Airija visuomet buvo pavyzdys Lietuvai ir jos politikams, tačiau juo iki šiol sekama labai vangiai
Ar pamenate laikus, kai Europoje urzgė tigrai? Šiuo iš Rytų Azijos regiono pasiskolintu vardu prieš porą dešimtmečių pradėtos vadinti sparčiai augusios Europos šalys. Galbūt ne visi girdėjo apie Tatrų tigrą – Slovakiją, tačiau trys Baltijos tigrai ir Keltų tigras – Airija – lietuviams yra pakankamai gerai pažįstami.
Tiesa, po pasaulinės finansinės krizės šis epitetas tarsi išnyko iš žiniasklaidos žodyno. Vis dėlto šiandien ir vėl rekordiškai augant Airijos ekonomikai (7,3 proc. 2017 m.) Keltų tigro vardą greičiausiai pradėsime girdėti dažniau.
Airijos stebuklo istorija – apie tai, kaip agrarinė, nuo emigracijos ir bedarbystės kenčianti šalis per kelis dešimtmečius tapo viena moderniausių ir turtingiausių euro zonos valstybių – itin patiko posocialistinėms, 2004 m. į Europos Sąjungą (ES) įstojusioms valstybėms, tarp jų ir Lietuvai. Agituojant už ES būtent airių pavyzdys tiek vietos politikų, tiek Briuselio atstovų minėtas ne kartą.
Vis dėlto per pirmuosius keturiolika narystės ES metų airiai, kaip ir lietuviai, patyrė ir trumpalaikio sėkmingo augimo akimirkų, ir depresyvaus kritimo laikotarpių. Priemones, kurios galiausiai suveikė, salos valdantieji pradėjo įgyvendinti tik 1987 m. Ar Lietuva galėtų tikėtis ko nors panašaus?
Nacionalinis nesusitarimas
Aštuntajame dešimtmetyje Airijoje padidėjus gyventojų skaičiui ir jų pajamoms, ekonomika vėl pradėjo lėtėti, tad po 1987 m. rinkimų buvo pasirašytas Nacionalinio atsigavimo programos susitarimas, orientuotas į mažesnes viešojo sektoriaus išlaidas. Taip pat paskelbta vadinamoji Talagto strategija, pagal kurią pagrindinė opozicinė partija nutarė netrukdyti valdančiosios partijos mokestinėms reformoms. Laikoma, kad tai buvo pirmasis žingsnis svaiginančios plėtros link.
2002 m. Lietuvoje šešių parlamentinių partijų, profesinių sąjungų, verslo, mokslo ir studijų, studentų, kitų visuomeninių organizacijų vadovai pasirašė Nacionalinį susitarimą siekiant ekonominės ir socialinės pažangos. Tada garsiai skelbta – taip sekame Airijos pavyzdžiu.
Šiandien primirštame dokumente nustatytos prioritetinės Lietuvos verslo šakos, tokios kaip biotechnologijos, farmacija, IT ir telekomunikacijos, lazerinės technologijos, elektronika ir mechatronika, taip tikintis suformuoti šalies aukštųjų technologijų pramonę.
Be gana abstrakčių teiginių, dokumente būta ir pamatuotinų tikslų. Pavyzdžiui, ketinta pasiekti, kad Lietuvos ekonomikos produktyvumas, tuomet sudaręs 30 proc. ES vidurkio, per 15 metų priartėtų prie ES lygio. Lietuvos BVP gyventojui turėjo išaugti 2–2,5 karto.
Aukštųjų technologijų pramonė, tada sudariusi vos 6 proc. visos pramonės, turėjo paaugti iki 20–25 proc. ir pasiekti tuometinį ES ir JAV lygį. Užsibrėžta lietuvius intensyviai mokyti anglų kalbos, TV programas šia kalba pateikti su lietuviškais subtitrais, o pačią kalbą įteisinti kaip antrąją verslo kalbą.
Planuota lietuvius intensyviai mokyti anglų kalbos, TV programas šia kalba pateikti su lietuviškais subtitrais ir įteisinti ją kaip antrąją verslo kalbą.
Taip pat siekta valstybės pastangomis užtikrinti, kad mokslo tyrimams skirtų išlaidų dalis artėtų prie 3 proc. BVP, o finansavimas iš valstybės biudžeto ‒ prie 1 proc. BVP.
Žiūrint iš šiandienos perspektyvos, daugelis konkrečių tikslų buvo per optimistiški ir jų įgyvendinti kol kas nepavyko. Pavyzdžiui, tuo metu, kai buvo pasirašytas susitarimas, BVP gyventojui Lietuvoje siekė 46 proc. ES vidurkio, 2017 m. – 78 proc. Nesuvaldytas ir skurdas – skurdo riba nuo 2002 m. netgi paaugo nuo 16 proc. iki 21,9 proc.
Kai kuriuos tikslus bent iš dalies įgyvendinti pavyko. Nors iš pradžių atsilikęs, interneto paplitimas namų ūkiuose ir Lietuvoje apskritai pasiekė tikrai aukštą lygmenį. Taip pat, remiantis šiuo susitarimu, buvo plėtojama mokslui skirta infrastruktūra – įkurti mokslo slėniai.
Šiandien vertindami susitarimą, už jo vykdymą buvę atsakingi politikai sako, kad pritrūkta vienybės.
Vienu pagrindinių susitarimo iniciatorių buvęs tuometinis konservatorių lyderis Andrius Kubilius sakė, kad kai kurios mintys buvo pasiskolintos iš užsienio, kitos – sugalvotos pačių. Jis teigė matęs sutartos strategijos vykdymo ženklų savo ir Gedimino Kirkilo mažumos vyriausybėse, tačiau nei Algirdo Butkevičiaus, nei Sauliaus Skvernelio vyriausybės strategijoje to nejaučia. „Airiai, matyt, turi gilesnę tokių susitarimų ir jų įgyvendinimo tradiciją. Negaliu pasakyti, kad Lietuvoje po to įvyko stebuklas. Galbūt ‒ šioks toks mąstymo lūžis, kai visi ėmė suprasti, jog technologijų ekonomika Lietuvai yra reikalinga, bet tokios valstybės politikos, kokią sugebėjo įgyvendinti Airija, mes kol kas iš tikrųjų neturime“, – sakė A. Kubilius.
Tiek jis, tiek buvęs premjeras G. Kirkilas, ministro pirmininko pareigas ėjęs 2006–2008 m., kaip vieną iš įvykusių bendradarbiavimo pavyzdžių minėjo konservatorių ir tuometės mažumos vyriausybės susitarimą. Mainais už dešiniųjų paramą kairiųjų vyriausybė įsipareigojo įkurti mokslo slėnius ir technologinius parkus. „Aš manau, kad pagrindinių gairių buvo stengiamasi laikytis, nors kiekviena vyriausybė turėjo savo supratimą, be to, tai buvo labai skirtingi periodai. Mano vadovaujama mažumos vyriausybė veikė ekonominio pakilimo metu, prie A. Kubiliaus buvo finansinė krizė, paskui ekonomika vėl pradėjo augti“, – pastebėjo G. Kirkilas.
Jis taip pat pažymėjo, kad Lietuvoje problemiškiausia laikytis vidaus politiką apimančių susitarimų, o tariantis nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais vienybės yra gerokai daugiau.
Buvęs vyriausiasis Lietuvos euroderybininkas, dabar Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius mano, kad Lietuvoje apskritai stokojame partijų konsensuso. „Lietuvoje susitarimai trunka kadenciją. Ko gero, dažniausiai keistas įstatymas yra mokesčių įstatymas. Iš kiekvienos politinės partijos ar valdančiosios koalicijos po rinkimų atėjus į valdžią visuomet girdimi paprasti žodžiai – keisime mokesčių įstatymus“, – sakė politikas.
Trinkelių ekonomika
Nagrinėjant airių sėkmės pavyzdį dažnai pabrėžiama, kad pagrindinė jų sėkmės paslaptis buvo ne tiek narystė ES su visomis jos dovanomis, kiek nuoseklumas, tinkamai pasirinkti prioritetai ir ilgalaikė strategija. Aiškinti Airijos sėkmę vien tik narystės ES poveikiu nėra teisinga dar ir dėl to, kad tokios šalys kaip Graikija (įstojo 1981 m.) ar Portugalija (1986 m.) šiandien ne tik reikšmingai atsilieka nuo airių, tačiau kai kuriais ekonominiais parametrais jau praleido į priekį Rytų ir Vidurio Europos šalis. Pinigų srautai tiek iš ES, tiek iš JAV, su kuriomis Airiją sieja glaudus ryšys, efektyviausiai panaudoti supaprastinus šalies biurokratinę ir mokestinę tvarką, pritaikius mažesnius mokesčius, sukūrus investuoti skatinančią aplinką ir daug investavus į švietimą bei žmogiškąjį kapitalą.
Vis dėlto Airija per visus narystės ES metus gavo tikrai dosnias išmokas – iki 2015 m. jos siekė apie 74,3 mlrd. eurų.
Tad ir Lietuvoje ES lėšos, vienas esminių veiksnių, kuriais tikėjo eurooptimistai, ekonomiką skatino, tačiau stebuklo nesukūrė. 2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu Lietuvai buvo skirta daugiau kaip 6,8 mlrd. eurų, kuriuos visiškai ir panaudojome. Finansų ministerijos duomenimis, šiuo laikotarpiu mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) sektorius gavo 3 proc. visų investicijų, o kelių ir kitos infrastruktūros atnaujinimui skirta 79 proc. lėšų.
2007–2013 m. mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) sektorius gavo 3 proc. visų investicijų, o keliams ir kitai infrastruktūrai atnaujinti skirta 79 proc. lėšų.
Banko „Luminor“ vyriausiojo ekonomisto Žygimanto Maurico nuomone, neteisingi prioritetai ir užklupusi krizė buvo du veiksniai, iki šiol trukdę Lietuvai sparčiau vytis Vakarų šalis.
„Pirmajam 2007–2014 m. etapui buvo būdingas ES paramos įsisavinimas. Daugiau akcentuota ne finansuojamų projektų grąža, bet kaštai. Kuo didesni kaštai, tuo projektas geresnis – daugiau išleidi paramos, tuo, neva, ekonomikai yra geriau. Aišku, tam tikra prasme tai buvo tiesa, nes dalis išlaidų tapo pajamomis paslaugas teikusioms įmonėms, bet didžioji dalis jų buvo įsisavinta ir „įtrinkelinta“, – dideles išlaidas viešosioms erdvėms sukritikavo ekonomistas.
Daug dėmesio šiai sričiai skirta ir dabartiniame periode. 2017 m. pristatytame Finansų ministerijos užsakymu atliktame tyrime „2014–2020 m. ES fondų investicijų poveikis Lietuvos ūkiui“ pastebima, kad, jei viskas eisis kaip planuota, 2015–2023 m. investicijos turėtų atnešti 12,6 mlrd. eurų papildomo BVP, o 2015–2020 m. laikotarpiu ES investicijos lems vidutiniškai 0,9 proc. punkto didesnį metinį nominalaus BVP augimą. Vis dėlto ir numatytu laikotarpiu 54 proc. investicijų bus skirta bazinei infrastruktūrai, o likusią dalį pasidalins žmogiškasis kapitalas (16 proc.), produktyviosios investicijos (15 proc.) ir MTEP (12 proc.).
Tapti katinu
P. Auštrevičiaus nuomone, Lietuva vis dar galėtų pasinaudoti Airijos pavyzdžiu, bet visiškai atkartoti jo nesugebės, nes šalių padėtis iš esmės skiriasi. Prieš keletą dešimtmečių dėl ES paramos konkuravo mažesnis valstybių narių skaičius nei šiandien, egzistavo kitokia investicinių srautų dinamika. Be to, Airija yra beveik 2 mln. didesnė rinka, glaudžiai susijusi su turtingomis JAV ir Jungtine Karalyste.
„Ką ir kalbėti, valstybė pasikeitė – iš agrarinės tapo postindustrine, ir tai rezultatas, kuris mus turėtų žavėti. Manau, kad mums būtina žiūrėti į tokius pavyzdžius ir bandyti iš jų mokytis. Kad ir ne viską išmoksime, tačiau bent jau pozityviai erzinkime save“, – sakė europarlamentaras.
Ž. Maurico nuomone, Lietuva šiandien neapsisprendžia dėl krypties – ar norime būti nedidelių mokesčių valstybė kaip Airija, Liuksemburgas, Malta ir Estija, ar aukšto apmokestinimo, dosnios gerovės valstybė kaip Skandinavijos šalys.
Pasak jo, mažai valstybei, turinčiai prieigą prie didelės ES rinkos, yra optimalu turėti mažesnius mokesčius, nes tada galima tarsi „parazituoti“ didelių valstybių sąskaita. Tokią situaciją ekonomistas pusiau juokais lygina su buvimu katinu – reikėtų leisti užsienio investuotojams mus maitinti pinigais, tačiau išlikti išdidžiais. „Manau, kad reikėtų imti pavyzdį iš istorijos – tampame tarsi katinu, kuriuo visi rūpinasi ir galvoja, kad toks rūpestis yra naudingas jiems, bet iš tiesų nuo to geriausia mums patiems“, – mano Ž. Mauricas.
