Atsakomybę, kodėl atlyginimai Lietuvoje – vieni žemiausių ES, investuotojai linkę suversti reformų vengiantiems politikams, kuriems labiau rūpi rinkimų baigtis nei šalies konkurencingumas.
Iki Seimo rinkimų liekant vis mažiau laiko, menksta ir Lietuvos verslininkų viltys dar šiemet sulaukti naujojo Darbo kodekso. Apie būtinybę ne tik įteisinti lankstesnius darbo santykius, bet ir mažinti darbo jėgos apmokestinimą, efektyvinti viešąjį sektorių Vyriausybei kovo pradžioje priminė didžiausius šalies investuotojus vienijanti organizacija „Investors’ Forum“. Premjerui Algirdui Butkevičiui verslo atstovų įteiktas sąrašas su 10 siūlymų, kaip per penkerius metus padvigubinti šalies vidutinį darbo užmokestį, – lyg namų darbai, kurių padaryti ši Vyriausybė nebespės.
„Investors’ Forum“ valdybos pirmininkas Rolandas Valiūnas įsitikinęs, kad Darbo kodekso pataisas galėtų priimti dar šios kadencijos Seimas, tačiau darbdaviams nerimą kelia klausimas, ar galutinis rezultatas juos džiugins: „Gali būti, kad pokyčiai dar labiau pablogins esamą padėtį, jeigu bus priimta daugybė Darbo kodekso pataisų, užregistruotų Seime. Pirminis Vyriausybės pateiktas variantas nėra visiškai tobulas, tačiau vis tiek yra žingsnis į priekį.“
Politikams priminta, kad didesnė darbo sutarčių įvairovė, trumpesni įspėjimo dėl atleidimo iš darbo terminai, subalansuotos išeitinės kompensacijos ir mažesnė biurokratinė našta leistų verslui didinti atlyginimus ir kurti naujas darbo vietas. Dabar tokias galimybes esą tik apsunkina tokie sprendimai kaip neapgalvotas minimalios algos didinimas.
DNB banko vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims Jekaterina Rojaka taip pat mano, kad atlyginimai kai kuriems darbuotojams padidėtų vien patvirtinus Darbo kodekso pataisas, nes įteisinus lankstesnę įdarbinimo tvarką patekimas į darbo rinką nebebūtų toks ribotas. Tai ypač aktualu jaunimui, pensinio amžiaus žmonėms ir kitiems minimalią algą gaunantiems gyventojams, iš kurių beveik du trečdaliai dirba ne visą dieną.
Ilgai kavą geriantys ir neefektyviai dirbantys žmonės kenkia valstybei, juos būtina atleisti.
„Politikams metas ryžtis ne keisti pavienius Darbo kodekso straipsnius, o patvirtinti naują socialinį modelį, kuris būtinas, jeigu norime konkuruoti ir dėl užsienio investicijų, ir dėl talentų“, – tvirtino pašnekovė ir apgailestavo, kad Vyriausybės teiktas projektas Seime baigia apaugti populistiniais siūlymais.
Išpūstas ir neefektyviai dirbantis viešasis sektorius – dar viena stagnuojanti sritis. „Investors’ Forum“ Vyriausybę ragina skatinti tas valdžios institucijas, kurios imtųsi iniciatyvos mažinti darbuotojų skaičių, didinti likusiųjų darbo našumą ir suteikti visuomenei geresnes viešąsias paslaugas. „Ilgai kavą geriantys ir neefektyviai dirbantys žmonės kenkia valstybei, juos būtina atleisti. Sprendimas skausmingas, tačiau politikai turėtų galvoti ne apie rinkėjų balsus, o apie pareigą šaliai“, – sakė R. Valiūnas.
Verslas tebelaukia pastebimų švietimo reformos rezultatų. Politikai turėtų pripažinti akivaizdžius faktus, kad, mažėjant mokinių skaičiui, mokytojų Lietuvoje dirba per daug, o aukštąsias mokyklas būtina skatinti jungtis. Sumažinus pedagogų skaičių, bet palikus tą patį finansavimą, jiems būtų galima pakelti atlyginimus. Tokie pokyčiai nepopuliarūs, tačiau, juos pristatant visuomenei, praverstų Estijos pavyzdys, kur įvykdžius švietimo sektoriaus reformą mokytojų vidutinis atlyginimas ėmė augti ir šiuo metu jis maždaug trečdaliu didesnis nei Lietuvoje.
Londonas ar Vilnius?
„Investors’ Forum“ politikus ir vėl ragina įvesti „Sodros“ įmokų viršutines ribas, prilygstančias keturiems vidutiniams darbo užmokesčiams. Svarbi šios pertvarkos dalis – perkelti bazinės pensijos mokėjimą iš „Sodros“ į nacionalinį biudžetą. Tai leistų po truputį mažinti įmokas Valstybiniam socialinio draudimo fondui. Nors toks siūlymas įtrauktas į Vyriausybės Seimui pateiktą projektą, jis, anot R. Valiūno, nevirs realybe, kol politikai vertins pokyčius valstybės ir „Sodros“ biudžete atsižvelgdami tik į 12 mėnesių rezultatą. Jeigu būtų žiūrima į bent penkerių metų perspektyvą ir siekiama į Lietuvą pritraukti investuotojų, kuriančių brangiau apmokamas darbo vietas, abejones išsklaidytų į šalies iždą surenkama didesnė gyventojų pajamų mokesčio dalis.
„Įvertinus, kiek nedaug žmonių Lietuvoje gauna keturis vidutinius atlyginimus ir daugiau, akivaizdu, kad „Sodros“ biudžeto praradimai bus nedideli. Nesuprantu, kodėl Lietuva 25 metus nesiryžta žengti žingsnio, kuris padidintų šalies konkurencingumą, pritrauktų daugiau užsienio investicijų. Kai trūksta ryžto priimti sprendimus, kurie užtikrintų ne rinkimų baigtį, o mūsų vaikų ateitį, nėra ko stebėtis, kodėl Lietuvoje atlyginimai yra vieni žemiausių ES“, – apgailestavo R. Valiūnas.
Sąlygų didinti darbo užmokestį atsirastų, jeigu dalies stambių valstybės valdomų įmonių akcijos būtų kotiruojamos akcijų biržoje. Taip pat nebe pirmus metus verslas kalba apie būtinybę užtikrinti susisiekimą oro transportu tarp Vilniaus ir svarbiausių Europos miestų. Stingant kvalifikuotos darbo jėgos, darbdaviai siūlo sukurti „talentų vizą“ aukštos kvalifikacijos specialistams iš užsienio, numatant, kad įdarbinimo procedūros truktų ne ilgiau nei mėnesį, o su užsieniečiu galėtų atvykti ir jo šeima. Šiuo metu užsieniečiams leidimo gyventi Lietuvoje išdavimas trunka iki dviejų mėnesių, jo kvalifikacijos vertinimas – iki 14 dienų. Papildomai mėnesį Studijų kokybės centras gali vertinti atvykėlio išsilavinimą.
Dar vienas investuotojų siūlymas – ES fondų finansavimą nukreipti į tris ekonomiškai stipriausius Lietuvos miestus: Vilnių, Kauną ir Klaipėdą – viešojoje erdvėje, ko gero, būtų nušvilptas. Tačiau „Investors’ Forum“ valdybos pirmininkas neįžvelgia ES paramos provincijoje pranašumų: „Nei už ES lėšas sutvarkytos aikštės, nei nutiesti takai žmonių atlyginimų nepakelia, todėl gyventojai išvažiuoja. Ar geriau, kad jie emigruotų į Londoną, Dubliną ar į Vilnių, Kauną ir Klaipėdą? Mano nuomone, tik šie šalies miestai yra pajėgūs konkuruoti su pasaulio megapoliais.“
Politinės valios paieškos
Mažus atlyginimus R. Valiūnas vadina didžiausia Lietuvos bėda. Padidinti juos dvigubai nėra neįmanoma užduotis – tai jau buvo pasiekta 2003–2008 m. (žr. grafiką), nors tokį spartų kilimą nulėmė ir ES lėšos, ir ėmęs pūstis kaistančios ekonomikos burbulas.
Pareigos kelti uždarbį nesikrato ir patys darbdaviai, tačiau mainais norėtų sulaukti mažesnio darbo užmokesčio apmokestinimo. Verslininkai siūlytų sekti Airijos pavyzdžiu, kur nuo 1987 m. darbdaviai, darbuotojai ir vyriausybė vykdo nacionalinį susitarimą – kelti darbo užmokestį mainais į lengvesnę mokesčių naštą. R. Valiūno teigimu, jeigu politinės partijos sutartų dėl strategiškai svarbių reformų ir nuosekliai jas įgyvendintų, kad ir kokia būtų rinkimų baigtis, nebereikėtų kaskart atnaujinti pažadų: rinkėjams – gyventi oriau, o darbdaviams – gerinti verslo aplinką.
Tokį susitarimą pasirašytų Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, tačiau jis abejojo, ar iniciatyva sulauktų kitų didžiųjų šalies partijų palaikymo. „Ne paslaptis, kad kai kurios politinės jėgos investuotojų siūlymus vertina skeptiškai“, – sakė parlamentaras. Jis taip pat pripažino, kad Seime svarstomas labiausiai darbdaviams rūpimas klausimas – naujo Darbo kodekso projektas – gerokai nukrypo nuo pirminio varianto ir vargu ar parlamentui užteks politinės valios priimti racionalius sprendimus.
Atsispirti populizmo pagundoms, ypač prieš rinkimus, labai sunku, juolab kad garsūs debatai mažinti pridėtinės vertės mokestį gali duoti daug daugiau politinių dividendų nei skausmingos reformos.
