagrinėdami duomenų bazes. Žinoma, norvegų žvaigždė taip pat sėkmingai naudojasi šiomis priemonėmis, tačiau nuo kolegų skiriasi tuo, kad į kompiuterių siūlymus žvelgia lanksčiai, aklai neseka tipiniais sprendimais ir labiau kliaujasi savo vaizduote. Šį aspektą ypač svarbu pabrėžti, nes jis daro M. Carlseną nenuspėjamu ir todėl visada pavojingu varžovu. G. Kasparovo teigimu, nerūpestingumas leidžia išsiskirti iš konkurentų ir išlikti savimi.
Nors šiandien visuotinai sutariama, kad kompiuteriai šachmatais žaidžia geriau už žmones, mašinų ėjimai M. Carlsenui atrodo visiškai neįdomūs, stokojantys harmonijos ir net poezijos. Norvegas jau atmetė kelis pasiūlymus surengti mačą, panašų į 1997 m. G. Kasparovo šešių partijų susirėmimą su IBM kompiuteriu „Deep Blue“, kuriam tuometis čempionas pralaimėjo. Pats G. Kasparovas irgi yra sakęs, kad kompiuterių pažanga pakėlė bendrą žaidėjų lygį, tačiau padarė žalą individualiam žaidėjų braižui ir stiliui – visi labai supanašėjo. V. Anando teigimu, šiandien žaisdamas partijas visuomet už nugaros jauti alsuojantį kompiuterį.
M. Carlsenas tuo ir skiriasi, kad stengiasi atsispirti visuotinei šachmatų pasaulio kompiuterizacijai. Jis palieka vietos rizikai, elegancijai ir intuicijai, todėl yra pramintas šachmatų Mocartu. Norvego pavyzdys rodo, kad šiame kompiuterių amžiuje kelias į sėkmę tebėra lankstumas ir gebėjimas taikyti įvairias strategijas bei taktikas. Aklas sekimas kompiuterių programų patarimais atima žaidimo, kurį sukūrė žmogaus intelektas, žavesį.
Norvegų didmeistris išsiskiria beribiu kovingumu ir atkaklumu. Kaip pabrėžė T. Vedrickas, M. Carlsenas žinomas kaip žaidėjas, kuris nesutiks partijos baigti taikiai tol, kol bus bent mažiausia viltis laimėti. Ir labai dažnai jam tai pavyksta net kovojant su aukščiausio kalibro šachmatininkais, be to, neretai esant visiškai lygiai padėčiai. Prie to reikšmingai prisideda ir puikus jaunuolio fizinis pasiruošimas: jis žaidžia tenisą, futbolą, krepšinį ir bėgioja, todėl gali ištverti įtemptas, dažnai 6–7 valandas trunkančias partijas, kai varžovai pabaigoje jau nebepajėgia sutelkti dėmesio.
V. Čmilytės-Nielsen nuomone, M. Carlsenas šachmatų pasaulyje sukėlė tikrą revoliuciją ir juo, kaip bet kuriuo kitos srities lyderiu, žavimasi, juo sekama, jam pavydima. Jo pavyzdys įkvepia ne tik viso pasaulio šachmatininkus ir šachmatų trenerius, bet ir kitų sporto šakų atstovus. Pasak Lietuvos šachmatininkės, viena svarbiausių M. Carlseno fenomeno pamokų yra priminimas, kad aukščiausio lygio profesionalu neįmanoma tapti per prievartą, be didžiulės aistros ir susidomėjimo savo sporto šaka. Tėvai turi jausti ribą tarp vaiko skatinimo ir žlugdančio spaudimo.
Kitas aspektas, kurį išryškino M. Carlseno sėkmė, yra supratimas, kad net ir iš pažiūros pasyviame sporte galutinis rezultatas smarkiai susijęs su psichologiniu ir fiziniu žaidėjo pasirengimu. Atsakingose varžybose, lygių konkurentų kovoje dažniausiai būtent tvirti nervai nulemia pergalę, todėl būtina daug dėmesio skirti psichologiškai pasiruošti, turėti nuoseklią strategiją, kaip atsipalaiduoti po sunkaus žaidimo ir optimaliai pasirengti būsimoms partijoms. Galiausiai, kaip futbole Islandija ir Velsas, taip ir Norvegija šachmatuose demonstruoja, kad šlovingos konkretaus sporto istorijos stokojančios mažesnės valstybės gali išugdyti didžiausių talentų, jei tik turi pakankamai noro ir veikia kryptingai.
